Šio koliažo pavadinimas – aliuzija į Viktorijos Daujotytės etiudų rinkinį „Kas tu esi, eilėrašti?“. Paradoksalu, bet vadinamasis hipsteris šiandien turi tiek veidų ir formų, kad margumu seniai pralenkė poetinių struktūrų įvairovę. Norėdami atskleisti reiškinio specifiką, apklausėme 14 respondentų, kurie mums pasirodė susiję su dominančiu reiškiniu savo amžiumi, veikla, išvaizda, pomėgiais etc. Potencia­liems hipsteriams ir hipsterėms teko atsakyti į du klausimus: „Kaip atrodo tavo diena?“ ir „Kas tie hipsteriai ir ar tu – viena(s) jų?“. Išvadas pasidarykite patys.

 

Dmitrij, 28 m.

Studijuoju doktorantūroje VU ir dirbu programos sudarytoju „Scanoramoje“. Didžiąją dalį laiko dirbu iš namų: keliuosi apie 8 val. ryto, pusryčiauju, nuo 9–10 val. pasižiūriu filmą ar kelis (darbui), paskui atrašau / parašau kažkiek laiškų. Antrą dienos pusę skiriu studijoms. Bet čia idealus atvejis, gali būti ir taip, kad žiūriu daugiau filmų arba daugiau mokausi, arba visą dieną tinginiauju / skaitau knygą savo malonumui. Ką veikiu vakare, priklauso nuo noro ir jėgų: namai / renginiai / barai.

Šnekamojoj kalboj žodį „hipsteris“ dažniausiai vartoju ironiškai, ir reiškia jis arba wannabe-nonkomformistą („Nemėgsti „Švyturio Ekstra“? Hipsteris.“) arba tam tikrą dress-kodą (hipsteriški aksesuarai, drabužiai ir t. t.). Negaliu pasakyti, kad apibūdinimas „hipsteris“ turi labai konkrečią reikšmę ir kad visada vienodai vertinu tą patį elgesį ir išvaizdą. Priklauso nuo konteksto.

Jei bandyčiau apibūdinti iš esmės, tai, ko gero, sakyčiau, kad hipsteriai – socialinė grupė, naujoji vidurinioji / upper middle klasė: menininkai, kūrybinių profesijų atstovai, dažniausiai su tam tikromis income. Jiems būdingas specifinis, postmodernus kultūros vartojimas: hipsteriai eklektiškai derina įvairių subkultūrų elementus neprisiimdami tų subkultūrų vertybių. Pavyzdžiui, gali nešioti darbininkų batus (red wings), net fetišizuoti medkirčių įvaizdį, bet nebūti darbininkų klasės atstovais ir kirvio rankoje dažnai nelaikę niekada. Matyt, tai ir būtų ta hipsterių „ironija“, iš kurios visi tyčiojasi? Nešioti ir elgtis reikia ironiškai – neprisirišant prie vertybių. Bet tai labai platus apibrėžimas, jei reikėtų detaliai sociologiškai apibūdinti, paaiškėtų, kad hipsteriai – šeimyninė sąvoka, jungianti daug narių, bet niekas neturi visų šeimai būdingų bruožų.

Mano santykis su tuo? Nežinau, gal tiesioginis, bet kartu ir joks? Hipsteriai man yra subkultūrų pabaigos ženklas – anksčiau buvo pankai, metalai, reperiai etc., dabar visi – plius minus hipsteriai. Ir aš taip pat.

 

Živilė, 29 m.

Užsiimu rašymu, projektų koordinavimu ir scenarijaus tęstinumo prižiūrėjimu filmavimo aikštelėse. Mano įprastas šiokiadienis kaip ir daugelio – dušas, pusryčiai, kava, Lietuvos ir pasaulio naujienų apžvalga, savęs tikinimas, kad tai realus pasaulis, o ne politinė fikcija. Tada sėdu prie darbų. Jie kasdien skiriasi: kartais tai susitikimai, kartais repeticijos, filmavimai, o kartais tiesiog diena prie kompiuterio rašant – scenarijų, pjesę ar gausybę el. laiškų.

Hipsteris kažkodėl turi neigiamą atspalvį. Niekas nenori, tiksliau, bent prieš 6–7 metus nenorėjo būti hipsteriu, bet visi buvo. Kaip ir visi buvo fotografai, dizaineriai ir reklamščikai. Nors dabar hipsteriai turi neigiamą reikšmę, pats žodis, pasirodo, vartotas jau ir 5 ar 6 deš. jaunimui apibūdinti. Tai žmonės, kurie domisi naujovėmis, greitai adaptuojasi, nuolat ieško ko nors neatrasto – ar tai būtų naujas baras (kavos ar alkoholio), ar būdas išgelbėt pasaulį. Tai žmonės, esantys nuolatiniame judesyje. Tik pastaruoju metu hipsteriai ypač Lietuvoj pernelyg „užsistovi“ ties išvaizda ir rūbais. Nuolatinis judesys galvoje kur kas svarbesnis už nuolatinį judesį spintoje.

