Jaunieji skaitytojai ir jų knygos

× Jurga Tumasonytė

 

Šį kartą apie knygas kalbėjausi su vaikais, buvo įdomu sužinoti, kokias knygas jie mėgsta, ką mano apie rašytojus ir daugelį kitų mane, kaip suaugusią, gluminančių dalykų, tarkime, žiaurumą pasakose. Į klausimus sutiko atsakyti skirtingo amžiaus skaitytojai – Sara Vildžiūnaitė (14 m.), Ūla Jurevičiūtė (10 m.) ir Gangas Brazauskas (8 m.)

 

Autorė - Ūla Jurevičiūtė
Autorė - Ūla Jurevičiūtė

 


Kada išmokai skaityti?

Ūla. Darželyje turėjau draugę, kuri jau tada mokėjo skaityti, o pati tik vaidindavau, kad moku, – pasiimdavau knygą ir skaitydavau vaikams, o jie nesuprasdavo, kad iš tiesų apsimetu, auklėtoja irgi nieko nesakydavo. Iš tiesų skaityti išmokau pirmoje klasėje. Rodos, pirmiausia perskaičiau skiemenuotas pasakas.

Sara. Skaityti išmokau mokykloje. Daug neprisimenu, bet galiu pasakyti, kad ilgai klasėje man sekėsi sunkiausiai, galbūt todėl, kad buvau jauniausia. Neprisimenu, ar buvo smagu, ar ne, bet kai galiausiai išmokau, knygas skaitydavau nesustodama.

Gangas. Kol išmokau, užtruko vidutiniškai. Pradėjau prieš pirmąją klasę. Šiaip visada skaitau prieš eidamas miegoti.


Kaip išsirenki skaitomas knygas?

Ūla. Dažnai sprendžiu apie knygą iš viršelio ir iliustracijų. Taip pat patinka rekomendacijos arba knygos, man padovanotos žiauriai fainų žmonių.

Sara. Skirtingai. Dažniausiai ieškau knygų, kurių temos mane domina. Pavyzdžiui: paauglystė, meilė, žmogaus teisės ir t. t. Taip pat dažnai skaitau knygas, kurias rekomenduoja draugai ar pažįstami. Kartais pažiūriu, kokios knygos „trendina“ internetinėse svetainėse, ir jas skaitau, kad pamatyčiau, ar mano skonis sutampa su didžiąja dalimi.

Gangas. Dažniausiai gaunu per gimtadienį arba kaip staigmeną, arba pats paprašau.


Ar kada skaitai savo tėvų arba senelių vaikystės knygas? Jeigu taip, smalsu, kokias?

Ūla. Anksčiau, kai būdavau pas senelius, jie turėjo mažytę lentyną, iš kurios mama man skaitydavo pasakas apie tokį vyrą Petsoną. Astrida Lindgren man gana nuobodi, išskyrus „Ronją plėšiko dukterį“, kurią man kažkada perskaitė tėtis.

Sara. Esu skaičiusi tik vieną, kurią man parekomendavo močiutė. H. Hesse’s „Narcizas ir Auksaburnis“. Knyga pasakoja apie savęs atradimo kelionę. Negalėčiau pasakyti, kad kūrinys baisiai patiko, buvo tikrai įdomiai ir gražiai aprašytų vietų, bet manau, kad šią knyga reikės perskaityti, kai būsiu vyresnė.

Gangas. Turiu tokią seną knygą iš mamos senelių pusės, vadinasi „Teisybės paukštė“. Dabar perėjau prie kitokių knygų. Skaitau Harį Poterį.


Galbūt prisimeni knygą, kurią skaitydama (-as) buvai labai įsijautusi (-ęs) į pagrindinį veikėją ir buvai netgi su ja ir juo supanašėjusi (-ęs)? Kaip ji atkeliavo į tavo rankas?

Ūla. Per vasaros atostogas skaičiau Ellie Irving knygą „Matildos efektas“. Pagrindinei veikėjai patiko matematika ir keliauti, o man taip pat labai patinka keliauti. Ji turėjo gerų minčių ir idėjų, manau, galėtume būti draugės.

Sara. Prisimenu dvi knygas, į kurias labai įsijaučiau, ir nenorėjau, kad baigtųsi. Benjamino Alire’s Sáenzo „Aristotle and Dante Discover the Secrets of the Universe“ („Aristotelis ir Dantė atranda Visatos paslaptis“, – red. past.) ir J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Abi knygos nuostabiai ir įtraukiančiai parašytos. Veikėjų istorijos pamokančios, bet tuo pačiu paprastos ir realistiškos. Apie „Rugiuose prie bedugnės“ pirmą kartą išgirdau, kai pusbrolis pasakojo močiutei, kaip knyga jį sužavėjo, nuo to laiko ir aš norėjau ją perskaityti. Apie šį norą papasakojau seneliams, ir jie šią knyga man padovanojo. „Aristotle and Dante Discover the Secrets of the Universe“ aš tiesiog radau gulinčią namie lentynoje, sudomino pavadinimas ir viršelis.

