Kur nuvykti, kai jau kelionių prisiminimai susimaišė, o nuotraukose jau nebeatskiriu, kur Romos, o kur Paryžiaus senamiestis, klausiu babytės. Ji man, – važiuok į Gruziją. Ten kalnai, jūra, gruzinai...
Ilgesingai nutęsia. O kuo ji garsėja? Keli dalykai šovė į galvą: vynas, šašlykai, akcentas ir antakiai.
Sklinda gandas, kad gruzinai myli lietuvius. Pasakai jiems, kad litovcas, ir jie sukrykščia iš džiaugsmo.
Gal iš tikro jie, o ne latviai, yra mūsų braliukai? Matyt, mano babytė skleidžia šį gandą. Tarybiniais laikais būrius lietuvių veždavo į Gruziją. Ten buvo išvežta ir ji, ir vienas diedukas, paskui ir antras. Pirmiausia nuveždavo prie jūros, visi pagulėdavo ant vandens, pasijusdavo kaip plunksnos (tikriausiai tai vienintelis kartas, kai babytė galėjo pasijusti kaip plunksna), o po to – į kalnus. Sustatydavo visus prie gražesnio kalnų įlinkio, kažkur tolumoje apačion šiurlenant šaltinėliui, nupyškindavo ir išdalindavo po vieną foto atminimui. O kaip žmonės, klausiu? Babybė nebeprisimena. Sako, atrodo kaip Stalinas. Hm…
Galvojam, darysim taip pat: prie jūros, paskui – į kalnus. Toks aiškus kelionės planas – perskrosti visą Gruziją, nuo Batumio iki Kachetijos. Pakeliui ir į žmones pažiūrėsim. Ar vis dar stalinai.
Skrendam. Prieš sulipant visiems į lėktuvą, vienas lietuvaitis, užmatęs mūsų rankose paruoštas ID korteles, klausia, o kur jums vizas įštampuos? Tai gal ant kokio lapelio, pajuokavau. O galvoj teisiantis balsas – po velnių. Šįkart reikėjo pasiimti PASĄ. Ir iš tiesų visi oro uosto lietuviai buvo ne tik su tikrais kalnų batais ir laipiojimo apranga, ar mažų mažiausiai su Lietuvos keliautojų asociacijos firminiais marškinėliais, bet dar ir su pasais. Nei pasų, nei kalnų batų mes neturėjome. Na ką, blogiausias atostogų scenarijus – požeminiai kambariukai Kutaisio oro uoste, kur laiko užrakinę visokius pabėgėlius. Į lėktuvą įleido, skrydis – trys valandos – pakankamai laiko apmąstyti savo žiopliškumą ir susitaikyti su mintimi, jog dešimt dienų praleisim po oro uostu.
Ir štai nusileidus pasirodo, kad gruzinai iš tikrųjų myli lietuvius, praleidžia su ID kortele! Ir netgi su beveik sulūžusia. Iš karto pajaučiu jiems draugišką palankumą. Braliukai.
Priėjome prie turizmo taško, ir negaliu apsispręsti, kuria kalba kalbėti – rusų ar anglų. Turizmo ekspertė man – hello, welcome to Georgia. Aš jai – privet, spasibo. Tada ji man vėl angliškai, o aš jai vėl rusiškai. Moku apie šimtą penkiasdešimt rusiškų žodžių ir visus juos noriu panaudoti. Eločka Ščiukina lengvai išsiversdavo vos su trisdešimčia. Ar tai reiškia, kad mano rusų kalba praturtinta sinonimais?
Ot kuda vy, klausia pinigų keitikas. Iz Litvi, sakome. Ooo, kak chorošo, jūs taip pat nemėgstate rusų. Štai kur pakastos brolystės šaknys, visai ne geografinėje platumoje! Nu bet ką padarysi, sako gruzinas, rusų kalba vis tiek reikalinga, juk komunikuoti tai reikia. Auksiniai žodžiai, linktelėdama pamaniau.