Savęs niekuomet nelaikiau hipstere, bet galbūt ir esu. Kavą tikrai mėgstu paruoštą analoginiais būdais, kai žinau, kur buvo augintos pupelės ir kaip elgiamasi su kavos rinkėjais. Ir taip pat stengiuosi palaikyt nuolatinį judesį galvoje, leist būt įkvėptai kažko naujo.

 

Aušra, 31 m.

Pastaruoju metu rašiau magistrinį darbą ir slaugiau senelį. Įprasta mano diena: keliuosi 8 val., nuo 9 val. iki 17 val. dirbu prie kompiuterio (skaitau / rašau), vakarais arba socia­lizuojuosi (draugai, miestas, renginiai), arba būnu namie su draugu (knygos savo malonumui, filmai). Tiesa! Šalia namų yra miškas – visada maloni alternatyva.

Hipsteris... Jei kas būtų paklausęs prieš kelis metus, būčiau pasakiusi, kad tai žmogus, kuris rengiasi vintažiniais rūbais. Šiandien „hipsteris“, žinoma, vis dar tebereiškia stilių, tačiau taip pat ir tam tikrą gyvenimo būdą. Žmonės su hipsteriais sieja veganizmą, festivalių „kultūrą“... Mano manymu, šiandien šis žodis gali reikšti vos ne bet ką. Kitaip tariant, jis tapo bereikšmis. Turiu draugę, kuri kartais vartoja šį žodį norėdama pagirti („O, koks gražus megztukas – toks hipsteriškas!“), tačiau gali pavadinti ką nors hipstere ar hipsteriu ir paniekinamai, turėdama omenyje savim patenkintą „auksinį jaunimą“. Manau, „varyti“ ant hipsterių dabar taip pat tiesiog mada. „Hipsteris“ – toks madingas keiksmažodis. O man šiaip ant jų „dzin“.

 

Mindaugas, 32 m.

Šiokiadieniais sėdžiu prie kompo.

Hipsteris – aktyvus žmogus, kaip ir alternatyva. Dažniausiai 17–26 metų. Tai paaugliškas dalykas. Nauja subkultūra. Tai rūbai visokie, 70-ųjų ar kokie ten, nu suknelės su burbuliukais, petnešos, akiniai. Gal biškį geeki šit. Bet tai jau būtų toks true hipsteris. Dabar galvoju, barzdų mada jau nebe hipster, matyt. Dar yra hipsterių veiklos: fotkina, mėgsta daryt viską iš visko – lovas iš palečių, žvakides iš sloikų, nu, toks kūrybingai panaudojamas buitiakas. Vienas draugas su suvirintojo pirštinėm iš „Senukų“ vaikščiojo, tai irgi į tą pusę, kaip suknelės su burbuliukais, bet ne visai.
Kartais galvoju, kad priklausau sub­kultūrom, bet nedaug.

 

Ineta, 26 m.

Studijuoju filosofiją, fotografuoju. Įprastas šiokiadienis – paskaitos, sėdėjimas bibliotekoje, parodų lankymas.
Jei trumpai, hipsteris – tai žmogus, turintis / mėgstantis viską, kas šiuo metu „ant bangos“, tiek kalbant apie aprangos stilių, tiek ir apie daiktus, muziką, maistą ir pan. Iki šiol niekada nesusimąsčiau, kad galėčiau būti panaši į hipsterę. Todėl paklausinėjau draugų ir jie nedvejodami atsakė, kad taip. Galbūt, tačiau niekada savęs netalpinu į kažkokius rėmus.

 

Žilvinas, 34 m.

Gyvenu Vilniuje, dirbu programuotoju. Mano įprastas šiokiadienis prasideda mankšta, dušu ir sočiais pusryčiais. Po darbo, jei tik įmanoma, jokių minčių apie darbą. Vakarus skirstau į vakarus saviugdai, vakarus gamtoje su draugais arba be draugų prie Neries, miške, parke, stebint augalus, gyvūnus, paukščius.