Gangas. Labai patiko „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Man netgi pagamino tokią dėžutę su motorėliu. Tik apie šuniuką nesvajojau, nes turiu jau trečią pelę, kuri patiria labai sunkų gyvenimą.


Ar kada nors pakliuvo tokia knyga, kuri tave dėl kažko labai sunervino?

Ūla. Gal tiesiog taip neįsijaučiu, kad knyga sunervintų? Tiesa, vieną tokią mėginau skaityti, tuoj atnešiu parodyti. Va, „Klampynių kronikos“, perskaičiau vos keletą sakinių, gal tada dar buvau jai per jauna, nesupratau kažkokių žodžių, bet knyga pasirodė baisiai nuobodi.

Sara. Iki šiol tokia knyga nėra pakliuvusi į rankas.

Gangas. Taip, „Akių obuolių pyragas“, nes vienas vaikas norėjo atsispausdinti močiutę su 3D spausdintuvu. Jis ir į mokyklą nenuėjo, kad galėtų pasiimti spausdintuvą.


Esi skaičiusi (-ęs) klasikines pasakas (apie jas yra ir „Disney“ filmukų), tokias kaip „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Undinėlė“, „Gražuolė ir pabaisa“, „Miegančioji gražuolė“, „Pelenė“? Ką apie jas manai?

Ūla. Pas senelius kažkur buvo mamos knyga apie princeses – undinėlę, pelenę. Tada visai patiko, na, kai man buvo gal penkeri ar šešeri. Bet paskui nusibodo.

Sara. Knygos apie princeses niekada nedomino, net mano mėgstamiausia „Disney“ princesė buvo „Mulan“, nes jaudino ir žavėjo stiprios ir karingos istorijos apie moteris. Vaikystėje labiausiai patiko A. Lindgren knygos, mėgstamiausios buvo „Ronja plėšiko duktė“ ir „Padaužų kaimo vaikai“.

Gangas. Esu girdėjęs, skaitęs ne – tik pervertęs. Pasakos atrodo fainos, bet per trumpos, mane įkvepia knygos, turinčios daugiau teksto.


O ar mėgsti baisias istorijas ir visokiausius „siaubiakus“ knygose?

Ūla. Knygos manęs taip neįtraukia, tad „siaubiakai“ nelabai ką ir reiškia knygose. Visai kitaip su filmais...

Sara. Niekada nesu skaičius siaubo knygų, bet visai norėčiau perskaityti bent kelias Stepheno Kingo knygas.

Gangas. Vidutiniškai. Tie „siaubiakai“ būna kartais per baisūs, bet gerai, kad yra. Jie dažniausiai atstumia, bet kartais ir traukia.


Esi skaičiusi (-ęs) ar klausiusi (-ęs) senovinių liaudies pasakų? Tarkim, tokių žinomų, kaip „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, „Eglė žalčių karalienė“, „Sigutė“? Ką manai apie visokias žiaurias vietas pasakose, kur skriaudžiami gyvūnai ar, pavyzdžiui, Eglės broliai užkapoja Žilviną? Ar pasakose vaikams reikia baisių vietų? Kodėl?

Ūla. Geriau, kad labai jautrus žmogus tokių pasakų neskaitytų. Šiaip man tokie siaubai pasakose kažkodėl atrodo visai normalu. Šiaip ar taip, tai senos pasakos, o kadangi ne visai tokios, kokios patinka dabartiniams vaikams, tai ir gana nuobodžios. Esu buvusi spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ – pasirodė visai nieko.

Sara. Tikrai esu. Man niekada nepatiko idėja dėti žiaurumą į pasakas, skirtas vaikams, ypač žiaurumą, susijusį su žmonėmis ir gyvūnais. Didžioji dalis vaikų iš prigimties yra draugiški ir mylintys, bet jei auga žiaurioje aplinkoje, juos tai smarkiai paveikia. Vaikas, skaitydamas knygą, negali suprasti, kad žiaurume yra užslėpta mintis, ir tai gali paveikti psichologiškai.

Gangas. Reaguoju vidutiniškai, truputį liūdna, bet suprantu, kad reikalai pasakoje turbūt pasitaisys.


Ar yra tokių knygų, kurias norėtum perskaityti, bet kažkodėl negali (tėvai sako, kad ji skirta vyresniems, o gal tiesiog nerandi bibliotekoje)?

Ūla. Per aštuntąjį gimtadienį senelis man padovanojo knygą. Jis nieko neišmano apie knygas, skirtas vaikams, ir pamatęs pavadinimą „princesė“ nupirko suaugusiems skirtą „Princesės dienoraštį“. Tėtis ją nuo manęs paslėpė, bet aš paskui radau ir pradėjau skaityti. Visai patiko, bet kai pasigyriau tėčiui, kad radau ir skaitau, jis vėl ją nuo manęs kažkur paslėpė.

Sara. Yra daug angliškų knygų, kurias galiu nusipirkti tik internetinėse parduotuvėse, bet neturiu jokių „uždraustų“ knygų, o visas lietuviškas knygas randu bibliotekoje.

