Jurijus Lotmanas ir karas kaip semiotinis sprogimas

× Jurgita Katkuvienė

Vasario 25–28 d. Estijoje (Talino ir Tartu universitetuose) vyko tarptautinis kongresas „Jurijaus Lotmano semiosfera“, skirtas vieno žinomiausių semiotikų, kultūros teoretiko ir literatūrologo Jurijaus Lotmano (1922–1993) 100-osioms gimimo metinėms. 1950 m. su pagyrimu baigęs rusų filologijos studijas tuometiniame Leningrado valstybiniame universitete dėl antisemitinės politikos negalėjo gauti vietos Leningrade ir išvyko į Tartu. Nuo 1954-ųjų iki gyvenimo pabaigos dirbo Tartu universitete, kur sukūrė Tartu-Maskvos semiotinę mokyklą ir pavertė Tartu vienu svarbiausiu ne tik semiotikos, bet ir kultūros tyrimų centru.

J. Lotmano darbai turėjo atgarsį ir Lietuvos humanitarikoje. 1966 m. Tomas Venclova Vilniuje įsteigia semiotikos būrelį, buvo bandymų skaityti semiotikos kursą, pats J. Lotmanas 1968 m. Vilniaus pedagoginiame institute skaitė paskaitų ciklą, kurios sulaukė plataus atgarsio. Šio šimtmečio pradžioje J. Lotmano ir Tartu semiotikos teorinė cirkuliacija Lietuvoje kiek priblėso, neįveiklintos ir šiuo metu pasaulyje populiariausios vėlyvojo J. Lotmano idėjos, skirtos kultūros atminties, kultūros sprogimo ir nenuspėjamiems kultūros mechanizmams.

Pirmąją karo Ukrainoje dieną išvažiavę į renginį, kur dalyvavo ir mokslininkai iš Rusijos, Baltarusijos bei Ukrainos, nuolatos galvojome ne tik apie J. Lotmano tekstus, bet ir apie išgyvenamą istorinį įvykį. Kaip tokia neįprasta situacija veikė patį kongresą kalbėjausi su dviem jo organizatorėmis: Tartu universiteto dėstytoja, semiotike Silvi Salupere ir Talino universiteto doktorante Merit Rickberg.

 

Jurijus Lotmanas. Marko Naidorfo nuotrauka iš Talino universiteto J. Lotmano semiotikos archyvo
Jurijus Lotmanas. Marko Naidorfo nuotrauka iš Talino universiteto J. Lotmano semiotikos archyvo

 


Vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, mes, mokslininkų ir studentų grupė iš Lietuvos, išvažiavome į Estiją kupini nerimo, abejonės, sumišimo. Kelyje mąsčiau, kad kaip tik dabar išgyvenu tai, ką J. Lotmanas aprašė kaip sprogimą. Rašydamas apie kultūros vystymąsi, jis sakė, jog kultūra gali plėtotis tolygiai (laipsniškai ir nuspėjamai), bet gali įvykti sprogimas – radikalus tolydumo pertrūkis, kai atsiveria kelios istorinio vyksmo galimybės, procesai nenuspėjami. Karas yra semiotinis sprogimas. Teorija virto gyvenimu. J. Lotmanas sakytų, kad dabar esame sprogimo taške, kuris plečiasi kaip sulėtintas laikas, skyla į daugybę galimų ateities trajektorijų ir dar nežinome, kuri jų realizuosis. Kokią reikšmę karas turėjo kongresui, kokį turi J. Lotmanui ir kokį semiotikai?

Merit Rickberg. Pačią pirmą karo Ukrainoje dieną užplūdo laiškai, ypač žmonės iš Vakarų klausė, ar pas jus vyksta karas, nes jiems Ukraina ir Estija iš principo tas pats. Jiems atrodė, kad jie važiuoja į kažkokią karo zoną. Turėjome raminti, kad pas mus saugu. Kartu pajutome, jog šį kongresą dabar įgyvendinti netgi svarbiau nei tai buvo anksčiau; kad čia mes, mokslininkai, galime išreikšti savo poziciją, parodyti, kad tam tikros vertybės, žmonių santykiai turi išlikti. Jau vykstant kongresui kažkuriuo momentu, kai tapo aišku, jog tai ne koks nors mažas incidentas ir pasaulis pradeda labai greitai keistis, daugelis suprato, kad galimybės visiems susirinkti ilgai nebebus.

Silvi Salupere. Būtent tai kongresui ir suteikė tam tikro dramatiškumo, jaudulio, net apėmė apokalipsės nuojauta. Žiūrėjau į kolegas iš Rusijos, kurių buvo nedaug, jie atrodė vieniši, nebuvo aktyvaus bendravimo – bet ne todėl, kad juos atstumtų, bet tarsi jie patys šalinosi, jautėsi nejaukiai. Mane labiausiai ir jaudino ta baimė – kas bus su rusais. Gal keistai atrodo, kad ne su ukrainiečiais (tai kaip ir aišku), o su rusais. Gal todėl, kad tai J. Lotmano kongresas – didelė rusiška erdvė čia. Ukrainiečių mokslininkai neatvažiavo...

