Emilija Ferdmanaitė. Vaidonės Dabriškaitės nuotrauka

 

Baigiantis gegužei ir likus porai mėnesių iki Paryžiaus olimpiados, žurnalas „Vogue“ paskelbė interviu su žaidynių atidarymo ceremonijos meno vadovu Thomas Jolly – aktoriumi ir teatro režisieriumi, Prancūzijoje pagarsėjusiu novatoriškais ir drąsiais Shakespeare’o pjesių pastatymais. Straipsnį iliustravo amerikiečių portretistės Annie Leibovitz daryta fotografija (apačioje): joje matome juodu golfu apsitempusį Jolly, iki pusės panirusį į Senos vandenis; veiksmas vyksta Paryžiaus patiltėje, antrame plane matome atstatomą Noterdamo katedrą, o besišypsančiam vyrui draugiją palaiko gulbės.

 

 

 

 

View this post on Instagram

A post shared by Thomas Jolly (@thoma.jolly)

 

Gulbės? Tai pirmoji šios fotografijos mįslė. „Ar Senoje gyvena gulbės?“ – įtariai klausiu gūglo. Taip, gyvena. Ramiau atsidūstu: vadinasi, nuotrauka nėra visai surežisuota, ir svetimas šiuose vandenyse tėra Jolly. Bet – anoks ir svetimas: su glaudžiai apgulusiu „Maison Margiela“ golfu jis panašus į narą, besileidžiantį į Senos gelmes ieškoti lobių, o gal paskenduolių. Suskaičiuoju: gulbių keturios, viena iš jų atsiskyrusi nuo grupelės ir primena pasaką apie bjaurųjį ančiuką – kažkokia murzina, negrakšti. (Ar tai, kad bjauruolis galiausiai tampa gulbe, turėtų kažką sakyti apie Jolly karjerą? Ar čia labiau tinka posakis apie gulbės giesmę?) Prisimenu ir dar vieną pasakojimą, tiksliau, matytas graviūras, kuriose Apolonas, muzikos ir šokių, poezijos ir tiesosakos dievas, joja raitas ant gulbės arba skrieja gulbėmis pakinkytu vežimu. Senovės graikai mėgo vaizduoti Apoloną gulbių apsuptyje – esą tai mūzos, dovanojančios jam įkvėpimo sparnus.

Mūsiškis pagirtas tarp gulbių Apolonas pozuoja su gumine kamera, užsinėręs ją tarsi gelbėjimosi ratą ir patogiai pasirėmęs alkūne. Tai – antroji šios fotografijos mįslė. Ar ratas skirtas gelbėjimuisi, ar gelbėjimui? Ir ar tik jis neprimena garsiųjų olimpinių žiedų? Pagavusi užuominą, akis ieško toliau: o štai ir metalinis žiedas valčiai pririšti, ir išriestas gulbės kaklas, ir žiediškas Jolly alkūnės linkis, netgi tiltų arkos, Noterdamo rozetė.

Semiotikoje tai vadinama izotopija – vienas iš galimų kūrinio skaitymo kelių, kurį siūlo reikšmės elementų pasikartojimas, „susirimavimas“. Taip guminė kamera pirmame plane susirimuoja su tilto arka antrajame, o gulbė – su tokia pat paukštiška krano gerve tolumoje. Fotografija daryta olimpiados proga, taigi natūralu, kad joje užšifruotas atpažįstamiausias jos simbolis – žiedai. Kažin, ar papasakojusi apie olimpinius žiedus, ji mums atskleis ir tai, kokius siurprizus Jolly ruošė atidarymo ceremonijai?

Šį tą apie fotografijos subjektą jau galime numanyti. Pati povyza sufleruoja, kad prieš mus – humoro nestokojantis bonvivanas, nebijantis sušlapti subinės drumzlinuose vandenyse. Veido išraiška gudri, slapukiška, netgi triksteriška, tačiau svajingai paremta galva leidžia įtarti poetišką natūrą. Jis akiplėšiškai žiūri tiesiai į kamerą ir, regis, tuoj nesusiturėjęs skels kokį nešvankų anekdotą.

