× Lina Laura Švedaitė

 

Ignas Uogintas – architektas, dėstytojas, DO ARCHITECTS komandos narys, dirbantis prie Svencelės teritorijos plėtros, „Ogmios miesto“, daugiabučių kvartalo „Misionierių namai“ Vilniuje, darželio „Pelėdžiukas“ Pagiriuose ir kitų didelių projektų. Ignas sako, kad miestas turi keistis, o aš priklausau tai grupei žmonių, kurie linkę prisirišti prie aptrupėjusių sienų ir klibančių plytelių, nes jos yra mūsų atmintis. Bet atmintis juk irgi keičiasi, ar ne?

 

manipuliacija.lt nuotrauka

 

Kodėl architektas?

Teks grįžti į vaikystę. Kai buvau mažas, vasaras leisdavome Gilijoje, Kaliningrado srityje. Senas prūsiškas kaimas. Tėtis pasakojo, kad čia atostogaudavo ir Vilhelmas II, Prūsijos karalius. Buvo nemažai bažnyčių ir universiteto padalinys, ligoninė. Tačiau prisiminimuose šis kaimas apleistas, po karo vietiniai prūsai buvo išžudyti, pabėgo, emigravo, juos pakeitė tarybiniai žmonės iš stepių, Kaukazo, Uralo kalnų ir pan. Jie visai nemokėjo gyventi su jūra, senuoju paveldu, tad toji architektūra, erdvės apaugo samanų sluoksniu, kanalai užpelkėjo. Vis dėlto būnant ten smelkėsi jausmas, kad po visa ta dabartimi slepiasi kažin kas didinga, pamirštas aukštos kultūros, aukštos kokybės sluoksnis.

Šį jausmą iki galo supratau tik studijuodamas Olandijoje. Gyvenau Delfte, raudonų plytų mieste su kanalais, užtvankomis, laiveliais, ir pamačiau, kaip tokios prigimties miestai – o ir Gilijos kaimas – veikia, kaip veikia tokios erdvės. Nepažintos senovės nuojauta ir atradimas paskatino rimtai galvoti apie erdvių mokslą.

 

Kaip Gilija atrodo šiandien?

2006 m. Vladimirui Putinui atėjus į valdžią, toks sutapimas, tėvai turėjo pusvelčiui parduoti sodybą Gilijoje, nes užsienio piliečiai neteko teisių į nekilnojamąjį turtą Rusijoje. Nuo tada ten nebesilankėme. Neseniai buvau pakviestas į Kaliningrade vykstančias architektūros dirbtuves. Nuvažiavęs pamačiau tą patį vaizdelį, o dirbtuvių dalyviai – išsilavinę žmonės – nežinojo Karaliaučiaus istorijos – kodėl miesto centrą juosia kanalai, kodėl vienaip ar kitaip atrodo pastatai. Vadinasi, ir šiandienos gyventojai neturi ryšio su šia istoriškai itin turtinga vieta.

 

Vilniaus bendruomenė XX a. irgi drastiškai keitėsi, tam tikra prasme irgi netekome ryšio.

Vilniaus istorija – kitokia, tikrai nelyginčiau su Kaliningrado sritimi. Žinoma, dirbdami prie architektūrinių projektų kartais pritrūkstame medžiagos, nes daug istorinių dokumentų dingę. Vis dėlto Vilnius yra turtingas skirtingų laikotarpių sluoksnių, jie matomi, matyti architektūrinė skirtingų epochų kaita; ir kiekviena epocha turi savo pažibą, net ir sovietmečio.

 

Ne paslaptis, kad sovietmetis paliko ne tik pažibų...

Kai studijavau Kopenhagoje, baigiamuoju darbu pasirinkau tyrinėti sovietmečio masinę statybą. Labai patiko, kaip prancūzų architektai Anne Lacaton ir Jeanas-Philippe’as Vassalas, kurie, beje, šiais metais gavo Pritzkerio premiją, renovuoja modernistinius pastatus. Jie mane įkvėpė pagalvoti apie labiau holistinę ir kompleksiškesnę Vilniaus sovietinių mikrorajonų renovaciją. Nutariau analizuoti Pašilaičių mikrorajoną. Gal todėl, kad žiūrint iš oro jie atrodo kaip dideli burbulai mieste.