M. R. Tarkim, Tarasas Boyko nusprendė nevažiuoti dėl karo, atsiuntė pranešimo videoįrašą, o Olegas Sobčiukas jau ėjo į oro uostą ir eidamas suprato, kad negali. Bet kokiu atveju kongreso pabaigoje buvo paskelbtas bendras visų kongreso dalyvių iš 37 šalių kreipimasis, reikalaujantis nutraukti karą. Vienas dokumento iniciatorių – rusų mokslininkas, literatūros teorijos profesorius Sergejus Zenkinas.


O koks J. Lotmano santykis su Rusija, su rusų kultūra, literatūra, karu?..

S. S. 1990 m. straipsnyje „Mes gyvename todėl, kad mes skirtingi“ J. Lotmanas sako, kad išgyvensime, jei būsime skirtingi, o kitame straipsnyje „Mes išgyvensime, jeigu būsime išmintingi“, rašytame vykstant Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktui, kalbėdamas apie karą mini ukrainietišką patarlę: „Покї сонце зійде, роса очі виїсть“, t. y. „kol saulė patekės, rasa akis išės“. Tikėdamasis, jog karų laikas eina į pabaigą, bijojo tik to, kad neatsitiktų kaip šioje ukrainiečių patarlėje.

O ką tai reiškia semiotikai? Iš tiesų J. Lotmano tekstuose galima rasti karo temai svarbių dalykų. Pvz., straipsnyje „Techninis progresas kaip kultūrologinė problema“ aptardamas baimės semiotiką sako, kad krizės situacija – tai geras laikas suprasti, ką reiškia normali situacija. Mąstymui apie esamą situaciją J. Lotmano tekstuose galima rasti nemažai atspirties taškų ten, kur kalbama apie rusų kultūrą ir rusišką mentalitetą.

Kalbant apie J. Lotmano santykį su karu, reikia pasakyti, kad jis pats patyrė tokių krizės situacijų. Pirmiausia, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare (yra rašęs straipsnyje „Visi turėjo skirtingus karus“, – J. K. past.). Jis niekada nesakė, tačiau susidarė įspūdis, kad pats nieko neužmušė; bet vis tiek labai stipriai tai išgyveno. Neseniai perskaičiau, kad po karo jis, kaip ir daugelis kariavusių draugų, rimtai galvojo apie savižudybę. Dar iki Estijos nepriklausomybės dalyvaudamas Liaudies fronte, Maskvoje vykstant pučui ir vėliau J. Lotmanas visada sakė, kad yra pasiruošęs paimti ginklą ir šauti. O straipsnio „Mes gyvename, todėl kad mes skirtingi“ pabaigoje ir kitur nuolat kartoja, kad žudyti negalima. Ten tarsi tapo pacifistu. Jis teigia, kad reikia dialogo, kad galima reikšti skirtingas nuomones, bet dėl nieko negalima žudyti, nes tada visi žūsime. Matyti toks įdomus judesys. Įdomus, nes J. Lotmanas nebuvo pacifistas, bet tikėjo, kad būti tokiam įmanoma. Man iškilo klausimas, ar tokioje situacijoje galima be prievartos? Sovietiniais laikais sklandė toks posakis: „Gėris turi būti su kumščiais“ („Добро должно быть с кулаками“). Žodžiai, dialogas – gerai, bet – jei kas – reikia ir kumščių. Neseniai skaičiau Thomo Manno „Daktarą Faustą“, ten rašoma apie Pirmąjį pasaulinį karą ir paminimas man nežinomas autorius, parašęs knygą apie prievartą ir tiesą (prancūzų sindikalisto Georges’o Sorelio knyga „Samprotavimai apie prievartą“ (1908), – J. K. past.). Ten puikiai aprašyta, kaip veikia prievarta, kaip diskusijos – tiesa tai ar ne – nesvarbios, ir labai tinka mūsų laikui.

J. Lotmano paskutinėje knygoje „Nenuspėjami kultūros mechanizmai“ yra skyrius „Žodis ir veiksmas“. Šis lyginimas randamas ir kituose jo tekstuose: arba derybos, arba reikia kažkaip veikti. Tuo remiantis skiriami ir žmonės: veikiantys žmonės ir abejojantys žmonės.