Turistinis entuziazmas pagavo iškart, kai įsėdom į taksi – seniausio „Opel“ modelio mašiną. Atverti langai gaivino, bet ir nepatogiai kedeno mano plaukus. Į burną ir į akis. Lietuvių draugystė su gruzinais tęsėsi ir toliau. Kas, kur, kaip išsiklausinėjęs vairuotojas draugiškai siūlosi – davai aš jus nuvešiu prie jūros. Palauksiu, kol išsimaudysit, pavežiosiu po miestą. Užvažiuosim į barą, vodkės atsigersit, šašlykų pavalgysit, aš ne, prie vairo negeriu. Už penkiasdešimt larių. Spasibo, sakau, mes apie tai pagalvosim, ir toliau mėgaujuosi taksi muzika – gaivų ir lengvą rusišką popsą papa papara papa pa skleidžiančiais saldžiais merginų balsais. Papa papa, pritariu aš. Su taip plevėsuojančiais plaukais, pamaniau, jos mane priimtų į savo grupę. Vaizdo klipui filmuotis.
Babytė buvo teisi: Stalinas kiekvieno gruzino nors ir ne veide, bet širdyje vis dar gyvas. O jo veidas gyvuoja įvairiais pavidalais: vyno etikete, šaldytuvo magnetuku, raktų pakabuku ar atviruku. Stalino laikais Gruzijoje buvo nemokamas benzinas, sako mus vežantis taksistas. Buvo galima nuvažiuoti iki Maskvos papietauti ir grįžti atgal. Už dyką. O dabar… Ką norit pamatyt Gruzijoj, klausia vairuotojas. Mes jam – Gori. Jis pagiriamu tonu – o, Gori, očėn chorošo, ten Stalino gimtinė, yra jo garbei muziejus. Mes jam – ne ne ne, mes ne į Gorį, o v gorach, į kalnus norime. Irgi gerai, sako taksistas.
Nieko nėra įdomiau, kaip miesto turgus. Eiti ir išsiaiškinti, ką žmonės parduoda turguje, štai kur reikėtų siųsti pasaulio antropologus. Savo asorti žavėjo ir Kutaisio turgus. Jame galima įsigyti:
• šviežiai nupeštų gaidžių
• kiaulių, juodais šiukšlių maišais apvyniotomis galvomis
• suvytusių mažų baklažanų
• nuvytusių gėlių
• visiškai sunešiotų basučių, sandalų, škurlių
• tik vieną kokią nori cigaretę
• saujelę sėmkių tiesiai iš bliūdo
• tokio dydžio arbūzą, kad nei pakelčiau, nei apglėbčiau
• pušų, kedrų ir kitų medžių medaus
• kibirą (ir ne mažiau) vynuogių
• eurų ir dolerių.
Apsipirkimas turguje vyksta maždaug taip. Vienai moteriškei sakau, duokite man pusę kilogramo figų. Ji man – chorošo. Ir krauna jas į maišelį. Matau, kad jau per daug. Pakartoju, pusę kilogramo. Ji ir vėl – chorošo, chorošo, ir toliau krauna. Prikrovusi, sveria – vienas kilogramas, aš jai pakartoju – pu-sę. Ji apsimeta, kad negirdi. Tada jos draugė-užtarėja, užmačiusi mano rankose paruoštus du larius, sako, mergaite, tau gera norime padaryti, tu neturi pinigų, o mes tau daug atiduosim, duok tuos du larius. Du prieš vieną nesąžininga, nusprendžiau, bet vis tiek išmainiau tas figas į du larius. Pagalvojau, kas būtų, jei norėčiau nusipirkti kekę vynuogių, tektų imti su visu kibiru.
Arba taip: klausiu močiutės, kiek kainuoja kilogramas persikų. Ji sako, penki lariai. Aš jai, o, kaip brangu. Tuomet ji iškart pasitaiso, chorošo, keturi. Aš jai – na, vis tiek brangu, visur po du su puse parduoda. Ji tada sako, chorošo, du su puse. Aš jai atsakau irgi, chorošo. Vienas prieš vieną – ir žiūrėk, susikalbėti įmanoma.