Įdomus paradoksas – mikrorajono daugiabučiai buvo statomi iš surenkamų konstrukcijų gan trumpam laikotarpiui, maždaug 40 metų, o vėliau turėjo būti perrinkti, perdaryti, kad atitiktų to laikotarpio poreikius. Galima sakyti, kaip lego kaladėlės, iš kurių gali pastatyti ir perstatyti ką panorėjęs... Tačiau šiandien vaikštant po Vilniaus miegamųjų rajonų erdves, akivaizdu, viskas įstrigę praeityje, stagnuoja – atmosfera, kaip 9 dešimt­metyje ar laukiniais kapitalizmo laikais, kai kur likusios net pageltusios iškabos su kainomis litais, keistų šukuosenų nuotraukomis, vis dar galima filmuoti kultinius filmus apie Černobylį ir sovietmetį. O nukakęs iki UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio, kur tarsi yra daug mažiau laisvės ką nors keisti, jauti dinamiką, matai, kaip erd­vės pildosi, kinta, turtingėja erdvių kokybė.

Tačiau vis labiau tyrinėjant mikrorajonų pastatus, jų konstruktyvą paaiškėjo, kad iš blokinio namo išėmus vieną ar kelis surenkamus elementus – blokus, gali griūti didelė pastato dalis ar net jis visas. Ką kalbėti apie namo perrinkimą – sunku keisti net paprasčiausią butų išplanavimą, visos sienos – laikančiosios. Priėjome išvadą, kad tokie namai nėra lego namai, o veikiau kortų nameliai... O kur dar tokios problemos, kaip erdvių hierarchijos stoka – kas vieša, kas kaimynijos, o kas privatu, automobilių stovėjimo vietų trūkumas, prieiga turintiems specialiųjų poreikių ir kiti svarbūs aspektai.

Be to, užsienyje tokių rajonų renovacija atliekama leng­viau, nes ten dažniausiai yra vienas pastato savininkas, strateguojantis teritorijos plėtrą dešimt­mečiais į priekį. Lietuvoje kiekvienas butas priklauso kitam asmeniui, o kiemas – viešas, dažnai net be suformuoto sklypo, ir butų savininkai tikrai nėra linkę galvoti, kaip atrodys jų daugia­butis ar daugiabučių grupė po, tarkim, 10 ar 20 metų.

 

Skamba sudėtingai. Kokį sprendimą sugalvojai?

Sprendimų paletę: pradedant platesne balkono erdve, kuri tarsi pratęsia kambarių erdvę, priestatais pirmiems aukštams, kurie pasitarnautų neįgaliesiems ar verslui, baigiant antstatais ant stogų su kitomis funkcijomis ir kt.

 

Ar galima būtų teigti, kad šiandienos kontekste sovietinė masinė statyba yra tarsi negyjanti žaizda?

Dažniausiai daugiabučių gyventojai nepažįsta savo kaimynų, kiemas yra praeinamas, visur išsibarstę šiukšlių konteineriai, kvartalai nesiskiria vienas nuo kito – visi šie smulkūs faktoriai sukuria problemą – nesijauti šeimininkas.

Pavyzdžiui, jei Senamiestyje įvyksta nelaimė, tarkim, žmogžudystė, žmonės dažniausiai sako, kad vaidenasi name, kuriame viskas įvyko, tai netampa viso Senamiesčio bėda. O jeigu toks pats įvykis atsitinka kokiame nors mikrorajone, jis visas tampa prakeiktas. Panašių paralelių galima atrasti Bijlmero rajone, Amsterdame. Čia kelios nelaimės sugadino viso rajono identitetą. Apie tai kalbama kanalo „99 % Invisible“ tinklalaidėje.

Vienaip ar kitaip, neabejoju, kad Vilniaus mikrorajonai turės keistis, turime ieškoti ir ieškome sprendimų. Miestas – besikeičiantis organizmas, nes keičiasi žmogus.

 

Kaip mes keičiamės architekto akimis?

Keičiasi mūsų požiūris į viešąsias erdves. Savo gyvenimą vis glaudžiau siejame su technologijomis. Galbūt jau visai arti ta diena, kai nebereiks vairuoti automobilių, užteks įsėsti ir įvesti kelionės kryptį, automobiliai seks eismą bendraudami programine sistema. Vadinasi, nebereiks šviesoforų ir susiaurės sankryžos. Galbūt nebeliks parkavimo vietų palei gatvę, nes užuot statęs automobilį, galėsi paspausti mygtuką ir automobilis grįš į garažą ar važiuos paimti kito žmogaus, ir šią gatvės dalį bus galima išnaudoti, pavyzdžiui, platesnei žaliai erdvei kurti. Galbūt.... Vienaip ar kitaip geras miestas yra toks, kuris geba prisitaikyti prie kintančių mūsų poreikių.

