Eglės Švedkauskaitės nuotrauka

 

Rašau sekmadienio popietę. Vieną tokių, kai supranti, kad gal ir pasisekė gyventi Vilniuje, nes sėdusi ant dviračio gali per pusvalandį atsidurti paplūdimyje prie upės. Pasitelkusi vaizduotę, tu beveik Smiltynėje. Apžvelgi grupeles įvairaus amžiaus poilsiaujančių miestiečių, kurie artėjant vasarai pasineria į gerai žinomą ritualą – vyresniems autobusas, jaunesniems automobilis, sulankstomos kėdės, stalelis, alaus skardinės, daugkartiniu virtęs vienkartinis grilis, skėtis nuo saulės, vyresniems medžiaginis, jaunesniems plastikinis. Visi jie šiandien mėgaujasi saule, neria į upę, atpalaiduoja kūnus ir tie kūnai atsipalaiduoja nepanikuodami, kad tai tik popietė, o ne tikrosios atosto­gos. Rytoj į darbą, bet ar tai taip jau svarbu? Tas faktas pernelyg neskaudina, dar liko kelios valandos savaitgalio ir jį reikia praleisti kaip savaitgalį. Artėjant vakarui visi susirenka sulankstomas kėdutes, suvynioja pledus, ištempia iš smėlio zyziančius vaikus, sulaukia autobuso, sėda į automobilį. Tu nesi kaip jie ir ne tik todėl, kad tau nereikia rūpintis niekuo kitu, tik išpurtyti rankšluostį ir atrakinti dviratį. Tu nesi kaip jie ir todėl, kad rytoj tau oficialus laisvadienis.

Turbūt tik nedidelei grupelei suinteresuotų asmenų yra žinoma, jog valstybinių teatrų darbuotojai dirba šešias dienas per savaitę ir ilsisi pirmadienį. Išskyrus administraciją, jie dirba nuo pirmadienio iki penktadienio. O Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studentai dirba nuo pirmadienio iki sekmadienio. Mano laikais (ne taip ir seniai) teoriškai Sluškų rūmuose buvo galima dirbti nuo 7 iki 22 val. Tai yra 15 valandų. Ne dirbti, atsiprašau, o kurti. Pastaruosius 10 metų didžiausią savo laiko dalį praleidau akademijoje ir valstybiniuose teatruose. Nuo nulio poilsio dienų pajudėjau iki vienos. Bet klausimas, ar man pavyko.

Šiandien toks sekmadienis, tokia popietė, kai leng­va pamiršti, kad pasaulis šiuo metu yra ypač nemaloni vieta gyventi. Specialiai renkuosi tokius neutralius žodelius, nes nenoriu įsivelti į nemokšišką tragiškų įvykių aprašymą, o tuo pačiu dar kartą tau, mielas skaitytojau, kartoti, kas dabar vyksta ir kokį nerimą tai kelia. Tad geriau pakalbėkime apie kūrybinę nerimastį. Šiek tiek paprastesnę privilegijuoto žmogaus problemą, su kuria bičiuliaujuosi jau dešimtmetį.

Kūrybinė nerimastis pasireiškia prievartiniu savęs tikinimu, kad kiekviena diena turi būti kūrybinio darbo diena, 15 valandų per parą kūrybinio darbo diena. Vis kartoju žodžius „kūryba“ ir „darbas“ viename sakinyje, atsiprašau, kiekvienam akademijos absolventui žinoma, kad kūryba nėra darbas. Tai pašaukimas, misija, įrašyk bet kokį kitą žodį.

Tarkime, šiandien sekmadienis – ką gi nuveikti? Paskaitinėti knygą, numinti iki upės išsimaudyti, suvalgyti ledų, pasigaminti vėlyvus pietus, pamerkti puokštę bijūnų, paskrolinti, pačatinti, pagulėti? Ne! Pildant šį sąrašą viduje prasideda tarytum traukuliai, kažkas arti švento Vito šokio ar švento Antano ugnies. Tai Akademijos pirmūnė – kenčianti kūrėja – negali susitaikyti su pozityviais ir lengvabūdiškais užsiėmimais vietoje kraujuojančio pasaulio skausmo kontempliacijos ar bent jau problemų paieškų savyje (kur man skauda ir ką apie tai pasakyti?). Sekmadienius reikia skirti prasmingoms knygoms skaityti, kontekstų atveriantiems filmams pažiūrėti, užsirašyti svarbias mintis, kažką, ką bus galima panaudoti. Ne gulinėjimams ir malonumams. Nes kūryba ir yra vienintelis malonumas. O jei yra kitaip, tai gal visgi, klausyk... Gal ne tau?

Minkšti ir lengvi sekmadieniai yra skirti ne man. Ne man tie sulankstomi gultai ir saulės kaitra.

Kam apskritai įdomi šita savigaila? Nenori – nekurk. Kaip kadaise išgirdau Akadės koridoriuje: „Nenori – nestudijuok. Čia tu pasirinkai Akademiją, čia tau reikia.“

Štai dabar rašau tam, kad mano žodžiai būtų išspausdinti. Negerai. Vadinasi, kuriu ne iš vidinio impulso, ne todėl, kad iš mano vidaus eina nesustabdomas kūrybos srautas, spektakliai, tekstai, pjesės, scenarijai filmams ir dar nežinia kas, gal paveikslai, nors tragiškai nemoku piešti, bet gal išeitų kažkas, jeigu tik pajausčiau impulsą, tą tikrą, nuo­stabų kūrybinį srautą, kuris nieko bendra neturi su darbu. Tai kažkas aukščiau, švenčiau už bet kokią sekmadienio popietę šviesiame ramiame mano bute, kuriame vakar valiau langus ir per tą laiką nepatyriau jokių naudingų kūrybinių atradimų. Jei toliau taip bimbinėsiu, galbūt nieko nebesukursiu.

Norėčiau sakyti, kad taip galvojau. Bet iš tikro tebegalvoju. Ir tai mane degina, perdegina, grąžina į Sluškų rūmų galinį kiemą, kuriame tebėra specialiai kentėjimui ir ašaroms skirti mediniai laipteliai. Jaučiuosi kaip perdegusi lemputė, kuri dar šiek tiek šviečia, spingsi, siunčia pagalbos signalą, prašo, kad kažkas pasakytų, kad svarbiausia (!) yra pailsėti, kad galima minti dviratį galvojant tik apie mynimą ir kad tai ne kūrybos ir ne pasaulio pabaiga.

Pradėjau šį tekstą, nes keletą savaičių manyje vyksta savotiškas procesas. Žinau, kad taip sakyti netaisyk­linga gramatiškai ir juo labiau nuvalkiota, bet manyje iš tikrųjų bręsta kažkas, kas nenugula į popierių, nes neturiu jėgų sėsti ir to užrašyti, turiu jėgų tik įsivaizduoti, kaip sėdžiu prie stalo ir rašau. Mano išvargęs kūnas vietoje realių judesių pradeda daryti įsivaizduojamus ir jau beveik patikėjo, kad juda iš tikrųjų. Štai kas yra vidinis gyvenimas. Jis prasideda, kai išorei jau atidavei viską, ką turėjai, ir tau beliko vidus. O viduje visai nieko. Gana ramu. Minkšta sekmadienio popietė.

Tekstas įkvėptas kelionės į paplūdimį dviračiu, važiuojant pro Sluškų rūmus ir stebint kūrybinių krizių apniktus juodai vilkinčius studentus.