Turguje dirba arba apsimeta, kad dirba, iš pažiūros pusė gruzinų. Jie parduoda viską, ką tik galima apčiuopti, nesvarbu, kokios būklės. Moterys verčiasi smulkiais vienetais: drabužėliais, gėlytėm arba pupelėm, o vyrai – arbūzais. Jei gruzinas vis dėlto neturi ko parduoti, tuomet jis šūkauja miestų pavadinimus atsirėmęs į savo taksi, kurį taksi galima pavadinti su tam tikrom išlygom. Šaukiančio gruzino automobilis turi vieną taksi požymį – šviečiančią lempą, pritaisytą ant stogo. Viduje jokio taksometro. Na, o kam jis reikalingas, jei šaukiantis gruzinas yra ir darbuotojas, ir pats sau direktorius, ir kolega – niekam atsiskaitinėti nereikia. Šaukiantis gruzinas gali padaryti sėkmingą verslą, jei jis gerai šaukia.
Jei atsitinka taip, kad gruzinas nei gerai šaukia, nei turi ką parduoti, tuomet jis paprasčiausiai su savo likimo draugais sėdi. Eilute ant bordiūro. Arba apskritimu prie stalo. Sėdi ir rūko arba sėdi ir žaidžia – meta kauliukus.
Be šaukiančių taksistų, dar yra ir autobusų stotys, kuriose nėra nė vieno autobuso. Vien tik maršrutkės, kurių vairuotojai taip pat šaukia. Nėra jokių tvarkaraščių, reikia eiti ir atsistojus tarp tų maršrutkių šaukti, noriu į Tbilisį!!! Tuomet kas nors atšaukia – davai čia, važiuojam! Prieini, nužiūri tave, pasako kainą iš akies, patiki, nes negali kitaip, juk turistas, atsisėdi ir važiuoji. Keiki vairuotoją ir meldiesi, kad neužsimuštum. Rimtai. O išlipęs vis dar keiki vairuotoją ir dėkoji Dievuliui, kad neužsimušei. Tikrai.
Tačiau šis transporto išgyvenimas Gruzijos keliuose, vėliau paaiškėjo, dar ne ypač sukrečiantis. Kalnai yra ta vieta, kur nebevažiuoja nei pašėlusios maršrutkės, nei šūkaujantys taksistai. Reikia kamazo arba džipo. Imam džipą ir važiuojam į kalnus. Tik septyniasdešimt keli kilometrai ir net keturios valandos. Jei ne kas kilometrą įkalti kryžiai arba paminklai žuvusiems, gal ir galima būtų ramiai grožėtis kalnais. Užuot tai dariusi žiūrėjau į serpantinus ir rezgiau planą, kaip čia geriau mums iššokus iš mašinos, kai nusvirsim į apačią ir pradėsim ristis žemyn. Nes tai tikrai anksčiau ar vėliau įvyks. O kartu važiavę du vyrai mūrai čekai, kuriuos iš pradžių palaikiau lenkais ir pasakiau jiems češč, buvo per daug atsipalaidavę: vienas miegojo, kitas gurkšnojo alų. Aišku, jie ir atrodė taip, lyg gyventų kalnuose ir laipiotų jais ir laisvalaikiu, ir darbo dienom. Tad ir nukritę su savo kalnų batais ir visiškai nepažeistu stuburu laisvai išsikapanotų ir likusį kelią nueitų pėstute. O mes taip ir liktume perlūžę per pusę gulėti apačioje.
