Matytų gatvių ir užeigų, namų ir šventyklų pavadinimai pamažu traukiasi iš atminties sukeldami ilgesį, nostalgiją. Savitų įspūdžių persmelktas pasakojimas apie vasaros kelionę Klaipėda–Kaliningradas–Gdanskas , apkibęs nugirstomis istorijomis, bičiulių aforizmais, pamažu ima trūkinėti, irti. Tad reikia skubėti. Šis pasakojimas, grįstas žurnalistų Mindaugo Kluso ir Igno Kazakevičiaus nepertraukiamo stebėjimo ekspromtais ir komentarais, yra iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“.

 

Kelionės dienoraščio paraštės

 

Knyga. Kad būtų įdomiau, linksmiau ir azartiškiau, į Kaliningradą vežėmės Kristijono Donelaičio „Metus“, o į Gdanską – Günterio Grasso „Skardinį būgnelį“.

Pasienis. Judėdami Kaliningrado link kartojome šešiapėdžius burtažodžius, mėgindami gaivinti automobilio langu lėtai šliaužiančius tyrus, pakelti lauko akmenį ir rasti bent vieną užuominą, kad čia kadaise būta lietuvninkų pasaulio.

Kažkur ties duty free. Iš būtojo laiko svyranti šaka moja nusiskinti žiedų atminties herbariumui.

Viza. Uniformuotas rusų pasienietis yra pirmoji sutikta būtybė iš anapus, kurios egzistavimą galima racionaliai pateisinti. Susidomi kolegės nuotrauka Irano vizoje, šypteli matydamas plaukus dengiančią skarą.

 

Proporcijos

 

Pasirinkimas. Kitas postas. Ekologinis mokestis. „Vam po zakonu ili po sovesti?“¹ – klausia ekomuitininkas. Ilgai nepratariu žodžio bandydamas iššifruoti – kas daugiau? „Ubili duševnoj prostotoj“², – pagaliau ištariu. „Jeigu šįvakar atgal negrįšite, 100 rublių pigiau ir čekio galit neimt“, – paaiškina pareigūnas. – Vadinasi, „po sovesti“.

Proporcijos. Įleisti vidun stabtelime Rybačyje, prie Kario išvaduotojo. Žemaūgis, didgalvis, liūdnas Karys. Lyg raidos sutrikimą turintis vaikas, kurio nepriima į darželį – „там, в парке“ („ten, parke“). Dabar jo keistos proporcijos – smagus tarybinio siurrealizmo pavyzdys, kai į absurdo proporcijas buvo spraudžiamos Rytų bloko šalys.

Pergalė. Kokių pergalių Karys pasiekė, demonst­ruoja lūšnelė centrinėje Pergalės gatvėje. Gavusi jo geležiniu kumščiu per kepurę, troba iškalbingesnė už bet kokią sovietų retoriką.

Vokiška kokybė. Gagarino gatvėje grėsmingai dūmijo cerkve vadinamos kirchės stogas. Įspėtas popas tik numojo ranka: „Et, senas kaminas, vokiškas.“ Vokiškas, suprask, laikė šimtą metų ir dar tiek pat laikys. Prie paveldo ir geopolitikos šioje kelionėje dar grįšime ne kartą.

Judame centro link. Kai lieka „два шага до бака“³, į akiratį ima brautis susmogti žodžiai: „Surgutneftegaz“, „Šynmontaž“. Kuriame naujadarus, kurie būtų suprantami trimis kalbomis, kartojame, mėgaujamės lingvistiniu disneilendu.

Apokalipsė. Miestas, kurio senos žaizdos tebežioji urbanistiniame peizaže, kurio griuvėsių akmeniu vis dar grindžiami nuo centro tolstantys takai, ypač tinka meninei archeologijai. Taip, praeitį ant šios žemės pavyko pakeisti. Tačiau mėginimas ją paslėpti čia patyrė didžiausią nesėkmę. Kaliningradas primena seno, dar lempinio televizoriaus vidurius – aplamdytas, perlituotas, o dėl kaži kokio stebuklo veikia.