 

Ar Vilnius – geras miestas?

Vilnius yra žalias, o gamta – neįkainojama vertybė. Klausimas – kaip ją išsaugoti miestui tankėjant? Medis šiaip gatvėje neauga. Kad augtų miesto centre, reikia daug sumanių inžinerinių sprendimų, reikia daug žemės, deguonies ir vandens, gero mikroklimato. Turime tai suprasti ir stengtis išsaugoti tuos šimtamečius, daug mačiusius medžius.

 

Eidamas gatve greičiausiai stebi pokyčius ar užtikęs nišą pasvajoji?

Taip, tarkim, Naugarduko gatvė kerta visą Naujamiesčio mikrorajoną. Primena Barseloną, turinčią gatvių tink­lą su keliomis alėjomis, kertančiomis visą miestą. Šios alėjos puikiai atlieka ne tik susisiekimo, bet ir viešos žalios erdvės funkcijas, žmonės čia mėgsta leisti laiką.

Naujamiestis yra nutolęs nuo gamtinių masyvų, tad norisi Naugarduko gatvę perkurti pagal Barselonos pavyzdį, paversti ją žalesne lėto eismo gatve su daugiau parkelių, kavinių, turgelių, erdvių vaikams ir t. t.

 

Yra kritikuojančių, kad Vilnius tampa eiliniu Vakarų Europos miestu.

Išlaikyti miesto autentiką išties yra išbandymas, reikia aukšto lygio meistrystės ir laiko. Globali tendencija, kad didėjant architektūrinei sklaidai, vienodėjant standartams, sprendimai daug kur panašėja. Vien kompiuterinės programos, pasitelkiamos projektuojant pastatus ir erdves, turi standartinius elementų katalogus. Jais naudojantis galima sukurti vidutinio lygio architektūrą, kurią atrasi Kaune, Vilniuje ar Kopenhagos priemiestyje.

Kita vertus, nepamenu nė vieno projekto, prie kurio esu dirbęs ir kuris būtų tuščiame sklype, kaip sakoma, tabula rasa. Kiekvienas objektas turi savitą kontekstą, kurį reikia išgirsti. O išgirstas kontekstas reiškia projekto unikalumą.

 

Ką manai apie sovietmečio paminklų nukėlimą, miesto desovietizaciją?

Visų pirma, paminklas stovi erdvėje, daro įtaką jos atmosferai. Mano nuomone, sėkmingos erdvės apima daug – aikštės, kuriose vyksta protestai, per Kalėdas įžiebiamos eglutės, vaikai važinėjasi riedlentėmis, o netoliese senjorai geria kavą – tokios erdvės jungia skirtingus žmones. Sakyčiau, Katedros aikštė yra sėk­minga – čia telpa ir maratonai, ir šeimų maršai. Ir tas multifunkciškumas yra gerai. Negerai, kai tokią įvairia­lypę erdvę uzurpuoja ar privatizuoja, tarkim, kažkas ima ir atsiskiria tvora tiesiogine ar perkeltine prasme.

Grįžtu prie paminklų temos... Būtina parodyti, kad sovietmetis jau praeityje ir mes atsikratėme nuskriausto vaiko sindromo, labiau savimi pasitikime ir gatvėje mūsų šypsenos vis platesnės; tai gražu. Užtenka liūdėti. Tačiau nenoriu pasakyti, kad turime užmiršti – nereikia šių paminklų griauti, bet nereikia jų ir garbstyti, juos galbūt galima interpretuoti, adaptuoti, bendrauti su jais, juk miestas keičiasi, architektūra keičiasi, kodėl negali keistis ir jie?

 

///

Žaliojo tilto skulptūros, Lukiškių aikštė, Subačiaus „šiltnamiai“ prie Misionierių vienuolyno, Reformatų skveras, dabar jau ir Petro Cvirkos paminklas, Vilniaus oro uostas... Tai kur skrisim? Greičiausiai labai toli. Jau nuskridom. Kiek tempsis ši virvė? Kas kitas?

 

Jono Jakimavičiaus nuotrauka iš LM archyvo

 

Petro Cvirkos aikštė žiemą. Nežinomo autoriaus nuotrauka

 

Vilniaus oro uostas. Arnoldo Baryso nuotrauka

 

Vilniaus oro uosto interjero fragmentas. Arnoldo Baryso nuotrauka iš LM archyvo