Retai matau hipsterius, todėl mano dabartinė nuomonė labiau susiformavusi iš draugų požiūrio, kelių straipsnių. Hipsteris – tai jauna ar jaunatviška asmenybė. Išoriškai atpažįstu iš megztinio, akinių ir dar kelių atributų, kurie, panašu, jiems svarbūs. Nežinau, kaip šis reiškinys užgimė, bet, man atrodo, galėjo būti taip. XX a. pabaiga–XXI a. pradžia, technologijos skverbiasi į kasdienybę geometrine progresija, o su technologijomis geriausiai draugauja jauni žmonės. Jie kuria, konstruoja, programuoja garažuose su nutrintais megztiniais, storais akiniais, ir po pasaulį pradeda plisti istorijos apie jaunus žmones, kuriančius nuostabius dalykus, padedančius žmonijai savo išradimais. Ir taip jie sulaukia šlovės. Tai ir istorijos apie jaunus žmonės, kurie laužo nusistovėjusias sampratas, kad reikia daug (laiko prasme) mokytis, sunkiai dirbti. Ir tokių žmonių vis daugėja. Nenuostabu, kad daug jaunimo susižavi šiomis istorijomis ir bando jas įgyvendinti. Kadangi paprasčiausia įgyvendinti išorinius atributus, o pasipriešinimas socialinėms normoms eina po to, taip ir atsiranda būriai jaunų žmonių, kurie siekia didelių, ambicingų dalykų ir tiki, kad jie įgyvendinami kolektyviai ir tik tuomet, kai daromi su malonumu, be didesnių sunkumų. Tačiau dauguma turi mažai gyvenimiškos patirties, todėl bet kokia rutiniška ar sudėtingesnė veiklos dalis tampa neįveikiamu sunkumu, ankstesnė veikla metama, imamasi vis kitos. Ko gero, dėl to jie ir vadinami veltėdžiais, atitrūkusiais nuo realybės, gyvenančiais tik idėjomis, sunkiai prisiimančiais atsakomybę už savo veiksmus. Ko gero, dėl šitos priežasties ir šiuolaikiniams „hipsteriams“ užklijuota hipsterių etiketė. Na, o man visai patinka, kai žmonės be pagrindo nepervertina savo gebėjimų. Hipsteriai man atrodo pozityvūs, romantiški, drąsūs, kuriantys harmoniją, santykius ir grožį. Rišantys hipių laikus su Silicio slėniu. Tikiu, kad jų žmogiškosios vertybės tikrai kokybiškos, ir tai labai svarbu. Man juos gražu matyti gatvėje.

 

Benas, 23 m.

Dirbu knygyne, taip pat užsiiminėju įvairiom savanorystėm, šalutiniais asmeniniais projektėliais, kartais verčiu. Įprastas šiokiadienis: pabundu, skubiai išsirioglinu iš namų, pėsčiomis keliauju į darbą, atidarau knygyną, jame, dirbdamas ir dažnai besijuokdamas, praleidžiu 8 valandas, tuomet arba keliauju su kuo nors susitikti, arba namolio, kur skaitau arba kuo nors keistu ar visiškai įprastu užsiiminėju su butio­kais.

Kažkada „hipsteris“ reiškė tam tikrą kaunterkultūrą – pasipriešinimą masinei kultūrai kitokiais įpročiais ir pasirinkimais, bet dabar žodelis nudūlėjo, tapo pats sau priešybe ir nusako kažin kokį madingumą, kuris apima madingą atrodymą, lankymąsi „hip“ baruose ar kultūros erdvėse, naujausių, kiečiausių muzikantų klausymą. Ir visa tai apgaubta kažkokiu netikrumu, nenuoširdumu ir povyza, madingumu dėl madingumo.

Kadangi tokie dalykai manęs niekad per daug nedomino, tai tas santykis yra nebent bandymas atsiriboti per asmeninio, nuoširdaus santykio su kultūra ir pasauliu paiešką.

 

Karolis, 34 m.

Mano diena prasideda nuo sočių pusryčių (man tai svarbiausias dienos valgis). Palandžiojęs internete, keliauju į sporto salę (fiziniai pratimai gelbsti nuo depresijos). Gerą dienos dalį leidžiu Cinémathèque française, kino bibliotekoje, kur žiūriu gerus filmus. Vakare einu į Pompidou centrą, kuris irgi turi turtingą biblioteka, ten skaitau Aristotelį, Dekartą, Spinozą, Leibnicą ir mąstau apie būsimą disertaciją.

Žodis „hipsteris“ Lietuvoje išplito jau po mano išvykimo į Paryžių, prancūzai, atrodo, apskritai tokio žodžio nevartoja, net nežinau, ar yra koks prancūziškas to „reiškinio“ pakaitalas jų kalba, todėl pamėginau pagūglinti prancūziškuose tinklalapiuose. Ir supratau, kodėl šio termino nežinau – aš gi jau per senas! Hipsteriai – tai 18–25 metų jaunimas. Vyrams hipsteriams būdingi ūsai, išstūmę prieš pora metų populiarią trijų dienų barzdelę, o aš ūsų nemėgstu. Hipsterių transporto priemonė – dviratis. Ir, žinoma, jie – vegetarai (jei ne veganai). Taigi hipsteriu apskritai nebūčiau galėjęs tapt, nes nesu dviračių gerbėjas, o vegetarizmo irgi nesuprantu (mėsa man – vienas iš pagrindinių produktų).