Vėl kelyje. Kaliningrado įspūdžius prigesina lenkiški lūkesčiai. Netoli pasienis, kelio ženklas skelbia, kad važiuojame pro Novosiolovą. Pamenu, paprastas žodis „не здоровится“⁴ mums kadaise suteikė laimės įsivaizduojamuose Balkanuose įkurti Nezdorovicos miestą, kuriame gyventų pagiringi ir šiaip linksmai nelaimingi žmonės. Novosiolovo vietovardžiui, be abejo, menančiam gilią praeitį, žiū, irgi nestinga žaismės. „Nevesiolovo, taip, Nevesiolovo“, – kartojame, aptikę dar vieną Viešpaties apleisto krašto metaforą.

 

Pergalė

 

Pasas. Mūsų pasai pasieniečius sudomina ne juokais, nors nekart pro čia važiuota. Dviejuose – Irano vizos, viename – JAV, o kitame – leidimas į Muammaro Gaddafi’o laikų Libiją. Įtartina.

Švara. Lenkų pasienis ir pasienietė:

– Jaka brudna maszyna!

Šoferis:

– Maskuojamės, pani. – Ir parodome pasus su „keistomis“ vizomis.

Uniformuota pani irgi smalsi, klausia, kur ir ko važiuojame.

– Do Łaźni (taip vadinasi Gdansko Šiuolaikinio meno centras).

Lenkų kalba „łaźnia“ reiškia pirtį.

– Do łaźni?

Turbūt juokaujame, šimtus kilometrų kardami dėl pirties?

Taip, mašinai jos tikrai reikia.

Kiaulė. Kaliningrade kolega mesteli: „Rusijoje gali legaliai būti kiaulė, va, kas gerai.“ Lenkijoje pastebimai atgyjame. Formalaus bezpredielo reitingai smunka iki minimumo, o greičio rodyklė kaip mustangas strykteli virš komfortiško EURO 2012 vieškelio.

Tolyn. Akimirksniu pasikeičia ir kraštovaizdis. Tarsi mus vėl rodytų spalvotame kine. Rudų laukų kaip nebūta, vilnija žalsvos ir gelsvos kalvelės. Atrodo, įveikėme ne tik administracinę ribą.

Restoranas. Prisiartinus prie Marienburgo pilies mus „nelaisvėn paima“ ne ankstesnių amžių didybė, bet taikus lenkiškų valgių restoranas. Aidžiose menėse girdėti užsieniečių balsai, į kuriuos netrukus įsipina ir mūsiškiai. Ramus, platus, atsitraukęs nuo pilies ir praeities per iškirstą plynę teka nuogut nuogutėlis Nogatas.

Jungtys. Tačiau užvis labiau rūpi Oskaro būgnelio skardėjimas. Ar pavyks bent geografiškai susieti G. Grasso romano vaizdiniją su tikrąja miesto schema? Ar suveiks programos, atitiks lizdai ir jungtys?

Pagaliau. Gdanską pasiekiame vėlai, sutemus. Naujojo uosto (Nowy Port) rajonas, kuriame praleisime tris naktis, yra prie Negyvosios Vyslos žiočių, atokiau nuo miesto centro. Tad alkį teks malšinti vienoje iš dviejų greta dar veikiančių užeigų. Mums pasiūlo „Baltijos perlą“ (restauracja kawiarnia „Perła Bałtyku“). Šeiminėje „Baltijos perlo“ aplinkoje maistą gamina mama, kelneriu dirba skeltadantis sūnus – gali bent truputį pajusti tos tikrosios, senobinės uostamiesčio atmosferos: greta visokiomis kalbomis dūzgia erazminis jaunimėlis, o arčiau lango sėdintys vyriškiai kartais persimeta ispaniškai.

Mums, lietuviams, išėjimas prie Baltijos reiškia vakarų kryptį. Gdanske tai šiaurės kryptis. Vėjas. Nuolat jaučiame virš galvos kybantį Gotlandą.

 

Restauracija. Autoriaus nuotraukos

 

Łaźnia. XX amžiaus pradžioje Dancigo valdžia į vargingiausius miesto rajonus žengė ne tik nešina kultūra. Ji atidarė pirtis, žmogaus sielos švarinimą pradėdama nuo kūno. Po nuodugnios renovacijos „Łaźnia“ įgijo dvasinio ugdymo funkciją. Kaip jos pastatas atrodė iki tol, galima pamatyti per „Google Street View“, apsidairius Dokininkų streiko gatvėje (ulica Strajku Dokerów).

