Karlas Ove Knausgårdas (g. 1968) yra turbūt žymiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, beveik toks pat žinomas kaip jo tėvynainio Edvardo Muncho „Šauksmas“. E. Muncho muziejus Osle jam pasiūlė kuruoti dailininko parodą. Joje K. O. Knausgårdas E. Muncho kanonizuotus paveikslus supriešina su neikoniniu E. Munchu. Paroda „Towards the Forest – Knausgård on Munch“ veiks iki spalio 8-osios. Dabar jis rašo knygą apie E. Munchą.

K. O. Knausgårdas išgarsėjo radikaliai autobiografiniu šešių tomų romanu „Mano kova“ („Min Kamp“; lietuviškai pirmą jo dalį „Anapus pasaulio“ 2002 m. išleido „Tyto alba“), kuriame atvirai pasakoja apie savo privatų gyvenimą, pasirodo nuogas ir silpnas. Nors iš tikrųjų Knausgårdas – drovus žmogus, bet to nesureikšmina. Kai tenka išeiti į viešumą, jis susiima ir nepriekaištingai atlieka tai, kas priklauso. Muncho parodos kuratoriui tenka pabūti ir gidu grupei užsienio žurnalistų. Knausgårdas – puikus gidas. Bet vos atlieka pareigą, padėkoja ir išeina. Tai ne provokacija, tačiau jo išėjimas kiek patetiškas. Galbūt kitaip ir negali būti, kai pavymui žiūri 30 žurnalistų.

 

Pone Knausgårdai, sakote, kad nebe­įmanoma žiūrėti į E. Muncho „Šauksmą“, nes jis tapęs ikona.

Dar prieš pamatydami originalą, būsime jį matę, susidūrę su daugybe jo variantų.

Ar paveikslo paveikumas priklauso nuo mūsų gebėjimo jausti, ar nuo paties paveikslo?

E. Munchas sąmoningai siekė ikoniš­kumo. Pirmas toks portretas buvo „Serganti mergaitė“. Lovoje gulinti mergaitė žiūri į moterį, kuri sėdi prie lovos iš sielvarto nusvirusia galva. Ikoninė paveikslo kokybė neturi nieko bendra su medžiaga, su kuria jis dirbo, tą motyvą E. Munchas galėjo ir išdrožinėti, būtų išėję tas pats. Motyvas toks stiprus, kad jį lengvai galima perteikti kitokia technika. Aš manau, kad E. Munchas šituo kūrybos laikotarpiu visiškai sąmoningai siekė tokio poveikio. Juk jis tapė ir tapė vis tuos pačius motyvus. C. Monet darė tą patį: tapė tuos pačius vaizdus, bet vis kiek kitaip, žaisdamas su laiku. E. Munchas, priešingai, tapė lygiai tuos pačius paveikslus, reprodukavo juos. Poulas Erikas Tøjneris, Hum­lebeko modernaus meno muziejaus „Luiziana“ direktorius, knygoje apie E. Munchą pasakė, kad pastarasis turėjęs paveikslus galvoje kaip Platono idėjas. Tai reikštų, jog paveikslas visą laiką egzistuoja, tereikia jį nusikelti iš idėjų dangaus. Jei jau jį turi, gali tapyti ir tapyti.

Kodėl E. Muncho motyvai daro tokį stiprų poveikį? Jis susitelkia į psichologinius sielos gyvenimo momentus.

Viskas ekstremaliai reikšminga. Bet ta reikšmė yra labiau literatūrinė, o ne tapybiška. „Pavydas“ pasakoja istoriją, „Melancholija“ pasakoja istoriją, „Šauksmas“ taip pat labai naratyvus. Bet 1890-ųjų pabaigoje E. Munchas pasuka kitu keliu. Nutapo „Mergaites ant tilto“, čia jau nebėra jokios istorijos, tiesiog ant tilto stovi trys mergaitės. Nuo tada E. Munchas savo paveikslus vis mažiau įreikšmina. Pavyzdžiui, daugybė paveikslų su medžiais vaizduoja tiesiog medžius. Paveikslas „Saulė“, nors ir populiarus, bet visiškai ne psichologinis.

Kuruojamoje parodoje užuot rodęs ikoninį E. Munchą, kurį puikiai pažįstame, pristatote nežinomąjį. Susidaro įspūdis, kad žavitės galimybe atsisakyti sureikšminimo.

Vienas „tuščiausių“ parodos paveikslų vadinasi „Kopūstų laukas“. Tai paprasčiausias kopūstų laukas, spalvos –­ mėlyna ir žalia, šiek tiek geltonos, apniukęs dangus, tačiau jaučiama labai stipri esatis. Ką toji esatis reiškia, lieka paslaptis, bet aš ją jaučiu. Stebėdamas šį paveikslą, galvoju apie mirtį, galvoju apie pasaulį, kuris apsieis ir be manęs. Jaučiu baimę, bet jaučiu ir ramybę – panašiai kaip J. W. Goethe’s „Naktinėje keleivio dainoje“: „Miegančios viršūnės kalnų“ (vert. J. Juškaitis). Šią atmosferą E. Munchas sukuria keliais potėpiais.