Prancūzijoje asmenys nuo 25 metų vadinami „bobos“ (buržuazijos bohema). Apskritai Prancūzijos kultūrinė terpė labai uždara, prancūzai domisi tik savimi, savo kultūra. Užsienietiškos kilmės reiškiniai prigyja labai sunkiai, į juos žiūrima įtariai, iš aukšto. Ypač į anglakalbės kilmės reiškinius. O juk hipsteriškumas – anglų-amerikiečių subkultūra.

 Gintė, 31 m.

Studijuoju, kaupiuosi disertacijai.

Atsikeliu kaip visi, tada ilgai geriu kavą, apie pietus einu į biblioteką, grįžtu namo vėliau nei visi. Nesportuoju, bet kasdien ryte ir vakare su vyru stengiamės bent po valandėlę pasivaikščioti.

Žodį „hipsteris“ suprantu nevienareikšmiškai. Hipsteriais, ir tai veikiau išorinis apibendrinimas, vadinami atseit madingi jaunuoliai. Kartais jie atrodo kaip medkirčiai ir geria kraftinį alų. Kartais rengiasi kaip gotai, o garderobą derina su ryškiu XL lattes bliūdeliu. Kartais – kaip benamiai, ir tai ne pabaiga. Pagal klasikinį apibrėžimą, tai ne mada, o labiau laikysena, kai vengiama būti meinstrymu. Man atrodo, žodis dažniau vartojamas pirmąja reikšme, todėl niekas ir nenori būti šiai grupei priskiriamas.
Mano santykis su tuo – įsivaizduojamas. Pirmą hipsterį sutikau knygoje. Nepamenu, ar Kerouaco „Kelyje“, ar Kunčino apsakyme apie veikėją, vardu Diukas.

 

Povilas, 23 m.

Esu istorijos magistro programos studentas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Taip pat dirbu muziejuje. Be viso to esu ir Vilniaus universiteto studentų istorikų korporacijos „Tilia“ narys.

Paprastai mano diena prasideda ganėtinai anksti: jau prieš 8:00 mieste, savo mėgstamoje vietoje, geriu kavą. Paskui darbo diena, neretai suardoma paskaitų, o po darbo ar paskaitų įprastai laukia universiteto biblioteka arba kokios nors diskusijos / renginio / parodos lankymas. Po visų šių veiklų – gana ilgas naktinėjimas skaitant įvairias knygas (tiek studijoms, tiek ne) ar produktyvus naršymas internete. Įprastai mano diena baigiasi ~2:00 nakties.

Manau, hipsteris – tai asmuo, kuris priešinasi masinei kultūrai, sustabarėjusioms politinėms pažiūroms, nenori būti vartotojiškos visuomenės dalimi. Dažniausiai išsiskiria aprangos ar išvaizdos stiliumi, klausomos muzikos įvairove, pomėgių bei užsiėmimų gausa ir įvairialypumu bei gebėjimu keisti nusistovėjusio mąstymo modelius į naujus, modernius. Hipsteriai – aktyvi jaunosios visuomenės dalis, kuri dalyvauja įvairaus pobūdžio renginiuose, taip pat nebijo juos rengti ar organizuoti. Liūdna, kad terminas hipsteris daugiausia turi tik vizualinę konotaciją, t. y. apibūdinamas kaip stiliaus ar mados reiškinys.

Kartais esu pavadinamas hipsteriu. Tačiau ar tokiu save laikau – nežinau. Taip pat nežinau, ar kuris nors iš hipsterių tikrai save tokiu laiko. Žinoma, būti pavadintam hipsteriu – malonu. Vadinasi, kažkuo išsiskiriu iš aplinkinių. Vis dėlto, mano manymu, geriausiai žmogų apibūdina jo darbai ir veikla. Kai gebi išsiskirti ar patraukti dėmesį – daug lengviau siūlyti ar pristatyti savo idėjas bei naujus požiūrius. Minėjau, jog hipsteriai – aktyvi jaunosios visuomenės dalis. Tad kuo daugiau jaunų žmonių užsiima aktyvia veikla (tai gali būti ir visuomeninė, ir kultūrinė, ir politinė, ir visokia kitokia) – tuo geriau mūsų šaliai. Užsiėmimų ir pomėgių turiu tikrai labai daug – ne vienas iš jų tiktų tam tikram hipsterio šablonui sukurti, tačiau daug svarbiau, kiek tavo veikla turi galios ką nors keisti gyvenamojoje aplinkoje. Naujų idėjų, naujo požiūrio skleidimas, nebijojimas stoti prieš sustabarėjusią tvarką siūlant alternatyvas ar tiesiog plečiat akiratį – štai ką aš vadinu tikru hipsterizmu ir štai kuo stengiuosi užsiimti gyvenime.

