„Parodykit man savo kalėjimus, aš pasakysiu, kokioje visuomenėje gyvenate.“

Winston Churchill

 

Vienas iš sovietinės propagandos tikslų buvo paminėtas 1961 m. TSKP XXII suvažiavime – iškelti „tarybinei liaudžiai didžiai svarbų uždavinį – likviduoti mūsų šalyje nusikalstamumą“. Tačiau iš tiesų nusikalstamumas panaikinamas tik valstybės reprezentacijos lauke, o atkūrus nepriklausomybę daugelyje posovietinių valstybių kriminogeninė situacija dėl radikalių politinių ir socialinių pokyčių pablogėjo ir oficialiai tapo pripažinta viena pagrindinių socialinių problemų.

 

 

Kad ir kaip sovietinė politika stengtųsi neigti nusikalstamumą ir jį „naikinti“, būtent posovietinėse visuomenėse būdingi itin aukšti smurtinių nusikaltimų rodikliai. Suomijoje XX a. 10 dešimtmečio pradžioje įkalintųjų skaičius 100 000 gyventojų buvo panašus kaip ir Lietuvoje, tačiau šiandien, palyginę abi šalis, matome, kad Suomijoje jis ženkliai mažesnis. Deja, nors atkūrus nepriklausomybę, nuteistųjų skaičius Lietuvoje mažėja, šiandien mūsų valstybė pagal įkalintųjų skaičių 100 000 gyventojų – viena pirmaujančiųjų Europos Sąjungoje. „Nors esame tauta, patyrusi tiek trėmimų, katorgų ir tardymų, vis dar tikime, kad laisvės atėmimo bausmė yra vienintelis ir geriausias kelias keisti žmogų“, – teigia kriminologas Gintautas Sakalauskas. Taigi akivaizdu: įprotis apsimesti, kad smurtas valstybėje neegzistuoja, tik didina smurtinių nusikaltimų skaičių. Tai svarbu suprasti, nes Lietuvoje vis dar egzistuoja sovietinio mąstymo reliktų: įprotis eliminuoti tas temas, kurios nėra reprezentuojančios, patogios.

Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo kriminologų požiūris rėmėsi suvokimu, kad nusikalstamas elgesys – natūralus ir neišvengiamas reiškinys kiekvienoje visuomenėje. Belgų statistiko Adolphe’o Quetelet teigimu, visuomenė turi visų įvyksiančių nusikaltimų užuomazgą, nes joje glūdi jų atsiradimą lemiančios sąlygos; ji, galima sakyti, paruošia nusikaltimą, o nusikaltėlis tėra įrankis. Pasak Émile’io Durkheimo, nusikalstamumas atlieka dvi svarbias funkcijas: pirmiausia, visuomenei pateikia naujų idėjų bei iššūkių ir sužadina kaitą; antra, padeda atskirti „gerą“ ir „blogą“ elgseną visuomenėje ir gali sukelti kolektyvinį atsaką, kuris sustiprintų grupės solidarumą ir išgrynintų socialines normas. Taigi visuomenė negali egzistuoti be nusikalstamo elgesio, priešingai – jis netgi gali būti svarbus visuomenės raidai bei solidarumui.

