Holokausto aukų atminimo dienos išvakarėse Italijoje užfiksuoti keli antisemitiniai išpuoliai. Mondovyje (Pjemonto regione) ant Aldo Rolfi, iš Aušvico grįžusios Lidios Beccarios Rolfi sūnaus, durų paliktas užrašas su Dovydo žvaigžde: „Juden Hier“ (vok. čia žydai). Lidia nebuvo žydė ir į lagerį pateko už partizaninę veiklą. Šis išpuolis rodo, kad kolektyvinė istorinė atmintis virsta paviršutiniškumo, stereotipų ir buko neigimo kratiniu. „Norėčiau žinoti, ką mąsto, kokios muzikos klausosi ir kokias knygas skaito tie, kurie siuntinėja man protesto žinutes ragindami apie Aušvicą kalbėti ir iš kitos perspektyvos“, – teigė nacionalinio radijo laidos vedėja Loredana Lipperini. Valstybiniu lygiu padėtis ne ką geresnė. Žinia, vieningai paminėti 75-ųjų Aušvico išlaisvinimo metinių nepavyko: Aušvico-Birkenau muziejaus vadovas Piotras Cywińskis atsisakė vykti į Izraelį ir sukritikavo sprendimą rengti atskirą renginį Jeruzalėje, organizuotą Europos žydų kong­reso prezidento Viačeslavo Kantoro, artimo Vladimirui Putinui. Lenkijos prezidentui And­rzejui Dudai, priešingai nei Rusijos vadovui, Jeruzalėje teisė pasakyti kalbą nesuteikta. Tarp Lenkijos ir Rusijos senokai vyksta karas dėl atminties, jau spėjęs supolitinti holokaustą. Panašia linkme žengia ir Lietuvos Seimas, rengiantis nutarimą dėl lietuvių tautos nedalyvavimo holokauste.

Toma Gudelytė

× Wlodek Goldkorn

JT Generalinei Asamblėjai prieš 15 metų nutarus minėti Holokausto aukų dieną ir parinkus jai sausio 27-ąją (tądien Raudonoji armija atvėrė Aušvico lagerio vartus), Aušvicas tapo daugiau nei mirties ir nenusakomų kančių vieta. Šoa tragedijos simboliu. Arba, jei norime, jos metonimija, sinekdocha – retorine figūra, kurioje simboliu virtusi dalis perteikia reiškinio visumą, sulaukianti įvairių interpretacijų. Iš tiesų šis Silezijoje iškilęs lageris nebuvo pirmas sovietų rastas mirties fabrikas: 1944-ųjų vasarą rusai aptiko Treblinkos griuvėsius (čia vos per kelis mėnesius nužudyta 900 tūkst. žydų). Kalbėdami apie Aušvico išlaisvinimą turėtume nepamiršti, kad išlaisvinti ten mažai ką buvo likę. Lagerio pabaigos sulaukė vos 2 tūkst. kalinių; artėjant rusams, vokiečiai į kitus lagerius, vakarų kryptimi, išsivedė 65 tūkst. belaisvių. Mirties žygio neišgyveno 15 tūkst. žmonių. Iš viso Aušvice nužudyta apie 1,1 mln. belaisvių. Kalbuosi su Donatella Di Cesare.

 

Christiano Mantuano nuotrauka

 

 