 

Eglė, 28 m.

Esu plaukų stilistė kirpėja, taip pat dirbu grimo dailininke teatre. Nemanau, jog mano šiokiadieniai stipriai skiriasi nuo kitų žmonių, jų pagrindą sudaro namai ir darbas. Kadangi darbo specifika ne visada reikalauja ankstyvo atsikėlimo, mėgstu gerai išsimiegoti ir dažniausiai po vėlyvų pusryčių keliauju į darbą. Per dieną tenka pabendrauti su nemažai skirtingų žmonių, kalbėtis įvairiomis temomis. Būna, jog dirbu salone, o iš jo bėgu į teatrą. Dažniausiai darbus baigiu gana vėlai, tad tampa sunkiau kažkur sudalyvauti ar ką nors naujo pamatyti. Kadangi tiek darbas, tiek namai centre, jei galiu, vakare susitinku su draugais. Esu visiška pelėda ir vakarui atėjus įgaunu antrą kvėpavimą, todėl ilsėtis einu gana vėlai.

Sąvoka „hipsteris“ man neturi aiškaus apibrėžimo, įsivaizduoju tai kaip senų ir naujų laikų mados mišinį. Madomis išsiskyrę hipiai, pankai, metalistai turėjo konkretesnius įsitikinimus, jų išvaizda tarsi atspindėjo jų mąstymą, požiūrį į pasaulį. O hipsteriai tarsi to neturi, tai labiau komercijos ir kapitalizmo atspindys. Jie lyg ir atsisako etikečių, įžymių brandų, nenori būti niekam priskirti, bet tuo pat metu negali iš rankų paleist savo išmanių „Apple“ telefonų. Manau, visi daugiau ar mažiau turime santykį su hipsteriais. Kadangi mados pramonei daro įtaką vartotojų poreikiai, būna, jog pats nesuvokdamas ar neformuodamas konkretaus įvaizdžio, įsigyji hipsterišką prekę. Taip pat ir salone sutinku daug žmonių, besivaikančių šiuolaikinių tendencijų.

 

Agnė, 33 m.

Kelerius metus Londone gyvenau Dalstone, tikrame hipsteryne – turtingų vaikų, mėginančių kūrybingai išleisti pinigus, rajone. Taip ir suprantu hipsterį – jis neatsiejamas nuo perkamosios galios, vartotojiškumo ir bimbinėjimo galimybės, kuri nėra kaip nors pasirenkama ar išsikovojama, ji gaunama su motinos pienu. Ir pati buvau ne kartą pavadinta hipstere dėl klaidinančio išorinio panašumo – jiems šiuo metu patinka nešioti senus vintažinius drabužius, nors galėtų įsigyt ir naujų, o aš senus „pervertų“ paltus tampau todėl, kad pinigų neturiu, o ir labai nemėgstu beprasmiško vartojimo – daug metų tryniau senus mamos paltus ir kelnes, nes atrodė nesąmonė juos išmesti ir pirkti kitus – iki akimirkos, kai vienoje metro stotyje į mane kreipėsi: „Šalin nuo manęs, narkomane!“ Tada supratau, kad galbūt derėtų įsigyti ką nors padoresnio.

 

Aira, 28 m.

Esu projektų vadovė leidykloje „Kitos knygos“. Vadinasi, intensyviai dirbu su naujomis aktualiomis ir požiūrius keičiančiomis knygomis, prižiūriu jų parengimą, kitus leidybos reikalus. Aišku, didelė viso to dalis – darbas su žmonėmis. Taip pat esu laisvai samdoma tekstų redaktorė. Kartais pati parašau vieną kitą tekstą. Apskritai pastaruoju metu mėgstu džiaugtis gyvenimu ir žavėtis kitų žmonių kūriniais.

Nebedirbu namuose – noriu atskirti darbo ir poilsio erd­ves, – todėl darbo dienomis būnu leidykloje Vivulskio g. prie savo stalo. Dažniausiai nuo 11–12 val. iki vakaro. Kitką dažniausiai dirbu kavinėse. Vakarais mėgstu užeiti į Vilniuje vykstančius renginius, tarkim, parodų atidarymus, ar surengti vakarėlį leidykloje. O kai geras oras, skubu namo, kur kvepia miškas ir ežerai, ir kviečiu ten draugus bei kolegas. Labai svarbi mano kasdienos dalis yra gyvas bendravimas.

