Autorės nuotrauka

 

1.

Seniai norėjau papasakoti apie Eg Morto druskyną, bet vis nebūdavo progos.

Pirmą kartą pamačiau jį iš viršaus. Lėktuvui leidžiantis Marselyje, prilipusi prie kabinos lango siurbiau akimis tūkstančiais briaunų spindinčią Viduržemio jūrą, laivų dokus, kranus, baltas jachtų šliūžes (žvelgiant iš lėktuvo jos sulėtėja lyg sraigės), miesto termityną ir avietinio vandens stačiakampius, kurie blykčiojo saulėje. Anksčiau nebuvau mačiusi nieko panašaus. Atrodė lyg dirbami laukai – tokie simetriški, dailiai suliniuoti, bet kėlė nerimą jų ryški cheminė spalva.

Praėjus porai metų vėl skridau į Pietų Prancūziją, aplankyti Pauliaus. Buvo liepos vidurys, beprotiškai, net baugiai karšta. Kol nuo miesto aikštės atėjom iki buto, nusvilau pečius. Kitą dieną ore tvyrojo degėsių kvapo prisisunkusi migla. Važiavom į Kamargą, pelkėtą vietovę Ronos deltoje, kuri garsėja rožinių flamingų kolonijomis. Tos apylinkės keistos – visur plynės, šlama nuo druskos apsunkusios nendrės, paukščiai pozuoja pavieniams turistams, žybsi dumblinas pelkių vanduo, pievose ganosi balti Kamargo arkliai, tada kopos, išbetonuota pakrantė, virtinė automobilių ir furgonų įkaitusiais kapotais. Jūra.

Plaukiojant dešinėje matosi viduramžių bažnyčia, kurioje blizgančiais alyviniais apdarais papuošta stovi juodoji Madona, romų globėja, šv. Sara. Kiekvieną gegužę piligrimai suplūsta į miestelį ir per atlaidus maudo madonos statulą jūroje.

Įspūdis – archajiško, apsimiegojusio prietarų, legendų ir pasakų kupino pasaulio, kuris būtų neįmanomas be karščio, suteikiančio ir taip lėtoms vidurvasario dienoms sapno pavidalą, jausmą, kad atsidūrei užkampyje, laiko kišenėje.

Kamarge flamingus pamatyti galima dviejose vietose – paukščių rezervate ir prie vieno laukinio paplūdimio. Ten flamingų mažiau, gali juos išvysti praskrendančius iš toli ir prisirinkti ant šlapio, dumblėto smėlio prilipusių plunksnų. Antrą dieną ten ir nuvažiavom.

Paplūdimys visai laukinis – šviesaus smėlio plynė, keli kemperiai ir daugiau nieko, tik šviesa ir nuo jūros dvelkiantis šiltas vėjas. Tame paplūdimyje praradom laiko nuovoką. Lyg jūros srovė kažkokia jėga traukė eiti tolyn, palikti tuos kelis žmones su saulės skėčiais, tiesiog išeiti, kur akys veda.

Nuo kopų šlaitų vėrėsi flamingų kolonijos rudose pelkėse. Čia augmenijos buvo visai mažai, vos kelios nušiurusios nendrės, skraidžiojo laumžirgiai. Tolumoje matėsi gaisras, į dangų kylantys juodų dūmų kamuoliai, ugnies šaknys. Per stuburą perbėgo šiurpas, bet nusisukom ir ėjom toliau. Paskui vėl nusileidom ir maudėmės, laipiojau per uolas, stebėjau krabus vandens balutėse, Paulius vaidino skenduolį.

Gal trečią valandą dienos supratom, kad metas judėti link namų, nes baigėsi maistas, o ir vandens buvo likęs gal butelis. Kad nebūtų nuobodu eiti atgal, Paulius pasiūlė grįžti pro kitą pusę ir tuo pačiu apžiūrėti Eg Morto druskyną, kuris prancūziškai skamba daug svajingiau ir tinkamiau apibūdinti tam haliucinacijų peizažui, kurį mačiau pro lėktuvo kabinos langą – salin.