Pradėkime pokalbį įvardydami keletą problemų, susijusių su faktu (ir jo pasekmėmis), kad toji nelemta, bet konkreti vieta virto simboliu. Pirmoji problema: kadangi sausio 27-osios metines paskelbė JT, t. y. suverenių valstybių organizacija, Šoa atminimas virto valstybiniu reikalu – prezidentų, premjerų ir parlamentarų reikalu. Šiomis dienomis turime net du iškilmingus minėjimus: į Aušvicą vyksta Nyderlandų, Ispanijos ir Švedijos monarchai, įvairių šalių prezidentai ir ministrai. Bet diena anksčiau Jeruzalėje renkasi per 40 šalių atstovų. Tribūna dalinsis keturių Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų bei Vokietijos ir Izraelio atstovai. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pareiškė į Izraelio ceremoniją nevyksiąs, nes ten kalbės Putinas. Rusai ir lenkai vis dar nesutaria dėl karo priežasčių. Ir tai nėra istorikų, bet dviejų tautų politinių institucijų diskusija. Kokia viso to prasmė? Ar turi prasmę politikų žodžiai „daugiau niekada“, jei apsisukę toliau prekiauja ginklais, remia karą ir neigia pabėgėlių teises?

Manęs nestebina, kad valstybės siekia okupuoti istorinę atmintį, kone pasisavinti ją pareikšdamos teisę į Aušvicą, kaip vietą ir kaip simbolį. Tai atminties fetišizmas, kaskart išnyrantis vis labiau nuvalkiotuose ir banalesniuose minėjimuose. It vėliava mosuojama gailesčiu ir atjauta, pamirštant pačią pareigą atminti. Paradoksali pasekmė – kolektyvinė amnezija. Galbūt prie jos dar grįšime. Varžybas tarp valstybių lemia ir tai, kad mūsų kultūroje pralaimėjusiojo figūrą išstūmė auka. Auka tapo steigiamąja figūra. Viktimizmą pirmiausia demonstruoja Europos šalys. Ypač lenkai. Bet ir Vokietija praeityje ne kartą gundėsi aukos vaidmeniu.

 

Būtina priminti, kad lenkai buvo vieni pagrindinių nacizmo aukų. Šiandien visuomenę skaldanti diskusija sukasi apie daugelio tautiečių dalyvavimą kaimynų žydų žudynėse. O kalbėdamas apie vokiečius, norėčiau pastebėti, kad greta Berlyno Parlamento buvo pastatytas milžiniškas monumentas aukoms atminti. Tarsi Šoa atmintis būtų tapusi suvienytos Vokietijos steigiamąja atmintimi. Keliantis nerimą paradoksas.

Nesutikčiau. Berlyno paminklas vertintinas kontroversiškai. Nuo pat pradžių Vokietijos žydų bendruomenės jį kritikavo, nes pernelyg neutralus, be jokios nuorodos į masines žydų žudynes. Dėl to Berlyne vėliau pastatytas atskiras muziejus. Tikiu, kad taip suvienyta Vokietija bandė užversti siaubingą savo istorijos puslapį. Bet tai nėra steigiamasis veiksmas. Veikiau memorialas, kurio labai norėta iš aukštai, iš valdžios elito. Vokietijos santykis su holokaustu gerokai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Italijos. Tai du skirtingi atvejai.

 

Italijoje vyko pilietinis karas. Su fašizmu sąskaitas suvedė partizanai. Tiesa, esama ir prieštaringų aspektų Italijos rezistencijos istorijoje, bet tai aiškinasi istorikai ir intelektualai. O Vokietijoje nacizmą sutriuškino svetimos okupavusios jėgos. Bet norėčiau įvesti dar vietą temą: bendra, vienijanti atmintis ir dalijanti, skaldanti atmintis. Kartą Varšuvos geto sukilimo dalyvio Mareko Edelmano paklausiau, ar gali egzistuoti vienijanti atmintis. Jis man atsakė klausimu: ar rimtai manai, kad manoji, kovotojo, atmintis gali turėti ką bendra su geto policininko (ir pabrėžė – žydo) atmintimi? Atminties prigimtis ir statusas yra skaldyti.

