Ernestas Parulskis. Gedimino pilies mainai

Kai spalio pradžioje „Architektūros fondas“ pakvietė dalyvauti projekte „Aikštėje“, įdėmiai perskaičiau idėjinį aprašymą ir radau ten frazę, skelbiančią apie apynauję situaciją: „Vis svarbesniu architektūros autoriumi tampa užsakovas: kartais kaip privatus asmuo, kartais juridinis, o vis dažniau ir kaip bendruomenė. Kokios jų svajonės ir kokie šviesios ateities vaizdiniai?“ Štai šitas teiginys ir tapo mano dalyvavimo projekte pretekstu.

Šiek tiek abejoju, ar jau galima konstatuoti apie bendruomenės, kaip architektūros užsakovo, atsiradimą, bet šiaip teiginys aiškus ir sunkiai nuginčijamas – užsakovai tapo architektūrinio rezultato autoriais. Ir, aišku, baisiai smalsu sužinoti, kokios jų architektūrinės svajonės? Juk nuo atsakymo priklauso mūsų kraštovaizdinė gerovė, vienas iš svarbiausių (gal ir svarbiausias) gero gyvenimo mieste elementų. Dėkingiausias būdas tai išsiaiškinti yra, be abejo, apklausa, kurią ir pradėjau, ilgai netempdamas, organizuoti.

Pirmiausia, dėl savo paties patogumo egoistiškai susiaurinau klausimą ir respondentus rinkausi iš Vilniaus ir klausinėjau apie Vilnių. Antra, apribojau respondentų imtį pagal įsivaizduojamą atstovavimą socialinei klasei, tai klasei, kurios atstovai turi bent teorinių galimybių tapti realios architektūros užsakovais. Trečia, man reikėjo greitos reakcijos į klausimą (apklausą dariau operatyviai – prie kavos, sutikus tinkamą žmogų gatvėje ir panašiai), todėl negalėjau jo suformuluoti korektiškai. Ne, neklausiau: „Kokią architektūrą norėtumėt matyti Vilniuje?“, nes žinojau, kad gausiu kokio nors stiliaus formalių bruožų porciją geriausiu atveju, o blogiausiu – amebiškus pasvarstymus apie darną ir tvarumą. Aš gi savo respondentus vienu paklausimu įmesdavau į magijos, destrukcijos ir sunkaus pasirinkimo visatą: „Įsivaizduokit, kad galingas ir piktas burtininkas sunaikina Gedimino pilį – be pėdsakų, negrįžtamai, galutinai, amžiams. Bet kaip netekties kompensaciją jums asmeniškai suteikia galimybę į bet kurią Vilniaus vietą perkelti bet kurį pasaulio pastatą, atimdamas jį iš tos vietos – nes yra piktas burtininkas. Kokį pastatą pasirinktumėte?“

Gedimino pilį atsakymo katalizatoriumi skyriau sąmoningai – kaip tik buvau pavėluotai perskaitęs puikų Dangiro Mačiulio ir Dariaus Staliūno veikalą „Vilnius – Lietuvos sostinė: problema tautinės valstybės projekte“ (2015, Lietuvos istorijos institutas). Aišku, žinojau apie tarpukario Vilniaus vadavimo akcijas, bet knygoje šis procesas, sukeltas į vieną dosniai iliustruotą skyrių, sujungia žinojimo fragmentus į dramatiškai intensyvų pasakojimą, akivaizdžiai deklaruojantį, kad Gedimino pilies bokštas buvo ir tebėra svarbiausias Lietuvos pastatas. Ir tobulai tinkantis architektūrinės vaizduotės apklausai.

Iš viso man (ir mano keliems padėjėjams) pavyko apklausti apie 200 žmonių. Iš paskaitų apie statistiką atsimenu, kad darant apklausas bet kokio dydžio populiacijoje apklausti reikia apie tūkstantį respondentų. Na ką gi, minimalaus imties dydžio nepasiekiau, todėl sutinku, kad ir paklaida gali būti didesnė nei standartiniai 3 procentai.

