Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Pokalbis su mecenatu Hubertu PORTZU

Kovo pabaigoje Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus (VVGŽM) Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) atidaryta Cornelios Gurlitt (1890–1919) grafikos darbų paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.", kuri veiks iki rugsėjo 18-osios. Paroda atskleidžia asmeninę Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių armijos ligoninėje Vilniuje medicinos seserimi dirbusios dailininkės dramą. Didžioji dalis eksponuojamų darbų 1917 m. sukurti Vilniuje. 22 originalių C. Gurlitt litografijų ir piešinių parodą papildo amžininkų prisiminimai ir autentiški generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno armijos fotografų užfiksuoti Vilniaus vaizdai. Paroda parengta Vokietijos meno galerijos „Kunsthaus Desiree" savininko, parodos mecenato HUBERTO PORTZO VVGŽM padovanotos 16 C. Gurlitt grafikos darbų kolekcijos pagrindu. Su H. Portzu kalbėjosi Irina Pocienė.

Hubertas Portzas. Pauliaus Račiūno nuotrauka

Dailininkės Cornelios Gurlitt vardas dėl jūsų menotyrinės veiklos po retų paminėjimų Pirmojo pasaulinio karo metais ir po Antrojo pasaulinio karo šiandien vėl atrandamas. Kaip susipažinote su jos kūryba?

2007–2008 m., tyrinėdamas dailininkų bičiulės Lotte's Wahle's, žymaus vokiečių ekspresionisto Konrado Felixmüllerio gyvenimo draugės, biogra­fiją, aptikau jo 1917 m. Drezdene pieštuku pieštą portretą „Gailestingoji sesuo Cornelia Gurlitt". Tuo metu joks muziejus Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje šios dailininkės darbų neturėjo. Tęsiau savo tyrinėjimą ir susisiekęs su Gurlittų šeimos atstovais sužinojau, kad artimieji anuomet stipriai išgyveno dėl Cornelios pasitraukimo iš gyvenimo, ir dailininkės darbai galimai buvo sudeginti. Antroji versija –­ kad per Drezdeno bombardavimą 1945 m. jos kūryba sudegė kartu su šeimai priklausiusiu namu. Panašu, kad pati šeima nenumanė apie C. Gurlitt darbų egzistavimą.

2012 m. gruodį Frankfurto meno galerijoje „Fach" atradau ir įsigijau pirmuosius Cornelios darbus. Jie padarė įspūdį, tęsiau paieškas. Įdėjęs skelbimų vietos laikraščius, atradau dar kelis jos darbus. Taip buvo suformuota 16 darbų kolekcija. Ištyręs Gurlitt šeimos fondo Drezdeno technikos universitete laiškus, sužinojau, jog dailininkės broliui Hildebrandui buvo patikėta rūpintis sesers palikimu ir jis ilgus metus saugojo jos darbus. 3 dešimtmetyje H. Gurlittas kartu su buvusiu Cornelios mylimuoju, dailės kritiku ir spaustuvininku Pauliu Fechteriu ketino surengti Cornelios darbų parodą. Nėra žinoma, ar tai pavyko, tačiau Frankfurto meno galerijoje atrasti C. Gurlitt darbai kažkada priklausė P. Fechteriui.

Ar ši C. Gurlitt darbų paroda Vilniuje yra pirmoji po dailininkės mirties? Ji buvo žinoma dailininkė savo meto Vokietijoje?

Pernai mano galerijoje „Kunsthaus Desiree" Hochštato Pfalze buvo atidaryta trijų vokiečių ekspresionistų paroda, kurioje eksponuota ir Cornelios darbų. Visuomenė ir profesionalūs meno tyrėjai buvo nustebinti šių darbų kokybės.

C. Gurlitt gyveno ir kūrė, kai dailininkėms moterims buvo labai sunku sulaukti pripažinimo. Moterys negalėjo meno studijuoti universitetuose, jas priimdavo tik piešimo ar meno amatų mokyklos. Galime kalbėti apie emancipaciją, tačiau, manyčiau, šiandien Cornelios kūryba yra aktuali dėl ryšio su Oberosto provincija, vietiniais gyventojais ir žydais. Tai buvo labai atvira ir tolerantiška asmenybė.

Cornelia su broliu Hildebrandu. Nuotrauka iš Drezdeno technikos universiteto archyvo

Kaip C. Gurlitt darbai, sukurti 1915–1918 m. Vilniuje ir ilgus metus buvę nežinioje, vėl čia atsidūrė?