2.
Ant mano rašomojo stalo guli blizgus raudonas medžiaginis maišiukas, o jame – 8 mm HS videokasetė, kurią namuose paprašytas atkapstė tėtis. Kai pradėjau rašyti apie Eg Morto druskyną, prisiminiau išdžiūvusį druskos ežerą kažkur Tunise, pro kurį su mama važiavome turistiniu autobusu. Man buvo gal aštuoneri. Autobuso priekyje sėdėjo gidė, kalbėjo per mikrofoną ir pasakojo apie supančias druskingas dykynes. Ji sakė, kad šiose vietose dėl didelės garuojančių druskų koncentracijos būna matomi miražai ir tikėtina, kad mes juos pamatysime pro autobuso langą.

Kadangi tėtis negalėjo vykti kartu, į kelionę mama paėmė kamerą. Pirmą kartą buvom kitame žemyne, skambindavome tėčiui triukšmingose kavinėse iš taksofonų, kurių laidai būdavo apvynioti stora izoliacine juosta. Kartais filmuodavom. Važiuojant autobusu pro išdžiūvusį druskos ežerą (nebuvo aišku, kur jis prasideda ir baigiasi, už dulkėto lango driekėsi smėlėtos, balzganai žibančios rausvos plynės) neturėjau didelių lūkesčių, bent dabar taip atrodo. Apskritai ta gidė kėlė nepasitikėjimą, juk būtina miražo sudedamoji dalis yra sukepusios lūpos klaidžiojant po dykumą, o mes patogiai sėdėjom vėsiame autobuse.

Staiga pasirodė baltai nutinkuotų statinių miestas, balti kupolai, kvadratai ir stačiakampiai švytėjo vidurdienio saulėje, palei pastatus, atskirdamas juos nuo kelio, bangavo be proto mėlynas, žibantis vanduo. Magiškumo pojūtį stiprino tai, kad tarp pastatų nesimatė jokio žmogaus, miestas atrodė lyg užburtas. Kitoje kelio pusėje driekėsi ta pati smėlėta monochromija.

Kažkas paklausė: koks čia miestas? Gidė atsakė, kad tai miražas. Neatsimenu, gal autobusas sustojo? Su mama išsitraukėm kamerą ir ėmėm filmuoti. Tačiau kamera nieko nematė. Jos ekrane buvo ta pati smėlėta, šiukšlina plynė. Ir tuo pačiu metu už autobuso lango prieš mano akis siūravo mėlynos, saulės atspindžiais lyg smulkiausių raukšlelių tinklu aptrauktos vandens masės. Pirmą kartą gyvenime patyriau tokį kognityvinį disonansą: kamera buvo akla. Tam tikra pasaulio dalis jai neegzistavo.

3.
Perlipę kopas ir nusileidę ant tako, atsidūrėm lyg pasakoje. Po kojomis žėrėjo druskos kristalai. Atsilaužiau gabaliuką (forma priminė snaigę) ir palaižiusi įsidėjau į burną. Ta snaigė buvo sūresnė už druską, beveik deginanti, karčiai aštri, į kristalą suspausta druskos esmių esmė. Kūnas instinktyviai pajuto, kad aplinka – pavojinga, tarsi kokie pasakos spindintys rūmai, slepiantys klastas, pavojus ir galintys pražudyti, jei pasielgsi blogai. Bet negali atsispirti pagundai.

Visa 14 000 hektarų dydžio teritorija buvo suliniuota pailgais tvenkiniais ir virpančiame ore nusidriekusiais žvyro keliukais, prismaigstytais betoninių elektros stulpų. Pirmieji tvenkiniai buvo rausvai rudi, slyvų kompoto spalvos. Ant kranto kaupėsi standžių putų kamuoliai. Vėjas nešiojo plėšydamas putų skiauteles per taką. Filmavau telefonu tas virpančias druskos putas.

