Jaunosios kartos menininkas, vizualaus meno kūrėjas JURGIS TARABILDA daugeliui jau pažįstamas iš „Vilnius Street Art“ gatvės meno festivalio, mieste sutinkamos sieninės tapybos bei tęstinio „Skaitome Vilnių“ projekto. Ironiška, spalvinga, kasdienių situacijų ir meno santykį kvestionuojanti bei į žiūrovą orientuota jo paroda „Don’t ask why“ (angl. „Neklausk kodėl“) Pamėnkalnio galerijoje veikia iki gegužės 19 d.

Dažniausiai žiniasklaidos būdavai kalbinamas dėl gatvės meno. Gegužės 5 d. atidarei pirmąją savo parodą institucinėje erdvėje – Pamėnkalnio galerijoje. Kaip supranti ribą tarp gatvės ir profesionalaus meno?

Paroda man yra žingsnis nuo gatvės meno. Nenoriu teigti, kad viešoji erd­vė nebebus vienu iš kūrybos laukų, tačiau keičiasi supratimas apie mano, kaip menininko, interesus ir kūrybos kontekstus. Ėmęs kvestionuoti menininko ir viešosios erdvės, viešosios erdvės ir žiūrovo santykius, pradėjau jausti didelę atsakomybę dėl savo kūrybos. Miestas ir jo erdvės, sienos, kiemai yra pilni skirtingų asmeninių patirčių ar prisiminimų. Todėl išsikėliau retorinį klausimą: ar tam tikras mano kūrinys miesto kontekste netaps svetimkūniu, trukdančiu miestiečiams išgyventi savo vidines patirtis? Taigi institucinė erdvė –­ galerija – sukuria visai kitokias galimybes reflektuoti asmeninius interesus. Tai tuščia, švari vieta, kurioje galiu būti nuo nieko nepriklausomas, reikšti savo idėjas, kurti naujus kontekstus ir tam tikras patirtis. O žiūrovas turi galimybę atsirinkti – priimti arba atmesti.

Baigei šiuo metu itin tarpdiscipliniškas skulptūros studijas. Pamėnkalnyje eksponuoji tapybą, skulpūrinius objektus ir kt. Kuri medija tau artimiausia?

Technikas ar medijas padiktuoja idėjos. Kūryboje vengiu būti konkretus ir nuspėjamas. Man pačiam įdomiausi menininkai, neturintys konkrečios technikos, pvz., tik tapantys. Įdomu laukti jų parodų ar kūrinių nežinant, kokią naują formą įgaus kūrėjo mintys.

Galerijoje rodai naujausius darbus, dauguma datuojami 2017 m. Politinių Europos ir viso pasaulio pokyčių kontekste mėgstama prisiminti Orwello „1984“, jaudinamasi dėl saugumo ir kontrolės. Parodoje gan prabangiuose (ar bent taip atrodančiuose) rėmuose puikuojasi tikros filmavimo kameros: „Objektą stebi vaizdo kamera“, „Objektą stebi vaizdo kamera II“ ir „Raudonos spalvos ritmas“. Priėjusi prie vienos jų nustebau, net nemaloniai pasijutau – tiesiai į mane atsisuko stiklinė kameros akis. Nė vienas galerijos lankytojas negali būti tikras, jog filmuojamas vaizdas nėra kur nors transliuojamas, kieno nors stebimas. Smagus žaidimas prasmėmis. Esi politiškai ar socialiai angažuotas menininkas?

Specialiai nesiekiu būti kritiškas, so­cialiniai ar politiniai kontekstai nėra konkretūs mano interesų laukai. Tačiau filmavimo kamerų serija ir daugelis kitų darbų kuria gana skirtingai interpretuojamus naratyvus. Jie tampa priežastimi žiūrovui susikurti asmeninį santykį, o ne gauti baigtą rezultatą – menininko pateikiamą pasakojimą. Vis dėlto kūrybos procese neišvengiamai atsiranda ir idėjinė linija. Išsikėliau klausimą, ar tik­rai viskas, kas atrodo tikra, ir yra tik­ra?

Tirdamas miesto erdvę atradau keistą fenomeną – vystantis technologijoms, miesto aplinka bei gatvės pradėtos intensyviai stebėti, jose atsirado daugybė kamerų, tačiau sužinojau faktą, kad bene pusė kamerų (gatvėse, ant pastatų) yra netikros – atlieka tik stebėjimo iliuzijos funkciją. Taigi, kiek kasdienėje rutinoje mes patys esame tiesiog mechaniniai stebėtojai, veikiantys pagal sukurtas taisykles, identifikuojantys tam tikrus simbolius ir susikuriantys jiems prasmes? Mano kūriniai žiūrovą skatina įvertinti kiekvieną supančios privačios erdvės ribas.

Kilimai ant sienų senuose blokiniuose butuose, kiek žinau, atsirasdavo dėl praktinės priežasties – per plonas sienas girdėdavosi kone kiekvienas kaimynų žodis, tad papildomas tekstilės sluoksnis sulaikydavo garsą. Sunku pasakyti, kada tai tapo slaviškos estetikos simboliu. Ar namuose turėjote tokį „papuošimą“? Jei neklystu, pirmasis parodoje nupirktas kūrinys buvo akrilinis kilimas?