2012 m. pabaigoje suradęs pirmuosius dailininkės darbus apsisprendžiau padovanoti juos vienam Vilniaus muziejų. Tai padaryti norėjau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, Cornelios darbai buvo sukurti Vilniuje jai dirbant vokiečių karo ligoninėje. Biografija ir turiniu jie susiję su šiuo miestu ir yra Vilniaus kultūrinės atminties dalis. Dar 1917 m. lapkritį šie darbai eksponuoti vienoje parodoje Vilniuje. Vilnius tapo miestu, kurio ji pati, grįžusi į Vokietiją, labai ilgėjosi.

Pasirinkau Valstybinį Vilniaus Gao­no žydų muziejų, kadangi jam priklausantis Tolerancijos centras, mano požiūriu, turi ryšį su Cornelios gyvenimo humanistinėmis nuostatomis ir dailininkės suartėjimu, nuoširdžia draugyste su Vilniaus žydais.

Ką reiškia Vilniaus laikotarpis C. Gur­litt gyvenime?

Cornelios mama Marie laiškuose rašo, kad jos vaikams Corneliai ir Hildebrandui, 1917 m. taip pat dirbusiam vokiečių armijos spaudos skyriuje Lietuvoje, blogą įtaką daro Rytų Europos žydai. Pati Cornelia rašė, kad šis miestas jai leido pasijusti kaip tėvynėje. Turint minty to meto Vilnių kaip Šiaurės Jeruzalę, galima būtų kalbėti ir apie dailininkės žydiškos tapatybės ieškojimus. Ji ir Hildebrandas tuo metu nuoširdžiai stebėjosi čia sutiktais žydais, su jais tapatinosi.

Vėliau, grįžusi į Vokietiją, Cornelia palaikė ryšius su Lietuvoje sutiktais bičiuliais žydais. Išgyvendama krizę, Cornelia kalbėjo, kad norėtų grįžti atgal į Vilnių, tačiau nepavyksta... Kodėl? Iki šiol lieka neaišku. Labai džiaugiuosi, kad parodos dėka po 100 metų Cornelios noras tarsi išsipildė.

Čia dailininkė sutiko savo gyvenimo meilę – P. Fechterį. Ar ši meilės istorija, prasidėjusi Vilniuje, čia ir baigiasi?

Tai nėra visiškai aišku. Esama vieno laiško, kuriame Cornelios motina rašo, kad su P. Fechteriu vienu metu Cornelia jautėsi labai laiminga, kitu –­ švelniai tariant, ne itin. Manoma, kad talentingos dailininkės gyvenimo baigtis susijusi su nelaiminga meile. Nežinomos kilmės medikamentų išgėrusios Cornelios rankoje buvo rastas raštelis su P. Fechterio vardu. Medikai niekuo negalėjo padėti: po dvie­jų dienų ji mirė Berlyno ligoninėje. Yra žinoma ir, tiesą sakant, tai atsispindi jos litografijose, kad Cornelia laukėsi P. Fechterio kūdikio, tačiau dėl nežinomų priežasčių, galbūt dėl sunkaus fizinio gailestingosios seselės darbo, jų vaikas pasaulio neišvydo. P. Fechteris tuo metu jau buvo vedęs Emą Fechter ir dar 1914 m. su ja susilaukęs dukters Sabinos. Cornelia savo darbams neduodavo pavadinimų, tačiau yra viena lito­grafija, dedikuota Fechteriui. Jos centrinė figūra –­ pati Cornelia, tiesianti rankas į viršų. Šalia mažesnė figūra, manyčiau, yra P. Fechteris, o tarp jų esanti ponia su vaiku, greičiausiai ir yra ponia E. Fechter.

Ar 2013 m. atrastoje dailininkės brolio H. Gurlitto surinktų darbų kolekcijoje yra C. Gurlitt darbų? Koks bus tolesnis atrastųjų darbų likimas?

Kai buvo atrasta meno kūrinių kolekcija Miunchene, man tapo aišku, kad joje bus ir C. Gurlitt darbų. Praėjusių metų pabaigoje Berno dailės muziejui paviešinus dailininkės sūnėno Corneliaus Gurlitto testamentu paliktą kūrinių sąrašą paaiškėjo, kad jos brolis Hilderbrandas, Corneliaus tėvas, nepai­sant senelės žydės, buvęs vienu iš keturių liūdnai pagarsėjusių nacių išgrobstyto meno kolekcionierių, slaptoje meno kūrinių kolekcijoje, be kitų, išsaugojo dar 140 dailininkės darbų, sukurtų 1914–1919 m. Šveicarijos muziejaus tinklalapyje skelbiamas visas darbų sąrašas, pačių darbų man neteko matyti.