Norėdama patikrinti W. Churchillio mintį ir pamatyti, kokioje visuomenėje gyvename, nuėjau į kalėjimą. Ten pradėjau tyrimą spektakliui – nuo 2018 m. vasario iki 2019 m. kovo kartu su dramaturge Tekle Kavtaradze kartą per savaitę lankėmės Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir kalbėjomės su ten kalinčiais nuteistaisiais. Tyrimo rezultatas – spektaklis „Sapnavau sapnavau“ – dienos šviesą išvydo 2019-aisiais Valstybiniame Jaunimo teatre. Ir nors praėjo keletas metų, mūsų žvilgsnis į nusikaltimą, kaip tam tikrą visuomenės deviaciją, liko tas pats: nekalbėkime, pamirškime. Spektaklio premjera sutapo su Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo transformacija: iškeldinus nuteistuosius, jų vietą užėmė koncertai, renginiai, parodos ir menininkų studijos. Visgi jo sienos dar mena žiaurius nusikaltimus, tamsius įvykius, istorinius artefaktus. Kol Lukiškėse gyveno nuteistieji, ši vieta buvo tarsi Vilniaus pasąmonė: stovi pačioje sostinės širdyje, tačiau visada stengiamės apeiti.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime keturi iš penkių kalbintųjų buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, visi – už daugiau nei dviejų asmenų nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Pokalbiai buvo įrašinėjami, transkribuojami, o dramaturgija kuriama tik iš susitikimuose dokumentuotos medžiagos. Spektaklyje skamba ir kalbintų aukų balsai – tai į paiešką socialinėje erdvėje atsiliepę žmonės, netekę artimųjų dėl kito žmogaus kaltės. Su kalbintais nuteistaisiais jie nėra susiję asmeniškai, sieja tik nusikaltimo pobūdis. Tad spektaklio koncepcija grindžiama iš balsų įrašų kuriamu nematomu nuteistųjų ir aukų dialogu, o visas spektaklis – tarytum klausimas, ar mūsų visuomenėje įmanomas dialogas. Spektaklio tikslas – ištirti kaltinamų ir kaltinančių visuomenės atstovų vidinį ryšį bei jų santykį su kalte, kelti klausimą, ar įmanoma sujungti, regis, nesujungiamas sociumo grupes, kvestionuoti nusistovėjusį požiūrį į nuteistuosius bei pačią kalėjimų sistemą.

Tad mažytė Vilniaus pasąmonė, didysis Vilniaus šešėlis. Psichoanalizėje „šešėlio“ sąvoką įveda Carlas Gustavas Jungas. Viena vertus, šešėlis reiškia asmeninę tamsą, kaip per mūsų gyvenimo metus neišleisto, nepriimto, išstumto mūsų psichės turinio personifikaciją, kita vertus, visuotinai žmogišką tamsiąją pusę mumyse, kiek­vieno žmogaus viduje gyvenantį pasirengimą tam, kas žema ir tamsu. Raštuose C. G. Jungas mini jaunystėje regėtą sapną: „...jis eina tamsoje su maža šviesele rankoje prieš stiprų vėją, kol pajunta, kad kažkas jį seka. Atsigręžęs pamato milžinišką juodą figūrą, sėlinančią paskui, o nubudęs supranta, kad tai buvo tariama šmėkla, jo paties šešėlis drebančiame rūko kamuolyje, susidaręs dėl nešamos švieselės.“1 Galima sakyti, šis sapnas turėjo įtakos konstruojant C. G. Jungo psichoanalizės pagrindus – asmenybė yra sudaryta iš dviejų pusių: akivaizdžiai išreikštos jos dalies ir užslėpto, neišreikšto, į pasąmonę nugulusio krentančio šešėlio vaizdinio, kurie iš tiesų yra viena. Kaip teigia G. Sakalauskas, vėliau psichoanalitinėje teorijoje C. G. Jungas pabrėžė, kad ši asmeninė tamsioji pusė nėra kažkas „blogo“, priešingai – tai natūrali žmogiškosios prigimties dalis, ir tam, kad išnyktų su ja susijusios traumos, būtina šią dalį priimti, integruoti. Šitai yra uždrausta, todėl nugrūsta į „nepamąstomų“ dalykų sritį, tačiau žmogiška, ir šis žmogiškumas gali iki galo pasireikšti tik tada, kai tamsioji pusė ne tik bus priimta, bet net daugiau – kažkokiu būdu įgyvendinta, išreikšta, „nes šešėlis yra gyva asmenybės dalis ir ji nori kokia nors forma gyvuoti. Kiekvienas nebijodamas turi žinoti, kokiam gėriui ir kokioms niekšybėms jis yra pajėgus. Niekas negali išvengti nei vieno, nei kito, jei jis nori gyventi sau nemeluodamas ir savęs neapgaudinėdamas“2. Ir nors šiuolaikinės psichoterapijos kontekste teiginys, kad žmogus sudarytas iš dviejų pusių, jau atrodo kiek pasenęs, vis dėlto kiekviena psichoterapijos kryptis (tiek psichodinaminė, tiek humanistinė, tiek kognityvisitinė ir kt.) gręžiasi į aspektus, kurių žmogus linksta nepripažinti, kovoti su jais, užuot tiesiog leidęs jiems būti.

