Mano močiutė turėjo dvi dideles dėžes vaistų. Visur jas nešiodavosi. Nuo spaudimo, nuo širdies, nuo nervų, nuo nematomumo. Kaip kitaip mažesnė už žolę (nes viskas kitiems) šeimos matrona taptų pastebėta? Dar jai užeidavo keisti dusulio priepuoliai, kaip dabar girdžiu riksmus: „Smaugia!“ Kartais atrodo, kad visas vaikystės gyvenimas rikiavosi pagal močiutės ligas. Grįžtu iš mokyklos smagiai nusiteikusi – ant nosies Kūčios, Kalėdos, bet džiūgauti negalima, nes senelė vėl negaluoja. Miegodavome viename kambaryje, nakties miegą dažnai pertraukdavo įsižiebusi šviesa, valerijono ir gudobelės tinktūrų stikliniuose buteliukuose dzingsėjimas. Po keliolikos metų aš, nuvažiavusi pas tėtį į kaimą, rytais demonstratyviai smulkinu tiroksino tabletes. Kiek daug užjaučiančių akių, kokia aš ryški. Namuose visada pamiršdavau išgerti skydliaukės funkciją gerinantį vaistą. Namuose sirgo kiti.

 

 

Nežinau, ar mano močiutė buvo narcizė. Ar tokie būna Sibiro žmonės? Ar tokie būna žmonės, taigoje palaidoję vaiką? Neišmylėti, nepamatyti vaikai, taip ir nesukurti steigiančio tėvų žvilgsnio? Visgi žiūrėdama „Scanoramos“ juostą „Bloga nuo savęs“ pirmiausia prisimenu paraleles su tabletėmis. Viskas kitaip. Viskas truputį panašu. Vis dėlto ypač lengva bjaurėtis filmo veikėja Signe. Jos vaikinas bent dalį dėmesio gauna už nuveiktus darbus. Visi menininkai – daugiau ar mažiau narcizai. Taip veikia kūrėjo ego. O Signė – tik pamanyk! – visai neišskirtinė, sąmoningai sargdinasi vaistais, kurių nė arkliui neduotum. Pilka tikrovė prieš svajonių gyvenimo vizijas. Jose filmo veikėja gyva ir (beveik) sveika, apsupta paparacių, rašo memuarus savo destruktyvias patirtis paversdama konstruktyvia išraiška. Kaina nesvarbi, kai aplink blykstės ir mikrofonai, o straipsniai apie tave rikiuojasi pirmuose puslapiuose, kai tiek daug į viršų iškeltų nykščių ir širdelių.

Ak, taip lengva bjaurėtis Signe, aš – juk kūrėja ir menininkė, savo ligą išnaudoju realiems darbams. Greitai sudarysiu taikos sutartį su savo ego. Rūkysime taikos pypkę, o tada ego bus leista atlikti sueitį su pasauliu visais įmanomais būdais, nors jis labiausiai mėgsta būti viršuje.

Tačiau ar Narcizo mitas toks paprastas? Knygoje „De profundis“ Leonarda Jekentaitė rašo, kad, viena vertus, tai savęs įsimylėjimas, patologija: „Taip neišspręsta moralinė problema virsta psichologine ar fiziologine trauma. Žmogus pakeičia savo sąžinės kančias fiziniu kentėjimu. Būdamas ligonis, jis gali tikėtis (o dažnai ir reikalauti) užuojautos bei didesnio dėmesio, taip perkeldamas atsakomybę ant Kito pečių. Kitais žodžiais, anapus neurotinių simptomų slypi moralinė problema ir melas, kuriuos ir atskleidžia psichoanalizė“ (p. 110). Taip primena mano močiutę. Ir mane.

Kita vertus, pasaulyje tiek daug negrožio. Tiek daug išklaipytų pavidalų. Pasaulyje tiek daug melo, už jį tikrai geriau tobulybe sergantis veidas: „Gražuolis Narcizas nusigręžia nuo negražios realybės į save ir žūsta, bet jos nepriima. Žūtis – pavojus, visada iškylantis grožiui, nes grožis atkreipia dėmesį į realybės netobulumą“ (p. 118).

Tai gal geriau žiūrėti į save, telktis į save, jei tik ten matai grožį? Gal blogiau nuo dvigubų standartų? Nuo žmonių, kurie nedrįsta nusikalsti dėl to, ko taip desperatiškai trokšta? Ne, neteisinu Signės, o gal teisinu ją kartu su savimi, norisi pateikti nevienareikšmį žvilgsnį. Gal kol Narcizas kenkia tik sau, kol miršta tik jis, galime tai traktuoti kaip auką? Provokuoju, žinoma, daug priimtiniau džiaugtis kitų darbais, grožėtis Kitais ir pasauliu, daug priimtiniau nekurti solipsistinio savipasaulio. Narcize, pakelk pagaliau akis į dangų, į žemę, pamatyk, koks įstabus yra gyvenimo stebuklas. O jei Signė, o jei mano močiutė, jei aš pati tik taip galime išbūti? Absurdiška, nesveika, tragikomiška. Ar ne tokie visi tikrojo grožio nuodai?

Dėl visa ko pasitikrinu savo maišą vaistų, iš šono pažvelgiu į savo eilėraščius. Ir palieku jus su dviem L. Jekentaitės knygoje išskirtais požiūriais: „Taigi psichoanalizėje susiformuoja du alternatyvūs požiūriai į Narcizą. Vienas – plačiai žinomas, jo šalininkai teigia, kad tai pražūtimi gresiantis egoistiško ribotumo, uždarumo pasauliui archetipas, kai patologiškai įsimylima save. Kito požiūrio šalininkai netikėtai apčiuopia šiame įvaizdyje pozityvųjį aspektą: tai esąs desperatiškas priminimas pasauliui apie žmogaus laimės programą. (...) Gražuolio Narcizo meilė sau ir mirtis atskleidžia problemišką katarsio psichologinį mechanizmą. Menininkas, išgyvendamas pats ir mus priartindamas prie katarsio, leidžia visomis pajautomis suvokti, kad sunku apibūdinti esantį ribinėje būsenoje: ar tai pamišėlis, amoralus tipas, ar ištikimas savo idealui humanistas“ (p. 118–119).

Tai vis dėlto bloga nuo savęs?

Lina Buividavičiūtė – poetė, dėstytoja, tekstų autorė, kultūros apžvalgininkė.