Man „hipsteris“, kaip šiuolaikinės subkultūros atstovas, asocijuojasi su žmogumi, dirbančiu reklamoje, PR ar kuriančiu dizainą, freelanceriu. Tai kūrybinės klasės atstovas / atstovė. Naudoja „Apple“ korporacijos produkciją. Stilius eklektiškas. Kalba žargonu (su daug anglicizmų). Uždirba pakankamai, kad galėtų nusipirkti gražių dalykų, gyventi gražiame bute miesto centre arba užmiesčio name ir atostogauti tolimuose kraštuose. Gali būti arogantiškas, ironiškas. Moka save reklamuoti, bet gležnas, linkęs padepresuoti, nors jau prie to pripratęs, jam nebetrukdo. Mėgsta komfortą ir saugumą. Darbus ir atostogas planuoja taip pat gerai kaip ir išgertuves. Dažnas domisi Rytų religijomis. Kiek pastebėjau, daug jų turi bent vieną tatuiruotę.

Geroji tipažo pusė: domisi naujovėmis, mada, menu, skaito, šviečiasi. Ypač Lietuvoje, agrarinėje šalyje, hipsteriai yra puiku, nes tai grynai miesto kultūros (kitokios nelabai ir būna) reiškinys. Be to, jis ar ji dažnai vegetaras ar veganas, važinėja dviračiu, rūšiuoja atliekas, stengiasi naudoti mažiau plastikinių maišelių, apsiperka dėvėtų rūbų parduotuvėse (kaip Vilniuje jos išbrango!) ir vietinių dizainerių parduotuvėse, nes siekia originalumo. Tas gyvenimo būdas turi „alternatyvos“, kuri jau tapo madingais, bet teigiamais trendais, apraiškų. Įdomios iniciatyvos mieste ir ne tik mieste bei gražūs daiktai neretai sukuriami būtent šių subjektų. Dažnas jų sugeba savo idėjas paversti pinigais, o tai yra puiku.

Blogoji pusė – subkultūra labai susijusi su vartojimu („Mac“, „iPhone“ etc.), paviršutiniška, unifikuota, tarp atstovų trūksta individualybių. Man toje subkultūroje trūksta metafizikos. Hipsteris kaip tipažas yra vartotojas, nesėkmingai bandantis įsigyti kito hipsterio siūlomą autentiškumą. Nors barzdos ir juokingi akiniai jau išėjo iš mados, bet paprastoje parduotuvėje (à la „H&M“) vis dar neįmanoma įsigyti vyriškų neaptemptų džinsų...

Hipsteriai – tai neva kūrybinė klasė, o mūsų laikais taip stinga naujų idėjų! Matome, kaip ne ten nukreiptas kūrybiškumas netenka galios. Palyginkite, kas Europoje darėsi prieš 100 metų! Dabar nėra kultūrinės evoliucijos, o tai Vakarų kultūrinė savižudybė. Kaip dar 2008 m. rašė Douglasas Haddow, hipsteriai – tai pirmoji subkultūra, kuri buvo sukurta reklamščikų reklamščikams ir kuri realiai nekeičia visuomenės ir nekelia jai iššūkių – skirtingos srovės nykiai susiliejo į vieną.

Asmeniškai man labiausiai nepatinka perdėta ironija ir saviironija, kai nebelieka nieko, išskyrus ją. Tai, manau, kyla iš beprasmio darbo, tarkim, reklamoje, reikalaujančio visų minčių pajėgumų. Esu įsitikinusi, kad (kiekvieno) siekiamybė – jaustis oriam ir didžiuotis savo darbu, tuo, kas ji ar jis yra. Hipsterių pasaulyje, man regis, to pasididžiavimo mažai. Ne veltui dauguma tipinių hipsterių dažniausiai nepripažįsta, kad yra tokie ar panašūs. Išdidumo suteikia nebent grynai kūrybinis darbas ir asmeniniai pasiekimai – dažniausiai jau atlikus pareigas, nešančias didesnius pinigus. Kas gali didžiuotis reklamuodamas „Rimi“ nuolaidas pomidorams arba vyriškus skustuvus, sauskelnes?

Selfiai irgi yra tos saviironijos išraiška. Aišku, tai tam tikra prasme išlaisvina, pamatai save juokingą ir dėl to nesiparini, bet kai per daug, nusibosta. Skaitydama pranešimą apie Fridą Kahlo „In Latino“ palyginau mūsų selfius su jos autoport­retais, kuriuose ji tokia pilna savigarbos ir tokia nuostabiai rimta. Ir išpranašavau, kad selfių mada turėtų greit baigtis. Jeigu rimtai, manau, kad žmogus jaučia poreikį būti orus, o hipsteriškame gyvenime šito labai trūksta ir tai veda į krizę – tiek asmeninę, tiek visuotinę, kultūrinę.
Kaip kultūros vartotojas ar kaip knygų skaitytojas man labiau patinka ironiškas hipsteris negu apsileidęs pseudodvasingas, rimtas kultūros konservatorius. Hipsteris įvairiapusiškesnis, atviresnis, jam daug kas įdomu ir jis gali būti geriau išsilavinęs už kokį profesionalų akademinį humanitarą, siauros srities profesionalą, kurio skonis nesikeičia dešimtmečiais...