Namuose neturėjau tokios interjero detalės. Iš tikrųjų, kūrinyje akcentuoju kitą jo paskirties pusę. Idėja kilo iš to, kad kilimas ant sienos buvo tarsi neatsiejamas sovietmečio elementas – veikiau dekoro nei praktinis. Būtent šis aspektas padiktavo strategiją pasitelkti tapybos techniką, tačiau ne tapybos darbui, o skulptūriniam objektui sukurti. Drobė iš esmės reikalauja specifinės eksponavimo vietos – sienos, todėl tai, kas joje pavaizduota, yra tam tikras ornamentas ir veikia kaip kūrinys tik kabėdamas ant sienos. Būtent šis mano darbas buvo nupirktas jau per parodos atidarymą, todėl manau, kad jis yra paveikus. Planuoju šią temą plėtoti ateityje.

Per „Gallery Weekend Kaunas“ lankiausi Menų banke, jame aptikau Alvydo Urbiečio darbą „Kažkas atsitiko“. Esi matęs jį anksčiau? Ar jūs kalbate apie panašius dalykus?

Ne, nesu matęs šio darbo ir nieko konk­retaus nežinau, todėl diskutuoti sunku.

Tiesiog buvau nustebinta: antrąkart per savaitę išvydusi subliuškusį kamuolį-gaublį galeriniame kontekste. Savotiška kolektyvinė sąmonė. Ar gali panašios ar netgi tos pačios idėjos kilti skirtingiems žmonėms tuo pačiu metu?

Manau, neišvengiamai atsiranda panašių idėjų ar medžiagų, tačiau, perėjus pro individualią menininko prizmę, jos gali reikšti visiškai skirtingus dalykus.

Nemokami atvirukai su parodoje eksponuojamų kūrinių vaizdais – suvenyrai ar savarankiški daugiatiražiai kūriniai? Beje, vieną jų – spalvotą brūkšninį ko­dą – jau išsiunčiau į Vokietiją.

Atvirukai yra suvenyrai, tačiau neišvengiamai jie tampa ir informacine sklaidos priemone. Labai smagu, kad kažkas Vokietijoje pamatys atviruką, galbūt tai paskatins platesnį domėjimąsi mano kūryba.

Paminėjai kūrinių seriją „Barcolo­ring“, trumpai papasakosiu apie jos atsiradimą. Idėją padiktavo pagrindinis prekybos simbolis – brūkšninis kodas. Sistema generuoja milijonus skirtingų įvairaus pločio ir nevienodu atstumu išdėstytų lygiagrečių brūkšnelių sekų, žyminčių kodus. Interpretuoju tai kaip savotišką vizualinį raštą ir kiekvieną baltą tarpą nuspalvinu skirtinga aukščiausio diapazono kompiuterine spalva. Kiekvieno serijos darbo pavadinimas yra prekė, kuriai priklauso brūkšninis kodas, pvz., „Pair of Black Socks“ („Juodų kojinių pora“).

Aukščiausio diapazono spalvos – estetinis ar idėjinis pasirinkimas? Man tai siejasi su dar stipresniu dirbtinių konstruktų, skirtų lengvesniam vartojimui (kad ir tas pats brūkšninis kodas), užaštrinimu.

Šiuo atveju tai estetinis pasirinkimas. Iš šio simbolio sukuriu savarankiškus, abstrakčius, galbūt net optinius meno kūrinius.

Taip atskleidi žiūrovui elementariausią savo buitį. Visai neseki senąja tradicija, kur, pvz., tapytojas būtinai vaizduos save su palete ir teptuku. O juk vietoj kojinių galėjai pirkti akrilinius dažus arba rėmus! Kita vertus, sakei, jog kūryboje vengi techninio konkretumo, tad ir aiškaus meninio atributo, simbolio turbūt negali būti. Belieka būti paprastu žmogumi ir pirkti ledus bei juodas kojines...

Tai nėra mano autoportretas. Gal labiau socialinis peizažas, todėl prekes sąmoningai rinkausi labiau bendrines, vartojamas daugumos žmonių.

Ant galerijos lango mačiau kiek ne­įprastus rėmėjus – sportinės ir laisvalaikio avalynės įmonę „Converse“. Kaip susikirto jūsų keliai?

Tai buvo gana atsitiktinė pažintis. Anksčiau nelabai tikėjau, kad vizitinės kortelės geba skleisti informaciją, ypač apie menininko specialybę, tačiau būtent dėl jos pavyko užmegzti tikrai įdomius ryšius su „Converse“ atstovu Baltijos šalyse. Įmonės teigimu, jų misija – remti menininkų bendruomenę, suteikti galimybę jauniems kūrėjams įgyvendinti savo projektus ir prisistatyti platesnei auditorijai.

Paroda pavadinta „Don’t ask why“, o apraše teigiama, jog „žiūrovas įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą“. Tačiau tam tikros žaidimo taisyklės vis dėlto turėtų būti nurodomos. Kokios jos? Kokio žiūrovo tikiesi? Turint omenyje parodos pavadinimą, nesibaimini būti apkaltintas atsakomybės kratymusi? Kai kurie mėgsta „išmesti“ kūrinius į meno lauką ir atsiriboti nuo savo pasirinkimų artikuliavimo.

Toks parodos pavadinimas tarsi nereikalauja konkretaus, artikuliuoto žodinio įprasminimo. Galbūt pagrindinė strategija buvo sukurti darbus, kuriems nereikėtų mano, kaip autoriaus, apibrėžimų ir jie patys savarankiškai užmegztų santykį su žiūrovu. Šis santykis vizualine reikšme ir simbolika yra atviras interpretacijai. Intuityvus mano naratyvas, manau, neišvengiamai jaučiamas, bet man svarbios naujos žmonių patirtys. Tai suteikia galimybę kūriniui vystytis toliau ir kurti aplink save vis naujas prasmes.

Kalbėjosi Goda Aksamitauskaitė