Esame linkę nepripažinti šešėlio, neigti jį, kaip sovietmečiu valstybė ėmė neigti ir ignoruoti nusikaltimus, kaip po nepriklausomybės paskelbimo imti šalinti visi sovietiniai socialiniai, kultūriniai ir istoriniai reliktai, pasmerkiant visuomenę traumos formavimuisi, užuot apmąsčius sudėtingą praėjusį laikotarpį. Bet koks slėpimas skatina aktyvų slepiamų dalykų egzistavimą. Viena svarbiausių geštalto psichoterapijoje yra paradoksali pokyčių teorija: pokytis įvyksta, kai žmogus tampa tuo, kuo jis yra, o ne tada, kai stengiasi tapti tuo, kuo nėra. Anot Arnoldo R. Beisserio, „pokytis vyksta ne dėl priverstinių paties individo ar kito žmogaus pastangų jį pakeisti; o tada, kai žmogus skiria laiko ir pastangų būti tuo, kuo yra – visiškai atsidavęs savo dabartinei padėčiai. Atsisakydami pokyčio veiksnio vaidmens, padarome prasmingą ir metodišką pokytį įmanomą“3. Tad, geštalto požiūriu, kai nebenori pakeisti neigiamų, nepriimtinų savo asmenybės aspektų, visiškai juos priimi ir integruoji kaip savo esaties dalį, gali įvykti pokytis, panaikinantis neigiamus ir nepriimtinus aspektus. Valstybės koncepciją galima prilyginti psichinei asmenybės sandarai: per psichoterapiją, pasitelkus integraciją, žmogus gali gydytis nuo jį veikiančių tamsiųjų pusių, lygiai taip kalėjimą (kurį galima pavadinti visuomenės pasąmone) bei jo problematiką reikėtų iškelti į dienos šviesą ir priimti kaip normalų, egzistuojantį fenomeną, kad mūsų visuomenė sveiktų, o skirtingoms visuomenės pusėms atstovaujantys nariai pradėtų kalbėtis.

Jungiškąja šešėlio koncepcija galima grįsti ir spektaklio formos pasirinkimą: veiksmas vyksta absoliučioje tamsoje, o nusikaltėlių ir aukų balsai sklinda ratu iš įvairių pusių tarsi galvoje egzistuojančios mintys. Žiūrovas girdi dalykus, apie kuriuos nėra pamąstęs arba yra pamąstęs, tačiau jau nebeprisimena: baimė nužudyti žmogų, baimė prarasti artimą, mirties baimė. Kai kuriose šamanizmo kultūrose vaikas, prieš tapdamas šamanu, privalo keletą mėnesių praleisti visiškoje tamsoje: vaizdiniai, kuriuos jis pradeda matyti, yra susitikimas su anapusybe ir dvasiomis. Kaliniai, ilgą laiką praleidę uždaroje 7 kv. m kameroje, taip pat kartais pradeda matyti įvairius vaizdinius, taigi spektaklio forma – savotiškas iniciacijos procesas, kai susitinkama su savo baimėmis bei viduje tūnančiu „nepamąstomumu“. Fizinis tamsos ištvėrimas – taip pat svarbi spektaklio ypatybė, nes žmogus paprastai tiek laiko nepraleidžia absoliučioje tamsoje. Šis buvimas, paženklintas nerimu ir šviesos laukimu, atspindi ir spektaklio autorių patirtį lankantis Lukiškių kalėjime: pokalbius nuolat lydėdavo šviesos laukimo metafora, o kalinių gyvenimai ir liudijimai atrodė lyg nuolatinė, nesibaigianti tamsa.