Kai prieš kelerius metus dirbau „Apple Inc.“ korporacijoje lietuvių kalbos redaktore (kol jiems reikėjo lietuvių kalbos redaktorių), turėjau įsigyti „MacBook“ kompiuterį kaip darbo priemonę. Tada išsiėmusi jį kokioje kavinėje rimtai gėdydavausi – dar mažai kas tokius turėjo, – man labai kvailai atrodė tas statusinis vartojimas ir savo „šiuolaikiškumo“ vaizdavimas (tai man reiškė „Mac“ turėjimas). Buvo keista, kaip žmonės, kuriems nereikia darbui, perka tokius brangius kompiuterius tik dėl mados. Taigi man buvo sunku tapti hipstere su „Macu“ – kentėjau! Dabar, kai mano kompas senstelėjo ir aplinkui daug kas tokius turi, kančios baigėsi. O kalbant rimtai, iš tikrųjų man, žinoma, būdingi kai kurie anksčiau išvardyti hipsterio bruožai (neskaitant kompiuterio). Bet jaučiuosi labiau bohemščikė negu hipsterė. Kaip sakiau, šiuolaikinių hipsterių pasaulyje man trūksta metafizikos.

 

Aurytė, 31 m.

Šiuo metu mano tipinis šiokiadienis daugiausia susideda iš darbo ir interneto. Keliuosi apie 9 val. ryto, nors žadintuvas visada nustatomas 7 val. ryto, susitvarkau ir traukiu darban. Dirbu Danijos kompanijoje „Nohrcon“, kuri organizuoja kursus ir konferencijas apie viešųjų pirkimų teisę ir statybų teisę bei ligonių, slaugos namų ir mokyklų statybas. Mano pareigos darbe yra bendrauti su kursų dalyviais – užregistruoti juos į kursus, išsiųsti sąskaitas, siųsti įvairius priminimus etc. – ir dirbti su nauju įmonės puslapiu. Kol rašiau disertaciją, dirbdavau iš namų, bet dabar dažniausiai dirbu ofise. Dirbu iki kokių 18 val., bet iš ofiso retai išeinu anksčiau nei 19 ar 20 val. – tai mano taktika išvengti vakarinių kamščių. Tą paskutinę valandą pramogauju internete – sėdžiu feisbuke, pasiskaitinėju nepriklausomą nuo valdžios Kopenhagos universiteto laikraštį „Uni Avisen“. Pakeliui namo dar nusiperku ko nors vakarienei. Mano vakarienė būna arba „McDonald’s“, arba koks nors pusfabrikatis iš „Rimi“ ar „Iki“. Pati maisto visiškai negaminu. Pavakarieniavusi toliau sėdžiu internete – feisbuke, jutube, susirašinėju su drauge iš Kopenhagos. Mano šiokiadienį vainikuoja vonios procedūros. Kadangi nusipirkau bilietus į „Rolling Stones“ koncertą Kopenhagoje, dabar labai daug klausausi „Rolling Stones“ dainų per jutubą. Einu miegoti antrą nakties arba vėliau. Tiesa, kartais užsuku į biblioteką, net ir dabar rašau šitą atsakymą bibliotekoje, gal vėliau ir dažniau čia būsiu, bet dabar darau pertrauką nuo bibliotekinimosi.

Išgirdus apibūdinimą hipsteris, prieš akis išvystu vaikiną su poilge barzda, apsirengusį tokiais à la klasikiniais drabužiais kaip iš kokio anglų filmo. Tipinės hipsterės merginos apranga, mano nuomone, būtų tokia: ilgas juodas sportinis sijonas (manau, supranti, ką turiu omeny), crop top, švarkelis ir būtinai sportbačiai (kedai). Makiažo saikingai, neperspausta, išskyrus tamsiai raudonos – burgundy – spalvos lūpų dažus (šiuo metu pati madingiausia spalva), bet tokį lūpdažį renkasi ne visos. Plaukai – arba paprasta kasa (ponytail), arba palaidi. Iš aksesuarų būtų galima minėti didelius arba apskritus akinius nuo saulės, apyrankes ir pakabukus – tačiau nieko masyvaus – ir skrybėles.