Gangas. Turiu savo mokslinių knygų lentynoje tokią per gimtadienį gautą knygą apie mokslą ir Visatą, ji skirta suaugusiems.


Jeigu pati (pats) galėtum parašyti knygą, kaip atrodytų pagrindinė (-is) tos knygos veikėja (-as)? Kokiomis savybėmis pasižymėtų? Ar turėtų kokių nors užduočių arba bėdų, kurias turėtų išspręsti?

Ūla. Pagrindinė veikėja tikrai būtų mergaitė, truputį pašėlusi. Ji sektų madą, norėčiau, kad būtų vyresnė už mane, gal studentė...


Dešimtmečių mergaičių gyvenimas paprastas, juk visiems visada įdomu pasižiūrėti, kuo būsi, kai užaugsi. Tai va, istorija suktųsi apie tai, kad ji ieškotų įžymybių, kad galėtų paimti iš jų interviu. Ji norėtų būti įžymybių drauge, mėgintų keisti savo aprangą, prisitaikyti prie jų ir jie galvotų, kad ji labai kieta. O iš tiesų mergaitė keliautų po pasaulį ir mėgintų ištraukti iš tų įžymybių paslaptis, o tada publikuotų jas internete, nes taip jiems keršytų – ji kurtų įžymybėms dainas, o jie niekada nepaminėtų jos vardo. Knygos pabaigoje pati taptų garsenybe ir pradėtų kurti savo dalykus.

Sara. Rašyčiau knygą apie paprastą gyvenimą ir jo problemas. Manau, kad pagrindinė veikėja ar veikėjas būtų panašaus amžiaus į mane ir turbūt patirtų panašių problemų, kokių patiria kiekvienas paaug­lys. Norėčiau parašyti knygą žmonėms, kurie eina per panašius sunkumus kaip aš, ir suprastų, kad jie ne vieni.

Gangas. Tai būtų knyga apie žiurkę. Pasakočiau, kaip ji gyvena viešbutyje ar apleistame name.


Norėtum perskaityti knygą apie žiurkę?

Gangas. Esu netgi pats parašęs, bet kažkur tokių knygų šutvę nukišau. Ten nemažai klaidų likę, dabar rašyčiau su daugiau problemų, daugiau teksto.


Kokių problemų žiurkei kiltų?

Gangas. Reikėtų persikelti per pavojingą namą pas savo draugę į biblioteką. Namus saugotų katinas ir pikti, žiurkių nekenčiantys šeimininkai. Jai pavyktų, jeigu atsisėstų katinui ant uodegos.


Tau svarbu pamatyti ar pakalbinti knygą parašiusį žmogų? Kokį Lietuvos ar pasaulio rašytoją, jeigu galėtum, norėtum pamatyti ir ko jo paklaustum?

Ūla. Iš tiesų nesvarbu, kaip jis atrodo ir kas jis toks. Ai, esame kažkada keliavę į biblioteką, kur buvo susitikimas su rašytoju, kuriančiu knygas apie gamtą.


Selemonu Paltanavičiumi?

Ūla. Taip, sėdėjo tokia moteris ir jo visko klausinėjo, o jis nuobodžiai, faktais atsakinėjo. Būčiau mielai pati jį pakalbinusi, nes tas susitikimas su juo buvo neįdomus. Ir šiaip gamta manęs netraukia. O užaugusi tik­riausiai norėčiau būti Tomu Dirgėla, nes jis žiauriai populiarus, o knygos „Domas ir Tomas“ labai geros – perskaičiau vieną seriją, dabar skaitau antrą. Kartą buvau T. Dirgėlą sutikusi „Knygų mugėje“, ten pirkau pirmą knygos dalį, gavau parašą. Nors, iš tiesų, parašas man nieko nereiškia ir nuo to nekyla atsiminimų, gali nebent pasigirti, kad matei tą žmogų ir jis tau pasirašė.

Sara. Labai priklauso nuo knygos, jei ji linksma ir lengva, ne taip svarbu, bet jei knygoje kalbama apie tamsius, sunkius dalykus, įdomu pamatyti ir sužinoti daugiau apie rašytoją. Sužinoti, kodėl rašytojas nusprendė parašyti tokią sunkią knygą, ar knygos įvykiai buvo inspiruoti įvykių jo gyvenime ir ką jis ta knyga norėjo pasakyti. Pirma rašytoja, atėjusi į galvą buvo Agatha Christie. Keista, nes nesu skaičiusi nė vienos jos knygos. Dažnai iš draugių girdžiu, kokios įdomios ir įtraukiančios jos knygos, todėl norėčiau rašytojos paklausti, kaip jai pavyksta sukurti tokias susuktas istorijas ir kodėl taip mėgsta rašyti apie nusikaltimus.

Gangas. Labiausiai norėčiau susitikti su A. Lindgren. Paklausčiau: kaip spėjai parašyti tiek knygų ir iš kur kilo tiek idėjų? O šiaip esu buvęs T. Dirgėlos knygos pristatyme, didelio įspūdžio nepadarė, bet kažkas ir liko.


Jurga Tumasonytė – prozininkė ir kalbintoja.