Nuostabūs, nepaprastai talentingi vokiečiai, filosofų ir poetų tauta, davusi pasaulio kultūrai Lutherį ir Goethę, Nietzschę ir Wagnerį, Kantą ir Hegelį, NEGALI būti kaltinami dėl Hitlerio ir jo artimiausios aplinkos žiaurumų ir neprisiima jokios atsakomybės už Maidaneką, Aušvicą, Dachau ar kitas Holokausto apraiškas, taip pat ir už nušluotą nuo žemės paviršiaus Varšuvą bei dešimtis, šimtus kitų apiplėštų ir sunaikintų Europos miestų. Tik vulgarus propagandistas, pasiutęs dėl germanofobijos, dabar galėtų neigti bet kokį vokiškumą ir pasisakyti už kolektyvinę vokiečių atsakomybę. Akivaizdžiai agresyvūs išpuoliai prieš vokiečių kultūros didybę, reikalaujant ją iš dalies išskirti ir blokuoti, yra ne kas kita, kaip barbariškas siauras mąstymas ir primityvios, juodos ir baltos pasaulėžiūros manifestas. Vokiečių tauta nuo Hitlerio valdžios kentėjo ne mažiau nei bet kuri kita pasaulio tauta ir šiuo siaubingai sunkiu istorijos momentu jai, kaip jokiai kitai tautai, reikia mūsų paramos ir solidarumo.

 

Sofijos Atlantovos ir Oleksandro Klimenkos „Ikonos ant šovinių dėžių“. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Net nežinau. Neįsivaizduoju tokio teksto, datuoto, pavyzdžiui, 1945 metais. Ar tai skamba absurdiškai? Be jokios abejonės. Pavojingai? Be jokios abejonės.

Nežinau, ar 1945-aisiais, kaip ir vėlesniais metais, kas nors būtų išdrįsęs parašyti tokį absurdišką ir pavojingą tekstą. Tuomet kodėl dabar – 2022 m. – nuolat girdime kažką panašaus?

Ukrainiečių tragedija sutrumpėjo iki grotažymės #BuchaMassacre. Ją patogu naudoti ir ji apima didžiulį nusikaltimą viename mažame miestelyje. Tai, kad iš tiesų tokių bučų jau aptinkama kitur mūsų šalyje ir toliau bus aptinkama, nes Ukrainos kariuomenė išvaduoja vis kitas laikinai okupuotas teritorijas, todėl bus aptinkama dar didesniu mastu, dar reikėtų paaiškinti atskirai.

Šiame kontekste Buča anaiptol nėra vienintelė, nors kol kas ji svarbiausia.

Be to, ši Buča (kaip ir visos kitos bučos) nėra nei nelaimingas atsitiktinumas, nei „vykdytojo ekscesas“, nei „paprastų rusų berniukų“, kuriuos jų pačių karas įstūmė į aklavietę, isterija, o planingai ir metodiškai įgyvendinama Rusijos valstybinės programa, o jos esmė – dalinis ukrainiečių tautos pavergimas, galiausiai ir sunaikinimas.

Mūsų neturėtų būti. Neturėtų būti 40 mln. europiečių. Mūsų kalbos neturėtų būti. Taip pat ir mūsų atminties. Esame denacifikuojami iki paskutinio ukrainiečio. Esame deukrainizuojami atimant mūsų gyvybes.

Kai prieš savaitę per derybas Stambule Rusijos pareigūnas pažadėjo „sumažinti aktyvumą Kijevo kryptimi“, niekas pasaulyje nesusimąstė, apie kokį aktyvumą kalbama. Galvojome apie banalų karinės technikos judėjimą, raketų atakas, oro smūgius. Čia vartoju žodį „banalus“, nes per 40 karo dienų žmonės dažniausiai prie to pripranta ir nustoja drebėti nuo kiekvieno sirenos garso.

Tačiau Rusijos aktyvumas taip pat buvo ir kitoks. Ir šio karo pradžioje, ir visuose kituose jos karuose, Rusijos armija paprasčiausiai kariauja su civiliais gyventojais. Kitaip tariant, Rusijos armija – didžiulė nacio­nalinė teroristinė organizacija, turinti šimtus tūkstančių narių, kurie apsiginklavę ne tik ypatingu žiaurumu, bet ir ypatingu sadizmu. Rusija yra teroristinė valstybė. Jos tikslas – sėti kančias, skausmą ir mirtį. „У России свой особый путь.“ Iš tiesų Rusija turi savo atskirą kelią.

Štai keletas jos aktyvumo pavyzdžių.

Atsitiktinių praeivių žudymas. Visų iki vieno.

