1946 m. liepos 21-ąją išėjo pirmasis „Literatūros ir meno“ numeris. Ši vasara „Litmeniui“ jau septyniasdešimta. Skaičiai. Apvalūs skaičiai. Nežinau, ar tai ką nors reiškia. Nuo tada išėjo 3578 savaitraščio numeriai. „Litmenis“ per tiek laiko buvo skersai išilgai visoks: ir ideologiškai, ir kokybiškai. Tiesą sakant, esu abejingas jubiliejinei numerologijai bei fetišizmui, perdėtam „tradicijų“ adoravimui. Vis dėlto suvokus, kad „Litmenis“ yra ilgiausiai be pertraukos Lietuvoje einantis leidinys (sic!), santūrumas savaime surakina skepsį... Rimta. Mano vasara redaktoriaujant „Litmenyje“ – antra. Pakankamas laiko tarpas (dirbta ir ankščiau), žinau, kas yra kas. Nekuklu. Tebūnie. Mano dabar tas karas.

Geriausias jubiliejaus minėjimas –­ geras, kokybiškas naujas numeris. Tai jau daug. Kai bandai iššokti aukščiau ar tiesiog šokti kitaip. Kartais pati tradicija tik trukdo žiūrėti įkypai, priekin per dabartį. Tradicija nėra neabejotina, savaiminė vertybė. Nei „Litmenis“ nėra savaiminė vertybė, nei „Šatėnai“, nei „Židinys“, anei „Metai“, „Septynkė“... Jau kalbu apie kultūrinės spaudos buvimą apskritai – jos paskirtį. Siutina ta nesikeičianti kultūrinės spaudos padėtis – tarpduryje (bet kada galima ją trėkštelėti) – politikų bevalystė pasigėrėtina. Kultūros ministerija po pažadų lavinos ir gražbyliavimų teišspaudžia apgailestavimus ir nuoširdų, bet bevaisį norą padėti. Yra sprendimai, kuriuos turi priimti jie. Antraip... Fonas toks. Taškas.

Vis dėlto „Litmenį“ suvokiu kaip alternatyvą greitam laikui („Litmenis“ turi jį tam tikra prasme stabdyti, idant laiko centrifuga neišmestų (neišsuktų) iš akiračio to, kas svarbu, svarbiau, netgi mūsų pačių...), „greitai“ žiniasklaidai, spaudos pranešimų žiniasklaidai, kaip nepatogius batus, kuriuos nešioji pats, dar ir kitiems siūlai panešioti... Ir bandai juos užmauti realybei, šiandienai – idant priverstinis šlubumas primygtinai spirtų išsitempti.

Sukakties proga šiam numeriui įliejome šiek tiek spalvų, dažų... Tai mums prabanga. Finansinė. Apie pinigus nekalbėsiu. Amen. Turime judėti teksto, tekstų kokybės linkme. Refleksijos, analitikos. Vienareikšmiškai. O ne poligrafijos, vaizdų, kuriais esame užversti ir per juos greitai nieko nematysime, nors gal matysime kitaip... Atviras klausimas. Pasirinktas „Litmenio“ popierius išties yra paprastas (sąmoningai), bet tikrai neprastas, draugiškas gamtai, jei norite, kartu, tikiuos, ir skaitytojams.

Tai yra ir paskutinis vasaros numeris. Rugpjūtį atostogausime, iki rugsėjo. Taip, vasara baigiasi rudenį. Iki susiūbavimo tarp eilučių ir puslapių.