Svarbi spektaklio dramaturgijos dalis – nuteistųjų ir aukų sapnai. Nuteistieji sapnuoja, kad juos vejasi velnias, numirėliai, jie regi vizijas, kaip žmogus juodu gobtuvu spaudžia gulintį nuteistąjį, sapnai kartojasi ir turi vieną bendrą dėmenį: per juos kalinių pasąmonė primena apie sunkią, nesuvokiamą, niekaip neištaisomą kaltę. „Mane kartą irgi velnias vijosi. Taip vijosi, sako, aš tave anksčiau ar vėliau sugausiu“, – pasakoja vienas kalinių. O aukos sapnuoja galimą ir bauginantį susitikimą su žmogumi, atėmusiu jų artimiesiems gyvybę. Susitikimo jie bijo labiausiai, tačiau ko konkrečiai – patys negali suprasti ir įvardyti. Spektaklyje kuriamas nematomas dialogas tiek kaliniams, tiek aukoms užduodant tuos pačius klausimus: „Ar įsivaizduojate, kad susitiktumėte? Ar gali įsivaizduoti, kad jis atsiprašytų? Ar gali įsivaizduoti, kad jis ar ji tau atleistų?“ Tačiau iš atsakymų panašu, kad kol kas nė viena pusė negali „įsivaizduoti“, net neprisileidžia tokios minties, todėl susitikimo ir galimo pokalbio idėja gali egzistuoti tik nerealioje sapno, vizijos erdvėje, toje tamsoje, kuri nepamąstomą paverčia pamąstomu.

Norėdami ištirti audiospektaklio „Sapnavau sapnavau“ poveikį, su kūrybine komanda nusprendėme suteikti žiūrovui galimybę po spektaklio parašyti laišką nuteistiesiems, kurių balsai sklinda iš įrašų. Jie rašo: „Man ir laisvėje sunku ir nesinori gyventi. Skauda kasdien.“ „Žinau, kad dažnai jautiesi vienas, būdamas ten – toje tamsoje. Žinai, aš, būdama čia, net šviesoje, irgi labai dažnai jaučiuosi viena.“ Pastebimas gan dažnas leitmotyvas „tu – žmogus“. Ši frazė laiškuose pavartotos daugiausia kartų. Būti žmogumi – tarsi būti vienam iš „mūsų“, pripažintam, klystančiam. Tai kiek sukrečia, nes suteikia galimybę svarstyti, kad prieš spektaklį žiūrovai nebuvo užtikrinti, ar nuteistieji irgi „žmonės“.