Šaudymas į automobilius, kuriais nuo mirties bando pabėgti civiliai.

Žudyti visus be išimties šių automobilių keleivius – vaikus, moteris. Visų gyvų būtybių, įskaitant naminius gyvūnus, naikinimas ugnimi ir metalu.

Ant žmonių galvų mėtyti bombas – kasetines, fosforo ir bet kokias kitas bombas, uždraustas visų įmanomų konvencijų. Jas mėto ir ant ligoninių, teatrų, muziejų, bibliotekų, vaikų darželių.

Masiniai kankinimai ir egzekucijos – šūviai į pakaušį. Mūsų protėviams Vakarų Ukrainoje tokia egzekucija buvo taikoma 1939–1941 metais. Šauti klūpinčiai ir surištomis rankomis aukai į nugarą kiekviename rusų-bolševikų kalėjime mūsų kraštuose buvo normali procedūra. Atsiprašau už žodį „normalus“. Žodis „rutina“ būtų tikslesnis ir teisingesnis.

Masiniai išžaginimai. Moterų, vaikų. Masinis instinktyvaus archajiško blogio protrūkis: nužudyti vyrą, išprievartauti žmoną. Abiem atvejais vaikų akivaizdoje.

(Pone Dostojevski, ką jūs ten, po velnių, parašėte apie tą vieną vienintelę vaiko ašarą? Kaip tai padėjo jūsų rusams?)

Masiniai Ukrainos piliečių trėmimai iš okupuotų teritorijų į Rusijos gilumą. Viskas vyksta pagal tą pačią schemą: teroristai turi imti įkaitus.

Marodieriavimas. Plėšimai. Rusijos kariai metodiškai įsilaužia į ukrainiečių namus – į daugiabučius ir privačius namus. Visur. Su savimi jie tempia viską, ką tik pamato: drabužius, batus, alkoholį, papuošalus, kvepalus, kompiuterius, išmaniuosius telefonus, peilius, šakutes... Po savęs palieka sudužusio pasaulio fragmentus ir krūvas savo išmatų. Kaip rusų kultūros didybės priminimą.

Šį rytą pagavau save galvojant: norėčiau, kad jie būtų tik marodieriai. Tai reikštų, kad jie vis dėlto lieka žmonėmis. Blogi ir niekšiški, bet vis dėlto žmogiški.

Tačiau matome tik nužmogėjimo įrodymus. Rusijos gyventojai faktiškai save dehumanizavo. Tai savotiškas atvirkštinis pasaulis. Tai žmonijos dalis, kuri savanoriškai perėjo į antihumaniškumą.

Tą pačią dieną, kai paskutiniai rusai išvyko iš Bučos ir baigėsi paskutiniai kruvini #BuchaMassacre epizodai, Europos Parlamento frakcijų vadovai paskelbė dar vieną kreipimąsi į „rusų tautą“. Apie tai, kaip su ja nori siekti vienybės. Apie didžiąją rusų kultūrą. Apie Čechovą ir Bulgakovą. Ir, žinoma, apie Tolstojevskį, juk negalima apsieiti be šios dvigalvės pabaisos. Apie „bendrąsias vertybes“ nuo Dublino iki Vladivostoko, žinoma. Bet kažkodėl ne iki Kurilų salų.

Bet kaip galite apeliuoti į tai, ko nėra? Gerbiami frakcijų vadovai, ar jūsų galvoms viskas gerai? Kad jūs neturite širdies, žinojau jau anksčiau.

Anksčiau maniau, kad jie yra idiotai. Tačiau dabar taip nemanau. Jie yra bendrininkai. Jiems rūpi tik viena: kaip išbalinti nusikaltimą. Kaip pasipiktinti pernelyg akivaizdžiais #BuchaMassacre vaizdais, bet taip, kad Rusija nebūtų pasipiktinusi jų pasipiktinimu. Kitaip tariant, kaip toliau vogčia kenkti Ukrainos pasipriešinimui.

Bet štai 40-oji pasipriešinimo diena jau praėjo, ir priešo bejėgiškumas pamažu virsta agonija.

Bus pavasaris ir bus Ukraina.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Nikodem Szczygłowski

 

Jurijus Andruchovyčius (g. 1960 m. Stanislave, dab. Ivano Frankivske) – ukrainiečių rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas, Ukrainos rašytojų asociacijos viceprezidentas, daugelio nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų laureatas, vienas ryškiausių šalies intelektualų ir kultūros veikėjų.

Jurijus Andruchovičius: „Laukiu, kada prasidės ukrainiečių politinės pagirios“ ČIA