Pradėjusi nuo gulbių, paskui užkliuvusi ir ilgėliau stabtelėjusi ties Jolly figūra, akis juda toliau – sklendžia po tiltu antrame plane; žvilgsnio kryptį sufleruoja ir ton pusėn pasisukusios gulbės. Lygiai taip pat per atidarymo ceremoniją po tiltais prasklęs 94 laivai su olimpiadoje dalyvaujančių šalių sportininkais. Išnėrusi kitapus, akis pakyla ir vėl stabteli, susidūrusi su netikėta priešprieša: Dievo Motinos katedros fasadu ir šalia stūksančiu statybiniu kranu. Nors po 2019 m. įsiplieskusio gaisro pradėtas katedros atstatymas šiandien jau ženkliai pasistūmėjęs, fotografavimo kampas pasirinktas taip, kad pastolių nepastebime – katedra išdidžiai atsisukusi į mus išlikusiu nesugadintu senuoju fasadu, įkūnydama senąjį Paryžių, senąją Europą, pagarbą tradicijai ir – taip, krikščionybei. Greta besipuikuojanti senosios Dievo Motinos katedros antitezė – šiuolaikiniam žvilgsniui įprastas vaizdinys, išstypusi krano gervė, susirimuojanti su Senos gulbėmis. Taigi gulbės atlieka ne tik Jolly mūzų vaidmenį; pratęsdamos naujumo izotopiją jos įkūnija modernų Paryžių ir iššūkį nusistovėjusioms visuomenės normoms.

Praeities ir tradicijos izotopiją pratęsia senos mūrinės tiltų ir prieplaukos konstrukcijos. Fotografijoje jos veikia kaip savotiškas aptvaras, statiškas rėmas centre nerimstančiai gyvybei – Jolly ir jo gulbėms. Regis, tai, kas nauja, gyva, taku, yra upėje, o kas sena, tvirta, nekintama – aplink ją. Prisiminus atidarymo ceremoniją, patys drąsiausi,  visas taisykles laužantys pasirodymai vyko upėje ir platformose ant upės, taip pat ant tiltų, kol „tradicija“ (su valstybių vadovais priešaky) stebėjo ir plojo paradui upės pakraščiuose. Krantinėje liko ir klasikiniai muzikiniai numeriai, tokie kaip Mulen Ružo kankanas ir Lady Gagos burleska. Upės tėkmė atplukdo tai, kas nauja, kitoniška: ar tai būtų paskutinės madų ir šou tendencijos, ar ambicingas jaunimas iš tolimų kraštų egzotiškais, Vakarų europiečiui sunkiai ištariamais vardais.

Įdomu, kad Leibovitz, regis, įsigudrino nuspėti ir orus. Fotografijos koloritas sutampa su liepos 26-osios orais Paryžiuje: tas pats apniukęs dangus, tamsūs lietaus debesys, melsva vakaro prieblanda. Dangus atsispindi Senoje, sustiprindamas dramos nuojautą: atspindžiai tampa vandens gyvastimi, vanduo sumirga šviesa ir šešėliais, atradimais ir nutylėjimais. Tamsūs matiniai užkaboriai glaudžiasi arčiau pasienių: dėl šešėlių vanduo ten atrodo stovintis, tuo tarpu centre – neabejotinai gyvas, tekantis.

Sako, vidutinis Senos gylis – apie dešimt metrų. Išmatuoti Jolly ir jo kūrybinės komandos užmanymo gylį – kiek sunkiau. Šiandien atrodo, kad jis apdairiai pasielgė pasiimdamas upėn tą guminę kamerą. Tik rankos pasirėmimas kelia nerimą, tas į smilkinį įremtas smilius. Tai svajotojo ar savižudžio gestas?