Būtina skirti individualią ir kolektyvinę atmintį. Atmintis įgimta mums visiems, be to, ji selektyvi. Kas kita atminimas – judaizmo kertinis akmuo. Dalijamasi tam tikro naratyvo atminimu. Pirmiausia tai egzodo atminimas – kelionė į išlaisvinimą. Kita vertus, dalijimasis dar nereiškia vieningumo. Niekada negalėsime dėti lygybės ženklo tarp sukilėlio ir policininko atsminties. Ar Šoa atmintis yra vienijanti, atsakau: tikrai ne. Tautų naratyvai skiriasi, kaip skiriasi ir šių naratyvų panaudojimo būdai.

 

Taip pat esama skirtumo tarp tiesioginių Šoa liudininkų ir mūsų, vėliau gimusios kartos, kurių atmintis formavosi iš pasakojimų ir skaitytų knygų. Holokausto liudininkai baigia mus palikti. Šiandien jų nedaug, bet jie neįkainojami. Prieš tai kalbėjote apie atminimo pareigą. Kaip perteikti atmintį jaunesnėms kartoms? Juk neužtenka žydiško priesako zakhòr – jūsų minėto „atmink“.

Grįžtu į pradžią, prie atminties fetišizmo, išprovokavusio savotišką visuotinę amneziją. Italijoje ir net Vokietijoje antisemitizmas gyvuoja toliau. Ir net stiprėja! Kodėl? Kaip tai įmanoma?

 

Koks būtų jūsų atsakymas?

Per mažai skaitoma, per mažai apmąstoma, stinga rimtos viešos diskusijos. Manoma, jog antisemitizmas – rasizmo forma. Tai gerokai sumenkina reiškinį. Pavyzdžiui, pamirštama, kad antisemitinė mobilizacija įkvėpimo semiasi iš krikščioniškojo antihebraizmo. Naujos stigmos susipina su senosiomis, pamiršti kaltinimai išnyra įgaudami naujų netikėtų atspalvių. Prisiminkime įvairias sąmokslų teorijas. Šoa tragedija nepastūmėjo mūsų tyrinėti ir pažinti judaizmo istorijos nei tradicijos. O gaila! Vis dėlto atminties fetišavimas kelia ir kitų klausimų. Man susidaro įspūdis, kad daugelis mąsto, neva kelionės į Aušvicą pakanka.

 

Aušvico memorialiniame muziejuje italai yra 4 vietoje pagal lankomumą. Pernai jų būta 130 tūkst., iš 2,3 mln. Dauguma – vyresnių klasių moksleiviai, kurių keliones organizuoja mokyklos. Nors galima kritiškai vertinti tokį buvusios mirties stovyklos pritaikymą, manau, nėra blogai leisti jauniems žmonėms ranka prisiliesti prie siaubo.

Visada skeptiškai vertinau keliones į Aušvicą. Esama puikių mokytojų, puikių mokyklų, kuriose moksleiviai tinkamai paruošiami tokiai kelionei: jie gilinasi, skaito knygas, aptaria jas klasėje. Nekalbant apie itin vertingą galimybę susitikti su išgyvenusiais lagerį. Bet egzistuoja rizika viską suvesti į emociją, į šoko efektą, nukreipti dėmesį pirmiausia į lagerio inžineriją ar, tiksliau, į tą nedidelę iš Aušvico-Birkenau likusią dalį – tikrąją žudynių sceną.

 

Vietą, kur belaisviui buvo skirtos vos kelios valandos gyvenimo, nes iš vagonų žengta tiesiai į dujų kameras.

Šios dalies išliko tikrai mažai. Kartoju: savaime nėra blogai lankyti šią vietą ir klausytis liudininkų. Nuogąstauju dėl kito: pasibaigus piligrimystei ir atvėsus emocijoms visa tai dingsta. Nepaprastai svarbu tyrinėti ir reflektuoti. Norėčiau pridurti, kad tam tikras Šoa sumuziejinimas veda prie didelės veidmainystės. Galima leistis piligriminėn kelionėn į Aušvicą ir tuomkart išsakyti atjautą aukoms, o grįžus dalytis antisemitiniais juokeliais ar rasistiniais pasisakymais feisbuke ir tviteryje.

