Anoniminis eilėraščių konkursas, tradiciškai organizuojamas Poe­tiniame Druskininkų rudeny, yra labiausiai mane intriguojantis poetinis reitingas. Dauguma kitų padžiūvusių lauro lapų vainikų, regis, tebeaktualūs tik dar negavusiems pretendentams, kurių lieka vis mažiau, nes per metus Lietuvoje gimsta tikrai mažiau nei vienas geras poetas.
Rinkti geriausius eilėraščius, nežinant jų autorių, yra toks grynai semiotinis užsiėmimas, drauge ir sudėtingas, ir lengvas. Sudėtingas, nes negali pasiduoti nei žymaus autoriaus, nei geriausio draugo pavardės galiai, negali vadovautis „teisinga" politika („tam jau davėm pernai", „anas ir taip pasikėlęs", „šitas dar per jaunas"). Lengvas, nes eilėraščiui atsiranda erdvės veikti taip, kaip jis ir turi veikti –­ tiesiogiai, per estetikos receptorius.
Pernai Dovydas Grajauskas tapo laureatu visose trijose anoniminių eilėraščių kategorijose. Paaiškėjus autorystei, džiaugiausi, kad tai naujas žmogus, dar nepriklausantis poetinėms grupuotėms. Džiaugiausi, aišku, ir dėl to, kad jo eilėraščiai nugalėjo ne todėl, kad daugiau nebuvo kam duoti, o todėl, kad buvo tikrai geri.
Šiemet visiems penkiems komisijos nariams patiko skirtingi eilėraščiai (dėl to dviejose nominacijose nebuvo skirtos pirmosios vietos). Man patiko du, tarp laureatų jie nepateko. Vieno iš jų autorius pasirodė esąs Rimvydas Stankevičius, kas ir nuvylė (tikėjausi kokio neatrasto talento), ir pradžiugino (madas diktuojantis poetas parašė „nemadingai")
Didžioji dalis anoniminių eilėraščių man sukėlė smarkią atmetimo reakciją, sustiprintą išvakarėse vykusių jaunųjų poezijos skaitymų, kuriuos stulbinamai familiariai vedė Nerijus Cibulskas ir Ernestas Noreika. Kita vertus, familiarumą (patys vedėjai tai turbūt pavadintų maištinga, antioficiozine laikysena) galima suprasti – visi skaityti pakviesti žmonės sėdėjo prie vieno stalo, ne tik tą vakarą, bet ir pietaujant ar išgėrinėjant.
Jaunųjų kūrybos aptarime būtent šio stalo chebra buvo apibendrinta kaip „jaunieji". Mažiausiai du kiti stalai, apsėsti to paties amžiaus kuriančių žmonių, galėjo mėgautis marginalų padėtimi. Be abejonės, mano nepasitenkinimas gali būti paskatintas neįsisąmoninto pavydo privilegijuotam stalui. Bet gali ir nebūti.
Gaila, kad ši jaunųjų kompanija nėra apibrėžusi savęs kaip poetinės grupės (ideologijai, bendriems tikslams nusistatyti reikia daugiau pavargti su autorefleksija), tad užsiima paprasčiausia „savitarpio adoracija" (M. Šidlausko terminas). Kas visai suprantama, nes visi rašo jei ne vienodai, tai bent su tokiu pačiu patosu ir Poezijos (kartais – ir savęs) sureikšminimu. Iš to vakaro skaitymų man patiko kokie penki žodžiai ir dar Tomas Dirgėla, kuris nors poetiniais sugebėjimais kol kas nežiba, bet tą vakarą buvo vienintelis, apdovanotas humoro jausmu. (Auto)ironijos labiausiai pritrūko ir anoniminių eilėraščių šūsnyje. Užtat su kaupu buvo „poe­tiškų" žodžių ir vemt verčiančio „dvasingumo". Tokia tendencija, žinoma, teisėta, bet nederėtų jos skatinti ar absoliutinti.
Šiaip ar taip, įsivyraujant privalomai tolerancijai ir lygiavai, susiskaldymas „stalais" yra malonus paįvairinimas. Dramaturgijos užuomazgų buvo girdėti ir naktinėjant legendiniame „bokštelyje": susimaišius chebroms, aršiausiai klausta: „Kas tu toks ir kodėl tu man aiškini?"

P. S. Kad per artimiausią literatūrinį renginį negaučiau į galvą, apsidrausdama pabrėžiu, kad jokiam „stalui" nepriklausau – „kiti" yra tik žmonės, kurių dar nepažįstu. O visa tai užfiksavau iš grynai antropologinio intereso.