Aš irgi galvojau, kuo J. Lotmano semiotika aktuali šiandienos kontekste? Viena vertus, akivaizdu, kad egzistuoja tokios J. Lotmano temos, problemos, sąvokos, kurias galime naudoti čia ir dabar. Pvz., kongreso sekcijos „Semiosfera, konfliktas ir tapatybė“, „Atminties semiotika“ arba jūsų minima krizių semiotika ar sprogimas. Kita vertus, svarbi J. Lotmano veiklos sritis – rusų kultūros ir literatūros tyrimai, kurie laikui bėgant tarsi pakimba ore, atsitraukia. Štai baigiame versti jo straipsnį „Kultūros atmintis“, kuriame šalia Johanno Wolfgango von Goethe’s „Fausto“ minimas Rodionas Ščedrinas, prie kurio pavardės reikia išnašos ir lietuvių skaitytojui paaiškinti, kas jis toks...

M. R. Ši rusiška medžiaga dažnai susijusi su J. Lotmano teo­riniu mąstymu, ne visada galima atskirti, kaip mąsto, nuo to, apie ką mąsto. Šiandieniam skaitytojui ta medžiaga jau gali būti tolima. Talino universitete turime kursą, kuriame skaitėme J. Lotmano paskaitų ciklą „Pokalbiai apie rusų kultūrą“. Ten, pvz., kalbama apie dekabristus, kurių užsienio studentai visai nesuprato. Reikėjo viską aiškinti. Ne semiotiką, bet kultūros teoriją studijuojantys studentai pasakė, kad J. Lotmano semiotiniai straipsniai lengvesni nei kultūriniai, kur rusiškos realijos visai nepažįstamos. Galbūt ši sritis liks siauresniam ratui, bet nemanau, kad ji neteko svarbos mokantis rusų filologijos ar kultūros.

S. S. Galvoju priešingai. Estų studentams skaitau kursą apie J. Lotmaną ir Tartu-Maskvos mokyklą. Jiems turiu parengti ir specialų kursą kokia nors tema. Klausiu jų, ko norėtų. Lengviausia paruošti būtų iš to, ką jau skaičiau, o kaip tik neseniai skaičiau kursą apie Borisą Uspenskį, apie rusų inteligentiją ir t. t. Studentai atsakė, kad norėtų tokio kurso, kad galėtų savo priešą pažinti. Jų argumentas – reikia pažinti tą „rusišką sielą“.

M. R. Pats J. Lotmanas pakankamai kritiškai – ne visur, bet yra pasitaikę – vertina principus, kuriais remiasi rusų kultūra, pvz., kad priešo visada reikia ieškoti išorėje. Studentai sako, jog įdomu skaityti apie senąją Rusiją ir matyti, kaip tiksliai tai atitinka šiandieną ir tai, ką daro Putinas.


Aleida Assmann pranešimą „Ant milžinų pečių – nuo J. Lot­mano semiotikos prie kultūros atminties“ pradėjo nuo karo paminėjimo ir tvirtinimo, kad J. Lotmano idėjos apie kultūros atmintį, konfliktus labai aktualios, padeda sujungti skirtingas disciplinas ir mato tų idėjų perspektyvą. Apie semiotinio mąstymo būtinybę kalbėjo ir Mieke Bal. Kaip kilo idėja pakviesti būtent šias pranešėjas?

M. R. Kviesdami norėjome išlaikyti balansą: iš vienos pusės, žmones, kurie dirbo su J. Lotmanu ir glaudžiai susieti su mokykla (Borisas Uspenskis, Michailas Gasparovas), iš kitos pusės, žmones, kurie tiesioginio sąlyčio su J. Lotmanu neturėjo, bet plėtojo jo idėjas (pvz., Jurijus Civjanas). Taip pat tuos, kuriuos J. Lotmano idėjos inspiravo. Pvz., A. Assmann yra rašiusi, kad jai buvo svarbi J. Lotmano kultūros atminties kaip dinaminės sistemos samprata.

S. S. M. Bal Estijoje pranešimą skaito ne primą kartą. Kitas kongresas – po 10 metų, bet jau nebus tų, kurie buvo su J. Lotmanu. B. Uspenskis – vienas paskutiniųjų. Buvo neatvažiavusių: Borisas Ogibeninas, Sergejus Nekliudovas, Tatjana Civjan, Olga Revzina. Po 10 metų jau bus kitaip.

Būtent dėl šio kongreso ir šio karo įvyko kažkoks sprogimas. Toliau kalbėti apie J. Lotmaną neatsižvelgiant į tai, kas įvyko šiais metais, nebegalima. Juk J. Lotmanas ir visa mokykla sovietiniais laikais apie to meto politiką nekalbėjo sąmoningai, šiek tiek tik 9 dešimtmečio pabaigoje. Jie juk atsitraukė specialiai, kalbėjo apie praeitį. Taip pat ir mes ankstesnėse konferencijose kalbėdavome apie praeitį, dabarties nelietėme. Dabar, manau, J. Lotmanas bus vis labiau socialinis ir pan. Dabartis bus dabar svarbesnė.


Jurgita Katkuvienė – humanitarinių mokslų daktarė, semiotikė, literatūrologė, VU dėstytoja, vertėja.