Vaizdai vis keistėjo: pilki sukietėjusių druskų kalniukai žiba saulėje, visas laukas tokių žybsinčių kalniukų; į druską įkepusi dumblina rožinė plunksna; rausvai oranžinio kaip Himalajų druska vandens kanalas, apsuptas suragėjusių nuo karščio krūmų, jo dugnas – tarytum išklotas baltu kailiu; druska apsitraukę betono luitai, susiraizgiusios metalinės vielos. Paskui, po poros valandų ėjimo, vandens spalvos dar labiau pranoko vaizduotę – purpurinė, alyvinė, violetinė, bet man jau buvo taip bloga, kad net nebandžiau fotografuoti. Jaučiausi beviltiškai. Kuo toliau ėjom, tuo beprasmiškiau buvo grįžti atgal, bet druskynas, rodėsi, vis didėjo, plėtėsi garuodamas po išbalusiu dangumi.

Kažkuriuo metu dingo visi gyvybės ženklai – neliko paukščių, nendrių, laumžirgių. Galiausiai išnyko mašalai. Iš pradžių tai atrodė savaip įspūdinga, bet praėjus porai valandų, kai plastikiniame butelyje liko vos keli gurkšniai šilto vandens ir vis dar nesimatė kelio galo, apėmė jausmas, kad žmogui čia – ne vieta, kad atsidūrėm čia per klaidą. O ir kam reikėjo laižyti tą druską? („Negerk iš avinėlio pėdos – avinėliu pavirsi“, – skambėjo mintyse.) Jutau, kad druskos žvaigždė jau pradėjo ėsti iš vidaus, kad absorbuos mane, kaip ir visus kitus čia patenkančius objektus. Jei akimirkai sustočiau ir atsigulčiau ant dulkėtos žemės – daugiau nebepakilčiau, raumenys atsipalaiduotų ir įkrisčiau į prasivėrusią bedugnę. Po kelių savaičių kas nors rastų saulės išdegintas mūsų mumijas nubalusiais, sūriais drabužiais.

Niekas kitas taip nevargina, kaip ėjimas nesibaigiančia tiese. Po sandalais gurgždėjo žvyras, prie lūpų lipo sūrios dulkės. Rožiniai tvenkiniai ir šiukšlynai – į krūvas sušluotos nugriautų pastatų skeveldros, apgriuvę betoniniai namai, geležinėmis vielomis apsiraizgiusios kolonos. Ėjom tris, gal keturias valandas. Per visą tą laiką sutikom vieną gyvą būtybę – iš priešingos pusės žvyro taku dviratį mynė žmogus. Jis buvo marškinėliais apsirišęs galvą, krūtinė šlapia nuo prakaito. Nepasakė bonjour, kaip visada daro gamtoje ar šiaip nuošalesnėje vietoje sutikti prancūzai, mynė iškišęs liežuvį. Gal jis gyveno tuose betono griuvėsiuose arba buvo išprotėjęs fotografas.

4.
Didžiausia krizė ištinka tada, kai lieka visai nedaug. Paulius sakė, kad jau tuoj ateisim, bet pradėjau vis labiau juo abejoti. Beveik perėjus visą druskyną atsisėdau prie betoninio griovio, kuriame telkšojo karšta druskos sunka. Norėjau susiriesti į kamuoliuką. Paulius išpylė paskutinį likusį vandenį man ant galvos, net žioptelėjau. Patraukėm toliau. Pirmieji namai, kuriuos pasiekėm, buvo užkaltomis durimis, aklais langais. Nė gyvos dvasios.

Ištiko panika. Vadinasi, miestelis nebūtinai mus išgelbės. Pabaigą jau sunkiai atsimenu, tik storą žydrai nudažytą grandinę, kurią turėjom perlipti, kad ištrūktume iš Eg Morto druskyno. Pasirodo, norint jį pamatyti, reikėjo pirkti bilietą ir įeiti pro vartus...

