Specialiai „Literatūrai ir menui“

 

Skiriamieji barjerai, patikros punktai, vaizdo stebėjimo kameros – okupuotose Palestinos teritorijose mus pasitinka šie skiriamieji kraštovaizdžio bruožai. Plačiai išsibarstę izraeliečių forpostai sudaro painų raizginį, kuriame įstrigę gyvena 3 mln. Vakarų Kranto palestiniečių. Apie Izraelio kontrolę byloja tirštas draudimo ženklų voratinklis ir kasdien virš „jautrių teritorijų“ patruliuojantys kariniai lėktuvai. Tokia stebėjimo sistema leidžia okupacinėms jėgoms kone kiekvieną Vakarų Kranto užkampį paversti pasienio ruožu ir toliau nevaržomai tęsti ekspansiją.

Areštai, nurodymai iškeldinti ar nugriauti pastatą, netikėti kareivių reidai pabėgėlių stovyklose ir gyvenamuosiuose miestų rajonuose – tai tik dalis strategijos, kurią Izraelis taiko kontroliuodamas šias žemes, jos Oslo II susitarimu buvo padalytos į tris atskiras sritis: A zona (18 %) – teoriškai pavaldi palestiniečių nacionalinei administracijai, B zona (21 %) – civilinė administracija, patikėta palestiniečiams, bet saugumo klausimais rūpinasi Izraelis, ir C zona (61 %) – visapusiškai kontroliuojama izraeliečių.

Norėdamas patekti į Vakarų Krantą iš Rytų Jeruzalės pusės, privalai pereiti patikros punktą Nr. 300 – militarizuotą perėją garsiojoje apartheido sienoje, iškilusioje tarp Al Aksos mečetės, Raudų sienos, Šv. Kapo bazilikos ir Betliejaus. Kasryt šį patikros punktą šturmuoja daugybė palestiniečių, gyvenančių Vakarų Krante ir dirbančių Jeruzalėje, daugiausia statybose.

Vos už kelių metrų į akis krenta ryškiaspalviai grafičiai, kuriais palestiniečiai papuošė atskirties barjerą, izraeliečių pradėtą statyti 2002 m., „Sienos muziejų“ („Wall Museum“). Čia pavaizduotos nužudyta „Al Jazeera“ reporterė Shireen Abu Akleh ir palestiniečių pasipriešinimo simbolis Leila Khaled, pagerbiami Nelsonas Mandela ir George’as Floydas, taip primenama, kad kova už laisvę yra universali vertybė.

 

 

Apie besitęsiančias sienos statybas ir jos vaidmenį izraeliečių ekspansionizmo Vakarų Krante planuose kalbamės su Daoudu Nassaru, palestiniečių ūkininku, krikščioniu. Prisėdame lauke, šis ūkis D. Nassaro šeimai priklauso jau 150 metų ir išaugo ant kalvos į piet­vakarius nuo Betliejaus, netoli pasienio su Izraeliu, pačioje širdyje žemių, kuriose tarptautiniais susitarimais Izraeliui draudžiama kurti nausėdijas. Priešais mus – Beitar Ilito ir Roš Tzurimo nausėdijos, tarp jų kone atskirtas nuo likusio pasaulio matyti nedidelis palestiniečių kaimelis Nahalinas. Mums už nugaros driekiasi Efrato ir Givat Hahišo nausėdijos.

„Esame suspausti tarp nausėdijų. Kai siena aplink Betliejų bus baigta, atsidursime Izraelio pusėje. Sieną jie stato visai nesilaikydami pasienio su Vakarų Krantu linijos, begėdiškai skverbiasi į palestiniečių žemes. Kai statybų darbai pasibaigs, savo pačių žemėje ar tiesiog norėdami patekti į Betliejų turėsime kaskart praeiti naujus patikros punktus.“ Teritorija, apie kurią kalba D. Nassaras, apima ir žemes, registruotas kaip jo šeimos nuosavybė dar Osmanų imperijos laikais, tačiau 1991 m. Izraelis ją paskelbė valstybine žeme ir nuo tada savinasi, kad sujungtų plečiamas nausėdijas. D. Nassaras net tris dešimtmečius nenuilstamai kovoja teismuose, pasakoja apie nuolatinį vilkinimą, izraeliečių pradangintus jo šeimos nuosavybės dokumentus, pakartotines ekspertų apžiūras bei įvairias kitas biurokratines priekabes. D. Nassaras taip pat patyrė naujakurių ir kariškių smurtą. „Teisinės kliūtys yra pirmoji Izraelio taikomos strategijos dalis, antroji – fizinis spaudimas. Pastaraisiais metais naujakuriai nekart užpuolė mus ir mūsų žemę, padeginėjo medžius, grasino ginklais, nutiesė kelią per mūsų žemes, prie kurių nebegalėjome prieiti. 2014 m. izraeliečių kareiviai sunaikino visus mūsų vaismedynus likus vos savaitei iki abrikosų derliaus nuėmimo. Jie pareiškė, kad vaismedžiai pasodinti ant Izraelio valstybinės žemės, tai, akivaizdu, buvo melas: ši žemė – mano šeimos nuosavybė. Buvo nepakeliamai sunku vėl atsistoti ant kojų.“

Vis dėlto D. Nassarui pavyko išsaugoti ūkį. Šiandien čia glaudžiasi tarptautinės savanorystės bendrija „Tautų palapinė“ („Tent of Nations“), o D. Nassaro šeima toliau dirba žemę nepaisydama to, kad neturi prieigos prie vandens ir elektros, Izraeliui monopolizavus apylinkių išteklius ir nukreipus juos išimtinai į nausėdijas.

 

Francescos Campanini nuotraukos

 

Kitokią istoriją pasakoja keli šimtai tūkstančių palestiniečių, gyvenančių skirtingose Vakarų Kranto pabėgėlių stovyklose: jų tėvai ar seneliai žemę prarado per karą 1948 ar 1967 metais. Senieji šių stovyklų-miestelių, tokių kaip Dheišos stovykla netoli Betliejaus, gyventojai vis dar tikisi sulaukti teisės grįžti namo, tai jaunesniems primena veikiau neįgyvendinamą svają. Miestelio gatvėse matyti vienas kitas rakto formos paminklas – sugrįžimo simbolis, papuoštas fotografijomis su stovyklos gyventojų, kuriuos nužudė Izraelio kareiviai per reidus, veidais. Pirmasis signalas, bylojantis netrukus prasidėsiantį reidą, yra rekognoskuotei pajudėjusių karinių lėktuvų garsas, pertraukiantis nakties tylą. Tada stovykloje pasirodo kareiviai, įsiveržia į namus, areštuoja jaunus palestiniečius, išveža juos į karcerį. Kai viskas klostosi pagal planą, kareiviai veikia taip žaibiškai, kad miestelio žmonės nespėja nė sureaguoti ir pasipilti į gatves, tik todėl neiššaunamas nė vienas šūvis. Jei gyventojai bando priešintis, galima pradėti skaičiuoti kritusius nuo izraeliečių ugnies. Pastatų sienos palei siauras Dheišos stovyklos gatveles nuklotos šių žuvusiųjų nuotraukomis ir grafičiais, taip pat kituose Vakarų Kranto miestuose kritusių kovotojų vardais. Netrūksta ir politinių simbolių: atvykstančius į stovyklą pasitinka Yassero Arafato atvaizdas, o geltonos „Fatah“ ir raudonos Palestinos išlaisvinimo liaudies fronto vėliavos primena, kad čia gyvenančiųjų sąmonėje Palestinos realybė regima ne tik kaip humanitarinė krizė, bet ir kaip politinės rezistencijos klausimas.

Dheišos stovykloje ir kitose Izraelio kontroliuojamose teritorijose, kur palestiniečiai sudaro daugumą, įskaitant Rytų Jeruzalę, kasdien įvairiais pretekstais areštuojami gyventojai. Aktyvizmas, dalyvavimas protestuose, skundai socialiniuose tinkluose, nepaklusimas įsakymui išsikelti, o neretai tiesiog savavališkas kareivių ir policijos sprendimas lemia, kad jauni, o kartais labai jauni žmonės atsiduria karceryje. Palestiniečių asociacija „Addameer Prisoner Support and Human Rights Association“ („Adamerio paramos kalintiems ir žmogaus teisių stebėjimo asociacija“) skelbia, kad 2022 m. rugsėjį Izraelio kalėjimuose kalėjo 4650 politinių kalinių palestiniečių, iš kurių 180 nepilnamečių.

Kalinamų vaikų skaičius įspūdingas. Vienas iš pavyzdžių – Jabalas Batinas al Hava, Rytų Jeruzalės priemiestis, patekęs į iškeldinimo ir palestiniečių namų griovimo politikos taikiklį. Tokios politikos tikslas – nutiesti kelią naujiems izraeliečių kvartalams šioje miesto dalyje. Mums vaikščiojant miesto gat­velėmis, advokatas ir aktyvistas Ameeras Maragha pasakoja: „Jei paklausi kurio iš šių vaikų, ar jis buvo suimtas, atsakys teigiamai, o dalis jų – ne kartą. Palestiniečių vaikai atsiduria specialiuose nepilnamečių sulaikymo centruose, kur Izraelio policija su jais elgiasi kaip su suaugusiais, kartais jiems paskiriamas metų trukmės namų areštas. Šeimoms tai didelė našta: kai vaikui paskiriamas namų areštas, dirbantys tėvai privalo prižiūrėti, kad vaikas neitų į gatvę žaisti, nes gali sulaukti didelių baudų, kurių nepajėgs sumokėti. Vaikai pradeda pykti ant tėvų, neleidžiančių jiems į lauką, mato, kaip kiti žaidžia gatvėse ir kiemuose, namuose atsiranda didelė įtampa, nuoskaudų. Jau nekalbu apie mokyklą. Tokie vaikai praleidžia visus mokslo metus, vėliau jiems sunkiau rasti darbą. Gali įsidarbinti nebent statybose, tam tik­ros profesijos jiems tampa nepasiekiamos.“

Visa ši palestiniečių kontrolės sistema, leidžianti Izraelio nausėdijoms be kliūčių toliau plėstis, grindžiama principu „skaldyk ir valdyk“. Fragmentacija taip puikiai išvystyta ir toliau tobulinama, kad brėžti bendrą trajektoriją tampa sudėtinga. Būtent to ir siekiama šiomis atskirtimis. Vis dėlto vienas dalykas akivaizdus: tiek kaimuose, pabėgėlių stovyklose, tiek didesniuose miestuose izraeliečiai spaudimu siekia nusavinti teritorijas, tačiau palestiniečiai nė nesvarsto galimybės atiduoti savo žemių.

2022-ųjų rugsėjis, Vakarų Krantas

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Francesca Campanini – italų žurnalistė, užsienio korespondentė, dirba „La Difesa del Popolo“ redakcijoje, rašo įvairiems italų dienraščiams, domėjimosi sritis – socialinės krizės, humanitarinė tematika.