Pavyzdžiui, į tų paklaidingų atsakinėtojų sąrašą mielai įtraukiu visus, nesugebėjusius priimti pateikto klausimo žanro. Pavyzdžiui, beveik visi apklaustieji, vos išgirdę žodį „burtininkas“, puldavo juoktis ir, tik pamatę mano rūstų žvilgsnį, surimtėdavo ir pradėdavo galvoti. Apklausos pagalbininkai tokios jėgos neturėjo (jie patys buvo iš tų, pradžioje besilinksminusių) ir į rezultatus man teko įtraukti daug juokingų pasirinkimų: Atėnų akropolis Kalnų parke, Atėnų akropolis ant Tauro kalno (2019-ųjų spalio viduryje ten kaip tik pradėjo griauti Profsąjungų rūmus), Atėnų akropolis vietoj „Akropolio“, Sankt Peterburgo Ermitažas vietoj „Ermitažo“, Eifelio bokštas Seimo aikštėje, Eifelio bokštas Lukiškių aikštėje, Eifelio bokštas Pilies kalne, Eifelio bokštas Tauro kalne, Pizos bokštas Pilies kalne, Pizos bokštas Tauro kalne, Pizos bokštas Lukiškių aikštėje.

Bet graikų akropolis ir Pizos bei Eifelio bokštai nebuvo populiariausi greitieji atsakymai. Dažniausiai man pateikdavo kitą architektūros paminklą – net ne paminklą, o architektūrinę formą – piramides. Respondentai jas, šiaip iš Egipto, konkretesnę – Cheopso ar majų su inkais, siūlydavo įkurdinti tose pačiose vietose – Pilies kalne ir Taurakalnyje. Man galiausiai tekdavo, jau pateikus klausimą, grėsminga greitakalbe perspėti pašnekovus, kad net nebandytų sakyti žodžio „piramidė“, nes atsiras banaliausiai reaguojančių respondentų grupėje.

 

Liudas Parulskis. „Eifelio bokštas“, fotomanipuliacija, mastelis 1:1, 2019
Liudas Parulskis. „Eifelio bokštas“, fotomanipuliacija, mastelis 1:1, 2019

 

Iš kitos pusės pažiūrėjus, šie duomenys irgi duoda naudos, parodydami nuojautos teisingumą – vilniečiui architektūra greičiausiai, be pagalvojimo asocijuojasi su trimis aikštėmis, dviem kalnais ir paprastomis geometrinėmis formomis.

Antrą pagal skaitlingumą grupę pavadinau prag­matikais, nusprendusiais Gedimino pilies praradimą kompensuoti tiesiogine nauda Vilniui. Ši pusšimčio žmonių dydžio grupė nėra monolitinė. Ją sudaro, jei imčiau ribinius atvejus, egoistiniai urbanistai vienoje spektro dalyje ir urbanistiniai piratai kitoje. Pirmiesiems šauniausiai atstovauja mano bičiulis, pasirinkęs Vilniuje įtaisyti Maskvos Kremlių. Pamatęs mano išraišką (tai nedovanotina klaida – apklausų rengėjai privalo likti šalti fiksuotojai), nedelsiant pasiaiškino – jis dabar dirba su kinais, o jiems Kremlius yra ne tiek estetinės (nors ir to yra), kiek ūkinės miesto jėgos išraiška. Jei sostinė turi Kremlių su prezidentu viduje, verslas eina. Kito krašto pragmatikai ėmė muziejus. Jie dažniausiai minėdavo arba Guggenheimo muziejų (tiek Niujorko, tiek ir Bilbao. Ispanišką – dažniau), arba Luvrą. Jie, ypač luvrininkai, smarkiai nusimindavo, kai jiems paaiškindavau burtų taisykles – Vilniuje atsiranda tik pastatas, su interjeru, bet be turinio, ir jei pas mus išdygtų tuščias paveldinis namas, kurio plotas yra toks pat kaip visų Lietuvos muziejų, pamink­lų apsaugos biudžetui būtų galas. Nebent Luvras Vilniuje taptų Kremliaus substitutu ir pagreitintų verslo su Kinija motorą? Nors be Monos Lizos viduje vargu ar suveiktų. Bet tai kraštutiniai pasirinkimai. Pragmatikų grupės branduolį sudarė realistai – vieni norėjo metro (po intensyvių ginčų sutikau, kad metro yra pastatas), antri – oro uosto (minėjimo lyderis – Kopenhagos oro uostas), treti – geležinkelio stoties. Pastarieji pasirinkimo nedetalizuodavo, jiems bet kuri kita pasaulio stotis buvo geresnė už dabartinę Vilniuje.

Trečioje, mažiausioje, respondentų grupėje susibūrė architektūros žinovai ir gurmanai. Beveik visi jie norėjo, kad Vilniuje atsirastų daugiau tarpukario funkcionalizmo ir art deco stiliaus pastatų. Dažniausiai buvo minima architekto Ludwigo Mieso van der Rohe’s ankstyvoji europietiškoji, ikiemigracinė kūryba, kurios nėra daug. Apklausti vilniečiai norėjo savo mieste matyti ją visą – ir Tugendhatų vilą kur nors Žvėryne, šalia Vilnelės, ir Barselonos paviljoną, nesunku nuspėti, Lukiškių aikštėje. Gana daug, apie 20 respondentų, Gedimino pilies netektį kompensavo Londono namais, irgi tarpukariniais: keli prisiminė tobulą „Ibex House“, ne kartą paminėta Batersio elektrinė. Pora žmonių norėtų, kad Vilniuje būtų milžiniškas Barbicano centras – jis užimtų teritoriją tarp Gedimino prospekto ir Neries ilgosiose stačiakampio kraštinėse, o tęstųsi nuo Vyriausybės iki Užsienio reikalų ministerijos. Prancūzijai įsivaizduojamame Vilniuje, be jau atmesto Luvro, atstovavo Le Corbusier „Villa Savoye“ ir Pompidou centras, JAV – Laisvės statula (populiarus pasirinkimas šalia piramidžių, akropolių ir Eifelio bokštų) ir „Empire State Building“. Vienas bičiulis atsakė, kad atiduotų bet ką, jei Žvėryne vėl atsirastų man nežinomas, kažkada sunaikintas medinukas.

 

Liudas Parulskis. „Burdž Chalifa“, fotomanipuliacija, mastelis 1:1, 2012
Liudas Parulskis. „Burdž Chalifa“, fotomanipuliacija, mastelis 1:1, 2012

 

Apžvelgus visus atsakymus, lyg ir formuluojasi nekategoriška išvada – pozityvi, su stipria nuostaba. Teoriškai vilniečiai yra tobuli architektūros užsakovai – racionalūs, bet ne maniakiškai praktiški, konservatyvūs, su šiokia tokia ekstravagancijos gaida, mėgstantys funkcionalumą su minimaliu, bet pastebimu dekoratyvumu. Šitaip mes atrodome teoriškai. Ir nedelsiant kyla nuostaba – kodėl šios teorinės, nelabai sudėtingos nuostatos beveik niekada netampa realia Vilniaus architektūrine praktika? Kuriuo momentu geidžiama šiaurietiška estetika sulūžta ir transformuojasi į postsovietinių Rytų rezultatus? Šios keistos mįslės dedukavimas ir yra didžiausia maginės apklausos sėkmė.

Beje, parašiau žodį „maginis“ ir prisiminiau dar vieną apklausos atvejį. Respondentas išklausė užduotį nesivaipydamas, nepuolė siūlyti piramidžių ant Pilies kalno, o rimtai, net rūsčiai pareiškė, kad jokiam burtininkui Gedimino pilies neatiduos ir jokių mainų nedarys.

– Šita, tu nesupratai. Čia juk kalbama apie burtininką. Tiesiog bus taip, kaip jis padarys, – arogantiškai paaiškinau atsisakančiam žaisti bičiuliui, mintyse neetiškai (nes esam bendraamžiai) pridėdamas „ok boomer“. Ir suklydau.

Respondentas man išdėstė, kad, įvedęs į apklausą burtininką, aš visą kontekstą perkeliu į pasaką, kurioje veikia kitokie dėsniai, leidžiantys, pavyzdžiui, jam pasimokyti pas kitą, gerą burtininką, gauti Jėgą ir, tapus nenugalimu magu, įveikti Gedimino pilies pasigviešusį burtininką.

– Magai silpnesni už burtininkus, – bandžiau ginčytis toliau. – Magai daro triukus kaip fokusininkai, o burtininkai – tikrus burtus.

– Nu ne, – nesutiko respondentas. – Magai ir burtininkai yra vienodi. Tarp jų yra tik simbolinis ling­vistinis skirtumas, toks, koks skiria astronautą nuo kosmonauto. Aš net manau, kad magai stipresni už burtininkus.

Galų gale mago vs. burtininko klausimas tapo prob­lema, kurią galėjo išspręsti tik apklausa. Ją ir pradėjau, ilgai netempdamas, organizuoti.

 

Tekstas ir nuotraukos yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Materialūs pasakojimai“ dalis.

Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.

Draugai