Spektaklio įraše aukų artimieji klausiami, ar įsivaizduoja galimą susitikimą su asmeniu, dėl kurio kaltės artimasis neteko gyvybės, ir ar būtų priimtas nuteistojo atsiprašymas. Išgirdę klausimą šie žmonės suklūsta, nes apie tokią situaciją niekada nebuvo pagalvoję. Tarp ilgų pauzių, akivaizdžiai sumišusių su baime bent pamąstyti apie susitikimą, dauguma vis dėlto svarsto, kad tų, kurie įvykdė nusikaltimą, atsiprašymo jiems nereikia, nes tai nieko nekeičiantis veiksmas. Skausmas liks, o mirusieji nebeprisikels. Šiame kontekste gana nepatogiai nuskamba vieno iš nuteistųjų prisipažinimas, kad jau yra bandęs rašyti žuvusių artimiesiems laišką, tačiau nesugebėjo parašyti net pirmo sakinio: „Aš bandžiau... Bandžiau vieną kartą parašyti. Bet tu net pirmo sakinio negali parašyti. Neimsi ir neparašysi „Labas, kaip tau sekasi? Aš tas, kur...“ Na va, juokingai skamba, jau pirmo sakinio negali parašyti.“ Nuteistasis svarsto, kad parašyti atsiprašymo laišką galbūt apskritai neįmanoma, juokinga, absurdiška. Taip pamažu atsiveria praraja tarp dviejų visuomenės grupių: vieni negali atsiprašyti, o kitiems atsiprašymo net ir nereikia. Atsiveria juodoji skylė būtent ten, kur vykstant spektakliui sėdi pats žiūrovas – aklinoje tamsoje, iš kurios išeiti vienas pats negali, nes neras kelio (kiekvienam žiūrovui duodama maža lemputė, kurią uždegus jį išveda savanoris). Žiūrovas gali išeiti iš spektaklio, o kalintis iki gyvos galvos – ne. Vis dėlto spektaklis baigiasi sakiniu, kuriame nuteistasis yra paprašomas įsivaizduoti, kaip užbaigia menamą laišką. Ir štai vienas žiūrovas pasiūlo galimą jo (o ir spektaklio) pabaigą: „Rašau jums, nes norėčiau atsiprašyti. Aš tapau jūsų skausmo bendrininku.“

Vis dėlto yra ir laiškų, kuriuose žiūrovai neatrodo teigiamai nusiteikę nuteistųjų atžvilgiu: juose nepasitikima, jog nuteistieji gailisi, pritariama bausmei ir tikima, kad už nusikaltimą turi būti atlyginama, o mirties bausmė labiausiai tam tinkama. Šios grupės žiūrovų reakcija svarbi, nes atskleidžia, kad spektaklis nebūtinai keičia nuomonę apie nuteistuosius, nors toks nėra ir spektak­lio tikslas. Viena žiūrovė trumpai rašo: „Jokio atsakymo nėra, veikiausiai ir nebus.“ Ir tuo atskleidžiama tyrimo patirties kalėjime reikšmė: kai kurios situacijos negali būti išspręstos, o nepamatuojama žmonių kančia negali būti išgydyta. Kai mėginame suvokti, ką teko išgyventi tiems, kurie atėmė gyvybę ar prarado mylimąjį, kai bandome įsivaizduoti liminalias žmonių gyvenimo patirtis, nusikeliame į „nepamąstomumo“ erdvę, kurioje nėra ir negali būti atsakymų, vien didelis, erdvėje išnykstantis „pamąstymas“.

Laiškais trumpam atsiveria vidinio kalėjimo sienos ir laisvėje bei nelaisvėje gyvenantys žmonės susitinka, kad ir poroje eilučių. Tik kaip susitikti ten, toje tamsoje, ir ką daryti su visu tuo skausmu?

Na, dabar bent jau galime nueiti į Lukiškių kalėjimą.

1 Émile Durkheim. „Sociologijos metodo taisyklės“. – V.: Vaga, 2001.

2 Ten pat.

3 Arnold Beisser. „The Paradoxical Theory of Change“, „Gestalt Therapy Now“, red. Joen Fagan, Irma Lee Shepherd. – NY: Harper Colophon Books, 1970, p. 77–80.

Kamilė Gudmonaitė – teatro režisierė, meno doktorantūros studentė, grupės „kamanių šilelis“ dainų autorė ir atlikėja. Pastaruosius kelerius metus režisierės kūryboje ryški marginalizuotų ir engiamųjų tema. Ji nagrinėja psichinės sveikatos, sielvarto, seksualumo, lyties, negalios temas ir nuolat ieško skirtingų visuomenės grupių dialogo. Naujausiuose jos darbuose derinama dokumentika, muzika ir drama, spektak­liuose dalyvauja ir profesionalūs, ir neprofesionalūs aktoriai.