Holivudas. Pažintį su miestu vertėtų pradėti nuo Auksinių vartų (Złota Brama). Auksiniuose vartuose eksponuojamos dvi pokario nuotraukos, kuriose matyti Raudonojo tvano sunaikintas, biriais, suodinais kvadratėliais padalytas – subombarduotas – miestas. Iš šių vaizdų bus lengviau suvokti, kad visa yra prikelta iš griuvėsių. Gal todėl centrinėje aikštėje jautiesi lyg Holivudo paviljone, apsuptas įstabių fasadų, už kurių, galimas daiktas, nėra jokių namų.

Restauracija. Senamiestį lenkai restauravo keletą pokario dešimtmečių. Pabrėždami flamandų, italų ir prancūzų įtaką, jie atkūrė XVII amžiaus miestą. O prūsiškos tradicijos pėdsakus, lyg keršydami už amžinas vokiečių skriaudas, ignoravo.

Paradoksalu, bet iš tikrųjų šioje kelionėje Klaipėdą, Kaliningradą ir Gdanską jungė vokiškasis geopolitinis paveldas. Kartais atrodo, jog keliaujame per Mėmelį, Kionigsbergą ir Dancigą. Klaipėdoje prūsišką pėdsaką stengiamasi išsaugoti visur, kur tiktai įmanoma, tuo tikslu kanonizuota net vargana tremtinė karalienė Luizė; Kaliningrade jis garbinamas kaip kokybės, racionalumo, berlynietiškos laisvės sinonimas, Gdanske, jis tiesiog yra.

Likimas. Kai likimas nutiesia kelią į Gdanską, doras G. Grasso skaitytojas privalo aplankyti prie Radaunės kanalo (kanał Raduni) esantį Lenkų paštą. Granata, auštant 1939-ųjų rugsėjo 1-ajai įkritusi į trečiojo aukšto kambarį, kurio vieną langą slėpdamasis už smėlio maišų gynė Janas Bronskis, o kitą – ūkvedys Kobiela, išvartė žaislinius Oskariuko lenkų ulonus ir sužeidė ūkvedį. Prasidėjo garsusis skato lošimas iš Kobielos gyvybės ir kartu sarkastiškas pasišaipymas iš mirties. Pašto gynėjai stengėsi atsilaikyti laukdami anglų ir prancūzų pagalbos.

Jėzus. Po trijų valandų, praleistų Vesterplatėje, Gdansko mums dar negana, tad pasukame į Vžeščiaus rajoną, andai vadintą Langfūru. Mūsų tikslas – Jėzaus Širdies bažnyčia, kurią vaizdingai aprašo G. Grassas. Čia Oskaras stebeilydavosi į šoninį kairiosios navos altorių su Marijos, ant kelių laikančios mažąjį Jėzų, skulptūra. Oskarą jaudino mintis, koks šis vaikutis panašus į jį patį. Virto kumpio spalvos kumštelius Jėzus laikė taip, lyg prašytų ką nors į juos įsprausti. Pavyzdžiui, būgno lazdeles. Oskaras pats save įtikinėjo, kad tai padarius Dievo sūnus atgis ir ims būgnyti.

Akistata. Deja, ir šis stebuklas subliūkšta. Vargais negalais aptikę bažnyčią, priekiniu fasadu pasisukusią į gelžkelio pylimą, randame ją užtvertą grotomis. Atsirėmęs į grotas alkūnėmis, atsiskyręs nuo pasaulio smulkutis parapijietis kreipiasi į dangų malda. Dar yra moterėlė, ji paaiškina, kad vidun galėsime įeiti tik per vakarines pamaldas. Domisi, kodėl taip norime patekti vidun. Nerišlia lenkų kalba aiškiname apie G. Grasso knygą, parodau ją. Moteriškė sako žinanti autorių, bet ne kūrinį.