Be išvaizdos, hipsteriškumas asocijuojasi su tam tikrom tūsinimosi vietom – Stoties rajonu ir jo apylinkėmis, ar bent taip buvo prieš metus dvejus. Pagrindinės tūsinimosi vietos, grubiai tariant, yra Vilniaus, Islandijos ir Vokiečių gatvės bei Stotis ir jos apylinkės. Tačiau publika kokiam „Gringo“ ir „Bukowski“ arba „Jamaicoj“ gana skiriasi. „Gringo“ ir „Pianoman“ renkasi paprasta publika, o jau „Jamaicoj“, „Perone“ ir aplink pamatysi daugiau hipsteriško jaunimo. (Ar bent taip buvo anksčiau, dabar ne taip dažnai išeinu vakarais į miestą, tad gal hipsteriai tūsinasi kitur.) Beje, apie „Bukowki“ galiu papasakoti tokią linksmą istoriją. Prieš dvejus metus buvo atvažiavę du mano draugai danai iš Kopenhagos į Vilnių. Kadangi man dieną reikėjo dirbti, tai tuo metu ekskursuoti jie turėjo vieni. Susitinkam vieną vakarą ir jie man sako: „O galim mes dabar pasirinkti barą, kuriame vakarosim.“ Ir va, nusivedė jie mane į „Bukowski“, kurį atrado bevaikščiodami dieną. Kaip supratau, apie stotį ir Halės turgų malėsi jie nemažai, Halės turguje kažką netgi pirko. Dar mano danams labai patiko „Open Kitchen“, kartą sėdėjo ten gal kokias penkias valandas. Užklausiau, kuo jiems čia patinka. Atsakė, kad jie čia jaučiasi kaip Kopenhagoje, nemažai žmonių su barzdom ir panašiais šortais kaip jie. Kopenhaga, kaip žinia, yra hipsterių meka. Matyt, Vilniaus gatvė tiems hipsteriams ne itin tiko, trūko kažko ir jų hipsterišką intuicija nuvedė link stoties – aš jiems šio rajono nebuvau aprodžiusi.

Man hipsteriškumas pirma ir asocijuojasi su exclusyvu, jie niekada neina ten, kur eina visi, ir nesirengia, kaip rengiasi visi. Daug kam hipsteriškumas gali asocijuotis su maisto fotografavimu, tačiau, man regis, tarp hipsterių arba šita mada jau baigėsi (nes dabar fotografuoja visi, kas netingi), arba jie fotografuoja kaip nors kitaip – kitokie filtrai, galbūt ir kitoks maistas. Tiesa, reikia pažymėti, kad hipsterių išskirtinumas nėra kažkoks kraštutinis kaip, sakykim, kokių gotų. Manyčiau, kad tam tikros hipsterių stiliaus detalės perimamos ir masių, kaip atsitiko su maisto instragaminimu. Tai gali būti susiję ir su tuo, kad hipsteriškumas yra vis dėlto palankiau vertinamas nei kiti jaunimo stiliai.
Tiesa, tą hipsterių exclusyvą aš kartais mėgstu pašiepti. Taip, jie atrodo išskirtiniai masių kontekste, bet, sudėjus juos į vieną krūvą, sunkiai bent tris skirtumus rastum – vienodos barzdos, vienodos skrybėlės ir visi šoka tam pačiam bare. Tuomet taip egoistiškai pagalvoju apie savo stilių – taip, gal, palyginus su hipsterėmis, jis ir neatrodo toks stilingas, tačiau jis yra tikrai išskirtinis – nedaug rasi žmonių, kurios segėtų gėles plaukuose. Tačiau prieš patį hipsteriškumą tikrai nieko prieš neturiu, man netgi atrodo, kad hipsteriai padaro mus vakarietiškesnius.

Tiesa, dar apie barus. Į hipsterių labai lankomus barus netgi nejauku užeiti, nes jautiesi tarsi ne savo vietoj, labai išsiskiri. Netgi „Elfa Gastrobar“ iš pradžių man buvo nedrąsu, atrodė, tarsi eitum į ne savo teritoriją.

Čia tikriausiai ir baigiasi visi mano pamąstymai apie hipsterius ir hipsteres. Summa summarum, hipseriai yra stilingas šiuolaikiškas jaunimas, kuris propaguoja tai, kas tik tik pradeda rodytis esąs ant bangos – tai galioja ne tik drabužiams ir barams, bet ir muzikai. Tiesa, dabar dar susimąsčiau, ar patys hipsteriai save taip ir įvardija? Ar tai yra kitų primestas apibūdinimas? Savo draugų rate hipsterių neturiu, tad negaliu į šį klausimą atsakyti, bet būtų įdomu sužinoti, kaip tie, kuriuos mes laikome hipsteriais, suvokia save ir savo stilių.

Parengė Virginija Cibarauskė ir Jurga Tumasonytė