Skamba taip, tarsi būtumėte persisotinęs visų pripažintojo E. Muncho ir linkstate prie nežinomojo. Bet juk šis egzistuoja tik todėl, kad yra ir kanonizuotasis E. Munchas.

Tam tikra prasme, taip. Dar ruošdamasis parodai bijojau, kad žmonės sakys: „Parodoje tik prasti paveikslai. Jei jie būtų ne E. Muncho, niekas nežiūrėtų.“ Vis dėlto nutiko kiek kitaip. Tarkim, vėlyvasis 1942 m. paveikslas „Dažytojas prie namo sienos“, nutapytas likus dvejiems metams iki mirties. E. Munchui buvo 78-eri, 60 metų jis nuolatos tapė. Tad buvo labai patyręs dailininkas. Vis dėlto tas paveikslas kone naivus, jame vaizduojamas vyras, dažantis namo sieną. Sodas – tik žali ir rudi brūkšniai. Mane labai žavi tas atsipalaidavimas, paveikslo paprastumas. Taip, aš žinau, kad tas paveikslas visiškai nereikšmingas, jis niekad ir nebuvo eksponuojamas, bet man patinka tas faktas, kad E. Munchas jį nutapė. Ir, žinoma, tam tikra prasme tai yra ironiškas tapybos komentaras. Tuo metu E. Munchui egzistavo tik tapyba, jis tapė kiek­vieną dieną, kaip paveikslo dažytojas margina sienas.

Argi nejuokinga, kad tas pats žodis reiškia ir tapytoją, ir dažytoją?

Abudu tepa dažus, tik vienas realiame pasaulyje, o kitas – abstrakčiame. Kartais man atrodo, kad E. Munchas norėjo tą skirtumą panaikinti: jo medžio raižiniai tokie neapdoroti, tokie „mediniai“, tarsi jis būtų norėjęs pats atsispausti konkrečiame, fiziniame pasaulyje. Neišvengiamai prisiminiau Anselmą Kieferį, kuris nebetapo javų varpų, o jas tiesiai klijuoja ant drobės, taip panaikindamas skirtumą tarp meno ir pasaulio. Tokia nuostata E. Munchas nesivadovavo, paveikslus tiesiog laikė pasaulio dalimi, o ne šventais saugotinais objektais. Jie net mėtėsi aplinkui lauke, mirko lietuje. E. Munchas sakė: „Jei jie to neatlaikys, tai nieko ir neverti!“

Ar prisimenate savo pirmąjį susidūrimą su E. Muncho paveikslais?

Tai buvo Oslo nacionalinėje galerijoje, buvau septyniolikos. Tada kaip tik skaičiau F. Dostojevskį, panašiai smarkiai smogė ir E. Munchas. Tai buvo toks rimtas menas, kalbėjęs apie mirtį ir gyvenimą, tos konfrontacijos išvengti negalėjai. Šiaip jau žiūrovas žvelgia į paveikslus, o E. Muncho atveju – atvirkščiai: paveikslai lipo lauk! Jie gviešėsi tavęs! E. Munchas, kaip ir F. Dostojevskis, buvo puikus psichologas. F. Dostojevs­kio nedomino pavienis sakinys, netgi ir bendras vaizdas, jis tiesiog ėjo ten, kur degė. F. Dostojevskis E. Munchui buvo labai svarbus. Pas­kutinė knyga, kurią prieš mirtį jis dar skaitė, buvo „Demonai“.

Ką pajutote pirmą kartą pamatęs „Šauksmą“?

Nebeprisimenu, bet galėjau jį apžiūrėti prieš porą dienų čia, muziejaus rūsyje, be rėmų, be stiklo, neapsaugotą. Paveikslas labai gyvybingas, jo spalvos šviežios, akivaizdu, kad E. Munchas nutapė jį labai greitai, galbūt net per valandą. Jis veikia tiesiogiai, intensyviai, yra neapdorotas ir kupinas jėgos. Nėra distancijos. Kituose to meto paveiksluose daug erdvės, ji visada guodžia. „Šauksme“ figūros baimė užpildo visa, ji tiesiog yra čia. Šiandien mes gyvename betarpiškumo laikais, kančia pasidarė betarpiška, vos tik kas įvyksta, tuoj gauname žinią į savo išmaniuosius. E. Muncho laikais tai buvo radikalu, nauja ir įmanoma tik mene. Apie tai neišvengiamai mąsčiau paskutinėje Anselmo Kieferio parodoje Londone, joje dominuoja erdvė ir distancija, ten nėra žmonių. Priešingai nei E. Muncho „Šauksme“. A. Kieferis kuria tai, ko mums šiandien trūksta: erdvę ir distanciją.

Kada supratote, kad jau gana to E. Muncho ir jo pripažintų paveikslų.

