10 metų nuo Sirijos karo pradžios

Specialiai „Literatūrai ir menui“

 

Prie Irako ir Sirijos sienos. Ivano „Grozny“ Compasso autoportretas

 

Karas šiame regione toli gražu nesibaigė. Veikiau jį primiršome.

Jei šiandien padėtis Sirijoje atrodo ramesnė, taip yra tik todėl, kad žinios apie šią šalį ir jos gyventojus mūsų nepasiekia jau gerus dvejus metus – tikrovėje niekas nuo priešpandeminių laikų iš esmės nepakito.

Rožavos regione, Sirijos šiaurėje, kurdai vis dar puoselėja savąją autonomijos idėją ir jų autonomija de facto jau egzistuoja, nors ir susiduria su milžinišku pasipriešinimu. Vienas didžiausių kurdų autonomijos oponentų – Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas, spėjęs per šiuos metus už ES lėšas pastatyti ilgą sieną, atskyrusią Turkijos kurdus nuo Sirijos kurdų, – toliau niekieno netrukdomas bombarduoja Rožavos regiono miestus ir gyvenvietes.

Apie Afrino krizę Vakaruose žinoma nedaug, dar mažiau kalbama apie įvykius Ras al Aino apylinkėse, Hesekės muchafazoje. Atakos dronais (Turkija yra viena didžiausių šios karinės technikos eksportuotojų pasaulyje), dažni reguliariosios kariuomenės, samdinių ir „Islamo valstybės“ kovotojų antpuoliai. Dar rečiau pasiekia žinios iš mažesnių kurdų centrų šiaurės Sirijoje – Al Dardaroje, Tel Nasryje, Tal Tamre ir Zargane kartojasi sprogimai ir teroro išpuoliai. Rožava sunkiai verčia naują puslapį ir bando įtvirtinti demokratinį konfederalizmą. Dėl to yra virtusi vietos diktatorių galvos skausmu. Lygiateisės visuomenės idėja prasilenkia su viskuo, kas šiandien supa Rožavą, tačiau, nepaisant visų sunkumų, gyvuoja.

Kiekvienai Rožavos savivaldybei vadovauja du merai – vyras ir moteris, miestų tarybose atstovaujama visoms teritorijoje gyvenančioms etninėms ir religinėms mažumoms. Toks principas galioja visuose Rožavos miestuose: nuo Kobanės iki Hasekės. Taip pat ir garsiajame Rakos mieste, nors kurdai čia nesudaro daugumos: 2017 m. išlaisvinus Raką iš „Islamo valstybės“, gyventojai pasirinko šį atstovavimo būdą kaip geriausią siekiant atgaivinti karo sugriautą miestą – per kelis mėnesius trukusias išlaisvinimo kovas Raka buvo kone sulyginta su žeme.

 

Senolė pasakoja skaudžią savo šeimos istoriją – šeimai teko paskubomis bėgti iš namų Serekaniye. 2021 m. spalio 9 d.

 

Kurdų YPJ kovotojos vienoje iš karinių bazių Hesekės muchafazoje. 2021 m. spalio 15 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos

 

Vis dėlto šis tas regione per dvejus metus pasikeitė – JAV karinių pajėgų beveik nebematyti. Idlibas, vienas pagrindinių sirų sukilimo prieš Basharo al-Assado režimą centrų, kurdų prieš dvejus metus išlaisvintas iš islamistų, šiandien yra teroro išpuolių taikinys. Spalio 20 d. Sirijos aviacija bombardavo pagrindinį miesto turgų, vyko tik­ros civilių skerdynės: žuvo 13 žmonių, 10 iš jų – vaikai. Tą pačią dieną sostinėje Damaske per išpuolį susprogdintas karinis autobusas su B. al-Assado armijos kariais.

Kylant į šiaurę, Rožavos link, justi, kad, nepaisant menkos paramos iš užsienio, valstybių padėtis vis dėlto kontroliuojama. Kurdų YPJ (Yekîneyên Parastina Jin – Moterų savigynos būriai) ir YPG (Yekîneyên Parastina Gel – Liaudies savigynos būriai) drauge su Sirijos demokratinėmis pajėgomis (SDF) kasdien atranda po vieną ar kelias „miegančias“ IS ląsteles, sulaiko kovotojų. „Tarp mūsų saugomų „Islamo valstybės“ belaisvių esama 18 skirtingų tautybių kovotojų“, – pasakoja Aramas Hanna, SDF atstovas, mudviem kalbantis vienoje iš Hesekės muchafazos SDF bazių.

 

Vaikai krikščionių bažnyčios griuvėsiuose 2021 spalio 17 d. Tal Tamrase, šiaurės Sirija. Bažnyčią bombardavo turkų aviacija. Ivano „Grozny“ Compasso nuotrauka

 

Nederėtų žiūrėti pro pirštus į faktą, kad dauguma kovotojų atvyksta iš Europos. 2014 m. Kobanėje apieškant kritusius „Islamo valstybės“ kovotojus didžioji dalis rastų asmens dokumentų buvo išduota Belgijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Tada dar nebuvo įvykusi nei Paryžiaus tragedija – „Bataclan“ naktis, nei vėliau Europą sudrebinę teroristiniai išpuoliai. Daugumą jų surengė poromis darbavęsi džihadistai, dažniausiai pusbroliai, panašiai kaip ir Kobanėje kritę kovotojai. Ar nuo lemtingųjų 2014-ųjų esame uždavę sau klausimą: kodėl jaunuoliai, gyvenantys Paryžiaus, Briuselio ar Londono priemiesčiuose, miegamuosiuose rajonuose, be didesnių ateities perspektyvų, supami smurto ir neteisybės įvairiais lygmenimis, galiausiai pasidavė ir išvyko kautis į Siriją ar Iraką?

„Islamo valstybė“ tebeegzistuoja daugelio žmonių galvose, – tvirtina A. Hanna. – Mums reikia žūtbūt statyti ant kojų švietimą: turime daugybę vaikų, kurie gyvenime regėjo vien „Islamo valstybę“.“ Rožavos universitetas įsteigtas Kamišilio mieste, šiaurės rytų Sirijoje. Centrinė Damasko valdžia jo, žinoma, nepripažįsta, bet universitetas jau mezga ryšius su skirtingų šalių akademinėmis bendruomenėmis, tarp jų ir Romos universitetu „La Sapienza“.

 

Kurdų YPJ kovotoja vienoje iš karinių bazių Hesekės muchafazoje. 2021 m. spalio 15 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotrauka

 

Vienas Rožavos universiteto dėstytojų Saidas Rahmati (tikrasis vardas redakcijai žinomas, – aut. past.) pasakoja apie visuotinio švietimo idėją ir dabar veikiančias studijų programas, kurias galima rinktis ir studijuoti be mokesčių: nuo fizikos, inžinerijos iki humanitarinių dalykų. „Pažinimas, kultūra yra pagrindas kuriant laisvą visuomenę, – dėstytojas giliai tuo įsitikinęs, – ir kadangi kaip tik tokią visuomenę norime sukurti, t. y. demokratinę visuomenę, reikalingas kiekvieno iš mūsų indėlis. Mano indėlis – patirtis ir sukauptos žinios, kiti prisideda kitaip, kovodami su ginklu rankoje. Mano kalašnikovas – štai šios knygos, mano šoviniai – spausdinti žodžiai.“

 

Žaidžiantys vaikai, Vašokanio pabėgėlių stovykla, šiaurės Sirija, 2021 m. spalio 18 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotrauka

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

 

Ivan „Grozny“ Compasso: „Esu ne karo, o gyvenimo reporteris“ ČIA