Svečiuose pas klasiką. Aplankome ir mano netolimą giminaitį Anatolijų W., dorą lietuvį dar iki „Solidarumo“ išmetusį inkarą Gdanske. Bažnyčios choro regentas ponas Anatolijus nelinkęs diskutuoti politiniais klausimais, tačiau su malonumu demonstruoja originalių gramofono plokštelių kolekciją. Vis pasukdamas antikvarinio aparato rankeną, keisdamas adatas, žvilgsniu verčia mane sekti giminės istoriją, eksponuojamą jaukiame senoviniame blure.

Į naktį. Jau treti metai Gdanske gyvenanti poetė Anastasija V. lydi mus į naktį. Aplankome barą „Jozef K“ (ulica Piwna). Su romantine aistra, prisodrinta kino kadrų, mėgindavau įsivaizduoti, kas senaisiais laikais dėjosi jūrinių miestų, tokių kaip Mėmelis, Ryga ar Dancigas, užeigose. Suodinų jūreivių ir krovikų marmalynė, šūksniai, nuo virvių įdiržusios rankos. Kartais nevengiančios ištraukti ir geležtę... Vesterno personažai, jūros druskos išėstais veidais. XXI amžiaus Baltijos uostamiesčio rimtimi irgi neapkaltinsi, tačiau šurmulį gerokai sušvelnina moterų balsai. Į klausimą „Ką veiksime toliau, vaikinai?“ Mindaugas pagaliau lenkiškai skelia kelias opcijas: „Czy do łaźni, czy do łóżka, czy do grobu Popiełuszki?“⁵ Auditorijos plojimai perauga į ovacijas.

Ekomuitinė. „Po sovesti ili po zakonu“ sistema, pasirodo, veikia ir Lietuvos teritorijoje. Grįždami jaučiamės puikiai. Sistema v e i k i a.

15 minučių. Tiek trunka pervažiuoti Klaipėdą, jos uostą ir kultūrą. Uostas – miesto širdis, sezoninis ritmas, importo galimybės ir eksporto perspektyvos, kultūrinis tranzitas. Jauki trijų fachverkų sankryža Lietuvos istorijoje.

Aikštės. Kai kurios erdvės įženklintos memorialiniais paminklais. Kai kurios sutvarkytos, gražios, švarios ir tvarkingos, tačiau begarsės ir bekvapės, tarsi būtų niekieno, niekas neklausia jų vardo, niekam ir neįdomu sužinoti. Viešųjų erdvių įprasminimas apsiriboja dekoratyviais berniukais ir mergaitėmis, šuniukais, vaiduokliais ir peliukais. Abstraktu, nebrangu, diskusijų nekelia, bronza erdvės nelaužo, na ir vertė šiokia tokia.

Kitaip. Tik vietiniams miestas atrodo nekintantis. Tik jie kiekvieną dieną tose pačiose gatvėse mato tuos pačius namus, sutinka tuos pačius žmones, kerta tas pačias aikštes, pietauja tose pačiose kavinėse. Svečiui kitaip. Miestas jam regisi sudėliotas iš garsinių ir vizualinių fragmentų. Ir visa ši chaotiška impresija sukasi, malasi, plevėsuoja, kol vakare nurimsta. Kompensuodami dienos netobulumą 12-asis ir 20-asis viešbučio „Amberton“ aukštai atveria naktinę panoramą.

Epilogas. Miestas, kaip didžiulis tekstas, neturi pabaigos. Niekada neturėjo ir neturės. Net jei tame mieste ilgai gyvenai, negali gvieštis jo turinio. Pats esi tik mažytė pasakojimo apie jį dalis. Ar pažinome svetimšalį? Kelionė – tai ne vietos. Pirmą kartą juos reginčiam – tai daiktavardžiai, būdvardžiai ir veiksmažodžiai. Perpasakojant – epitetai, metaforos, kalambūrai ir komentarai. Kurių daugiau?

 

¹ Rus. „Jums pagal įstatymą ar sąžiningai?“

² Rus. „Nuginklavot.“

³ Rus. „Žingsnis iki finišo.“

⁴ Rus. „Nesveikuojame“.

⁵ Lenk. „Kurgi veda mūsų takas – ar į pirtį, ar į lova, ar prie Popieluškos kapo?“

 

Projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją

 

Autoriaus nuotraukos