Kai studijavau meno istoriją. Tada viskas, kas nesubtilu, lengvai prieinama, buvo vertinama kaip prastas menas. „Saulę“ dar šiek tiek vertinome, nes ten stiprus spalvos, erdvės ir gelmės pojūtis. Paveiksle dominuoja tapybiškumas, ir tai yra būtent ta kryptis, kurią pasirinko modernistai. E. Munchas su savo psichologizuotu simbolizmu tam tikra prasme atsidūrė aklavietėje. Niekas nebegalėjo toliau eiti šituo keliu, netgi jis pats. Nepaisant to, šitie paveikslai yra puikūs ir tebejaudina. Modernizmo tapyba turėjo būti tapybiška, o literatūra – literatūriška, E. Munchui tos nuostatos pritaikyti negalima.

E. Munchas daug laiko praleido Vokietijoje, buvo salonų numylėtinis. O 1910 m. jį ištiko nervų priepuolis. Nuo tada pasitraukė į kaimą, gyveno vienišas tarp savo paveikslų.

Jis per daug gėrė, tapo paranoikas ir narcizas.

Argi narciziškumą ir vienatvę įmanoma suderinti? Juk narcizui reikia veidrodžio!

Tuomet pasirinkau netinkamą žodį. Jis domėjosi tik savimi. Greta jo galėjo būti ne daugiau kaip vienas žmogus, ir kalbėjo jis tik apie save. Net ir Berlyne jį, jauną garbėtrošką menininką, gaubė tam tikra vienatvė. Vienatvę galima įžvelgti visuose jo paveiksluose.

Jūsų romanų cikle „Mano kova“ irgi pasakojama apie vienatvę. Pagrindinis veikėjas Karlas Ovė užsidaręs savo vienat­vėje ir tik išgėręs gali bendrauti su kitais. Ar ir jūs pats alkoholį pakeitėte menu?

Yra panašumų tarp apsvaigimo išgėrus ir rašant, abiem atvejais norima pasiekti būseną, kai jautiesi laisvas, kai išnyksta gėda ir kiti ribojimai. Tai galioja ir rašant, ir geriant. Peržengti ribas. Bet rašydamas sukuri ką nors nauja – gerdamas, deja, visiškai nieko.

Jūs sakėte, kad E. Munchas buvo visiškai susitelkęs į save. Ar tai negalioja ir pačiam „Mano kovos“ autoriui? Labiau įsigilinti į save turbūt nebeįmanoma.

Tai vienintelis dalykas, kurį mes turime. Norėčiau savąjį aš ištyrinėti ir suprasti. Anksčiau literatūrą vertinau kaip galimybę pabėgti nuo savęs. Šį kartą sau pasakiau: pasilik, nepabėk. Turiu tiek daug pusių, kurių nemėgstu, apie jas rašyti anaiptol nebuvo malonu. Bet tai padariau dėl vienintelės priežasties, nes norėjau to romano.

Ar pavyko parašius romaną atsikratyti tų tamsių kertelių?

Ne, niekas nepasikeitė.

Rašymas nėra terapija?

Akimirką palengvėja, kol rašai, jautiesi geriau, bet kai baigi, viskas lieka kaip buvę, jokių pokyčių.

Ar tai ne baisu?

Ne, būtent taip ir turėtų būti! Rašymas neturėtų virsti terapija, tai tik paieškos. Nekalbame apie problemų sprendimą. Jei būčiau savo bėdas įveikęs, nebebūtų reikalo rašyti toliau.

E. Muncho „miškų“ paveiksluose nebelieka žmonių. Ar galite įsivaizduoti literatūrą be aš?

Įmanoma, bet sudėtinga. Tuomet atsiduriame prie J. Joyce’o „Finegano budynės“. Bet iš ten nebėra jokio kelio. Skaitydamas M. Proustą, patiriu ką kita: ten tiek daug aš, bet egzistuoja ir visas pasaulis.

Jei jūs, kaip rašytojas, vaizduotumėt kopūstų lauką, ar tai būtų tik kopūstų laukas, ar tą lauką stebintis K. O. Knausgårdas?

„Mano kovoje“ yra daug gamtos vaizdų. Yra netgi scena, primenanti „Kopūstų lauką“. Nors ten ir pasirodo žmonės, bet nuotaika tokia pat kaip ir E. Muncho paveiksle. Knygoje pasakojama apie mano tėvo mirtį, bet to negalėjau vaizduoti tiesiogiai. Taigi pirmiausia aprašiau vakarą, kai mano tėvas turėjo svečių. Jis sėdi lauke prie stalo, tolumoje miškas, temsta vis labiau ir labiau, kyla vėjas. Kitoje scenoje pasakoju apie savo tėvo mirtį. Kai perteikiau to vakaro nuotaiką, mane apėmė toks pat jausmas kaip stebint E. Muncho „Kopūstų lauką“.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Zeit“, Nr. 21, 2017-05-18