Gurlittų šeimos palikuonys šio palikimo atžvilgiu yra pasidaliję į dvi stovyklas. Vieni pripažįsta testamentu išreikštą valią palikti kolekciją Šveicarijos muziejui, kiti yra pradėję teisminį procesą ir bent oficialiai teigia, kad Hildebrando kolekcijos darbus pageidautų matyti kokiame nors Vokietijos muziejuje. Prieštaraujanti testamentui Gurlittų šeimos pusė turi tris aliejiniais dažais tapytus Cornelios darbus ir 2014 m. pa­rodai du iš jų paskolino. Deja, Vilniuje atidarytoje paro­doje jie nėra eksponuojami.

Man bebūnant Vilniuje paaiškėjo, kad pirmoji teismo nutartis yra palanki Berno dailės muziejui. Muziejaus direktorius ir kiti, matę tuos 140 darbų, yra nustebinti dailininkės darbų kokybės ir planuoja didelę Cornelios darbų parodą. Neabejoju, kad Lietuvos auditorija ateityje taip pat turės galimybę pamatyti likusią dailininkės kūrybą. Įdomu tai, kad šioje Hildebrando kolekcijoje tarp 140 jos darbų yra apie 40 akvarelių, taip pat dokumentų bei Cornelios laiškų. Tikėtina, kad sužinosime dar daugiau.

Ar C. Gurlitt darbų stilistika tipiška vokiečių ekspresionizmui? Ar vokiečių ekspresionizmas aktualus šiandienos Vokietijoje?

Ne, tai yra savitas stilius. Tiesa, nėra aišku, ar tai, kas prieinama šiandien iš Cornelios kūrybos, re­prezentuoja jos stilių. 1949 m. išleistoje P. Fechterio knygoje, straipsnyje, skirtame C. Gurlitt kūrybos apžvalgai, minimos labai skirtingos jos naudotos technikos. Reikia palaukti, kol pamatysime likusius dailininkės paveikslus.

Ekspresionizmu Vokietijoje dabar domimasi šiek tiek mažiau. Dominuoja Antrojo pasaulinio karo laikų ir šiuolaikinis menas. Tačiau 2010 m. Berlyne vyko Hermanno Struko paroda. Ką tik Frankfurto žydų muziejuje baigėsi jo ir Jacobo Steinhardto paro­da. Miuncheno žydų muziejuje neseniai buvo eksponuojama paroda apie Oberosto provincijos žydus.

Cornelia Gurlitt. Nuotrauka iš Drezdeno technikos universiteto archyvo

C. Gurlitt neturėjo vaikų. Brolio Hildebrando duktė ir sūnus jau mirę. Kiek šiandien yra Gurlittų šeimos palikuonių?

Telikę du gyvi vyriausiojo Cornelios ir Hildebrando brolio Vilibaldo vaikai –­­ Dietrichas Gurlittas ir Uta Werner. Ši ponia ir jos šeima ginčijo Corneliaus Gurlitto testamentą. O Dietricho Gurlitto sūnus Christophas su žmona atvyko į parodos atidarymą Vilniuje.

Esate medicinos mokslų daktaras, visą gyvenimą vertėtės gydytojo praktika. Dabar turite savo meno galeriją „Kunsthaus Desiree", kurioje vykdote meno projektus. Kas sieja mediciną ir meną?

Studijavau mediciną ir psichologiją. Domėjausi menu ir anksčiau, bet 1986 m. lankydamasis Paryžiuje veikusioje pa­rodoje „Viena 1900" likau tiesiog sužavėtas joje eksponuotų darbų. Nuo to laiko su šeima lankėmės daugelyje muziejų, galiausiai, norėdamas sudominti miestiečius menu ir pristatyti savo regiono menininkus, 2008 m. įkūriau savo galeriją.

Meno rinką stebiu ne vien tam, kad surinkčiau ar eksponuočiau asmeninę kolekciją. Remiu menininkus pirkdamas jų darbus, tačiau darbų neparduodu. Tyrinėju tam tikrą sritį ar dailininko kūrybą, sukaupiu darbų bei dokumentų kolekciją ir dovanoju muziejams. C. Gurlitt darbų kolekcija nėra pirmoji mano dovanota muziejui.

Menas taip pat gali gydyti. Prisiminkime meno ir apskritai kultūros poveikį kalėjusių Aušvico ir kitose koncentracijos stovyklose gyvenimui. Tikiu, kad menas, kaip komunikacijos priemonė, gali nutiesti tiltus tarp skirtingų kultūrų ir mentalitetų žmonių. Menas yra didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis. Beje, Desiree yra ir mano dukters vardas.