 

Kalbame apie politinį atminties panaudojimą. Ágnes Heller teigė, kad nacionalizmas – tai Europos gimtoji nuodėmė. Bet ne visi nacionalizmai veda prie fašizmo ir galiausiai ne visi fašizmai baigiasi Aušvicu. Aušvico pamoka, jei tokia yra, turėtų skelbti: negalime likti abejingi, negalime leisti migrantams skęsti jūroje, negalime leisti vaikams mirti lėktuvų važiuoklėse.*

Nacionalizmą laikau itin neigiama sąvoka, milžiniška grėsme visiems. Pasakysiu dar daugiau: „naciją“ laikau vaizduotės klejone. Atėjo laikas išnacionalinti mūsų protus. Lyginant su anuo laikotarpiu politiniai rėmai mažai tepakito. Europa išlieka valstybių-nacijų lipdiniu. Imkime, pavyzdžiui, pilietybės temą. Pasiekta labai mažai. Europietiški pasai tėra itališkų, ispaniškų, prancūziškų pasų dublikatai. Praradusieji tautybę lieka už europietiškos pilietybės borto. Tai nedovanotina. Ypač atmenant netolimą praeitį – 1935 m. paskelbus Niurnbergo įstatymus Vokietijos žydai virto apatridais. Kaip asmenys be pilietybės, jie nerado prieglobsčio Europos kontekste. Nuo čia iki internavimo lageriuose – keli žingsniai. Ši problema vis dar opi ir liečia tiek europiečius, tiek daugumą pabėgėlių. Galime sakyti, tebegyvename Aušvico šešėlyje, nes mums vis dar atrodo normali lagerių (XX a. išradimo) idėja, t. y. kad leistina internuoti lageriuose žmones, kaip šiandien Libijoje. Tebeegzistuoja valstybių ir lagerių pasaulis. Tai siaubingas palikimas. Klausite, ar prasminga lyginti tai, kas nutiko prieš keliasdešimt metų, su tuo, kas vyksta šiandien? Mano manymu, prasminga.

 

Galėčiau dar kartą pacituoti M. Edelmaną, palyginusį serbų apsuptą Sarajevą su Varšuvos getu ir tokiu būdu radikaliai panaudojusį savo atmintį tam, kad užstotų patiriančius agresiją. Tačiau privalau paprieštarauti: internavimas dar nereiškia naikinimo.

Internavimo lageris jokiu būdu nėra naikinimo stovyk­la. Tačiau abu jie priklauso koncentraciniam pasauliui. Jis grįstas įkalinimo ir atskirties principu. Esama laipsnių ir skirtumų, esama, deja, ir tęstinumo.

 

Užbaikime teigiamu vaizdiniu. Atmintis gyvuoja pirmiausia meno, literatūros ir poezijos kūriniuose. Ir jei mąstytume apie poeziją kaip apie tiesą, Šoa tragediją turbūt paveikiausiai perteikia poetas, pats niekada nebuvęs Aušvice, – Paulis Celanas.

Taip, šiemet minime P. Celano 100-ąsias gimimo ir 50-ąsias mirties metines. Jis turbūt iškiliausias XX a. vokiškai rašęs poetas, tačiau negalime jam lipdyti išskirtinai „Šoa dainiaus“ etiketės. Be abejo, jis sugebėjo žodžiais perteikti gargesį, kuriame būtų amžiams pranykusios šio nusikaltimo aukos, ir įrėžti gilią žaizdą vokiečių kalboje – gimtojoje kalboje, deja, virtusioje mirties kalba.

* Turimas omenyje Paryžiaus Charles’io de Gaulle’io oro uoste iš Abidžano atskridusio lėktuvo važiuoklėje rastas negyvas maždaug 10 metų vaikas, mėginęs patekti į Europą.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
„L’Espresso“, 2020 m. sausio 19 d.

 

Paul Celan. „Mirties fuga“