Kalnai, be abejonės, yra vienas gražiausių dalykų gamtoje. Velniop tą vakarietišką architektūrą, kuri suvienodėja po trijų apsilankymų skirtingose Europos sostinėse. Kalnai – štai kur architektūra. Pažiūri į apačią, ir jei pasiseka nenusiridenti, išgyveni didybės, kuriai, deja, tu nepriklausai, palaimą. Gali pasidžiaugti, koks tu mažas ir bejėgis ir kaip ta tavo ID kortelė, gimimo liudijimas ar pasas čia lengvai vėjui papūtus išsisklaidytų po kalnus, o universiteto diplomą ar gyvenimo aprašymą nusineštų snape kalnų erelis. Žodžiu, kalnuose gera. Kaip žmogui gali būti universaliai gera. Stovi, žiūri į kalnų tolį, ir gera. Sugalvoji nufotografuoti, bet niekaip neišeina. Taip pripyškinau gal šimtą nuotraukų ir nė vienoje nesimato tų kalnų.
Svečių namų šeimininkas mums pasiūlė pajodinėti po apylinkes arkliais. Atvedė manąją, jos vardas Barbė. Graži balta kumelė. Šeimininkas klausia, jojai? Aš jam – ne. Tada sako, štai šitą pavadžio šniūrą patrauki, kai nori joti į kairę, šitą – kai į dešinę, abu – kai reikia sustoti. Trijų sekundžių instrukcija. O ką traukti, kai ridensimės nuo kalno?
Jojam į kalnus. Iš pradžių ramiai ant tolydžios žemės, paskui vis stačiau palei skardžius. Prisimenu džipą ir tyliai meldžiu, kad arklys pavirstų džipu, nes jau apgalvojau, kaip išsigelbėti iš krentančio džipo, o nuo arklio – dar ne. Jojame vis stačiau ir stačiau. Jau nebe keliais, bet kažin kokiais išmindžiotais siūlais, apvejančiais kalną. Vis stebėjausi, kaip mano Barbė išsitenka ant tokio siaurumo kelio. Stebėjaus ir bijojau. O bijodama žiūrėjau apačion ir įsivaizdavau save jau nusiridenusią žemyn ir priplotą kumelės. Įdomu, kiek ji galėtų sverti? Ir kas blogiau – suaugęs arklys ar maršrutkė?
Kas mane galėtų išgelbėti? Išmąsčiau tik viena – parašiutas. Jau matau, kad ridenuosi stačiai, patraukiu žiedą ir štai – gražiai leidžiuosi žemyn ir nutūpiu ant gulinčio arklio. Bet Gruzija ne ta vieta, kur apie gyvybės saugumą pagalvota. Įdomu, ar jie turi nors vieną gyvybės draudimo bendrovę? Jeigu taip, matyt, ji uždirba milijonus. Kadangi mintis apie parašiutą atėjo per vėlai, o jau mirtis kaip niekada alsuoja prie pat mano stuburo slankstelių, teliko susitaikyti, jog tai gali būti mano paskutinė (visavertiško) gyvenimo diena. Guodė mintis, kad ne bet kur, o Kaukazo kalnuose, jei jau mirti, tai gražioj vietoj.
Barbės keikti nekeikiau, bet ir nebuvo už ką. Tik kartais šuoliais pajodydama mane kaip Kseną, galiausiai pargabeno atgalios. Na ir kaip, patiko, klausia šeimininkas. Labai egzotiška kelionė, atsakau. Kaip ir pati Gruzija, šypteli jis. Gal šašlykų vakarienei, teiraujasi šeimininko žmona. Nuo kalno nusiridenusio arklio mėsos, juokauju. Nesuprato. Matyt, kalta mano rusų kalba.
Po mirtimi alsuojančių nuotykių lėktuvas atgal į Lietuvą, be abejonės, buvo pati saugiausia vieta Gruzijoje. Ir iš tikro, lėktuve atsargumas tokio aukšto lygio, kad net per įsivaizduojamas turbulencijas siūlo (greičiau liepia) užsisegti saugos diržus dėl mūsų pačių saugumo. Pfff, pagalvojau, kai krisim, duokit parašiutą, parodykit, kur patraukti, ir bus viskas OK.