Suvenyrų parduotuvėje ant lentynų ironiškai rikiavosi druskos pakeliai ir kičinės skulptūrėlės, vaizduojančios druskos kalnus ir avietinius tvenkinius. Prie kasos kažką išsiaiškinti bandė turistai iš Italijos, stovėjo su žemėlapiais. Oras prisipildė gyvsidabrio dėmelių ir aš susmukau ant vėsių grindų. Atsipeikėjau nuo šalto vandenis, užpilto ant galvos. Pardavėja lyg kokių vaistų davė saldžių guminukų. Patyriau tai kaip nušvitimą, kad žmonės – tai vanduo ir cukrus, kad tik žmonės gali išgelbėti. Staiga pamačiau save iš šalies: sėdėjau ant grindų raudonu veidu, šlapi marškinėliai aplipę nuogą krūtinę. Suėmė juokas. Nuo pečių nuslinko karšto švino mantija.

Paskui sėdėjom ant suoliuko po platanais ir gėrėm šaltas sultis, šaltą limonadą, šaltą vandenį. Išmirusiame miestelyje laukėm autobuso, bandydami suprasti, kur buvom ir kokią nesąmonę padarėm. Buvom laimingi.

5.
Nežinau, kaip žmonės nusprendžia, ar jų kančia turėjo prasmę. Nesu kančios garbintoja, nors man kelia nepasitikėjimą žmonės, kurie visais būdais vengia kančios, svajoja eliminuoti ją iš savo gyvenimo.

Norėjau papasakoti apie Eg Morto druskyną. Man atrodo, ta vieta įdomi, išmuša iš vėžių ir verčia pamatyti gamtą kitaip – kartais tai priešiška, nesvetinga žmogui, pasakiška erdvė. Tačiau turėjau ir asmeninį motyvą – norėjau suprasti, kodėl tas žygis man buvo toks svarbus. Rašydama daug ko nepasakiau, nutylėjau asmeninį gyvenimą. Iš dalies šis tekstas yra ne apie gamtą ar pramoninį peizažą, bet apie mano santykius. Jau kone nusprendę išsiskirti vis tiek leidomės į keistą, pavojingą kelią, pasitikėjom vienas kitu. Mane labiausiai domina šita zona, šitas etapas – krizės, kai jau labai daug įveikei ir patyrei, kai, atrodo, nebegali daugiau, kai išsigelbėji per plauką. Pavadinsiu ją plauko zona. Nesitikiu objektyvumo, tai emocinė kategorija. Gal mane ištiko panikos priepuolis, ir iš tikrųjų ta situacija nebuvo tokia pavojinga? Bet ne čia esmė. Tiesiog nenoriu gyventi pasaulyje, kuriame nebūna tokių zonų. Nepatogumai, kliūtys ir abejonės yra privaloma miražo dalis. Ir šį kartą, kai sakau „miražas“, omenyje turiu ne optinę apgaulę, bet praregėjimą.

O tai kas buvo toje kasetėje? Panaršiusi internete susiradau žmogų, turintį reikalingą techniką, ir nuvažiavau pas jį į Žirmūnus. Laukiau prie laiptinės pasiruošusi dešimties eurų kupiūrą, į skėtį barbeno lietus, žali krūmai ir spalvoti tulpių žiedai alsavo vėsa. Jaučiausi kaip tyrėja, kurios rankose atsidūrė bylos raktas. Balta videokasetė be jokio užrašo, daiktinis įrodymas, kad matėm miražą. Įsivaizdavau, kaip kompiuterio ekrane išvysiu šiukšlinas druskos plynes, kaip pamatysiu vaiką raudonais skruostais, savo jauną mamą, kokią nors lemtingą detalę, kuri viską paaiškins ir sujungs. Galvojau, gal dar aprašysiu to paslaptingo žmogaus butą, prigrūstą televizorių ir man nesuprantamos įrangos. Tačiau jis nepakvietė užeiti, tik paėmė kasetę, o po penkių minučių, net nespėjus prieiti Neries, paskambinęs pasakė, kad kasetė tuščia, joje nieko nėra. Žlugo mano planai šiam tekstui. Galėjau pasiremti tik tuo, ką prisimenu ir jaučiu. Druskos dulkėm, šiltais delnais.

 

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba