Lina Buividavičiūtė. Išdrįsti imti gyvenimo paskolą

„Death is everywhere

There are flies on the windscreen

For a start

Reminding us

We could be torn apart

Tonight“

             Depeche Mode. „Fly on the Windscreen“

 

 

Rūtos Tranaitės iliustracija
Rūtos Tranaitės iliustracija

 

SITRIM – vaiko sapnuose, „Švytėjimo“ veidrodžių atspindžiuose. Bauginanti, nes dar nesuprasta, nujaučiama, bet dar sąmoningai neartikuliuota. Tačiau Denis švyti, įsižiebs ir jo žinojimas, tik šįkart tunelio gale – tamsošviesa. Aš nešvyčiu, nesu sekmadienio vaikas. Bet vis tiek sapnuoju ĮTRIM – kitais pavidalais, kitomis baimėmis.

Vienoje Irvino D. Yalomo knygoje skaitau apie vyriškį, kuris ėmė nebeužmigti naktimis. Kaustė neįvardijamas nerimas. Prieš miegą ėmė masturbuotis ir terapeutui pasakodavo apie zvimbiančią erekciją. Tai tapo vieninteliu gero miego garantu. Tokia stipri buvo dar neįsisąmoninta mirties baimė. Mažoji mirtis prieš mažąją mirtį. Tanato, Hipno ir Eroso triada. O aš sapnuoju erotinius sapnus – būtent šiuo laikotarpiu, kai labiausiai kausto būsimo išnykimo, esamo laikinumo klaikas. Kuo labiau bijau mirties, tuo intensyvesni mano sapnai, tuo labiau zvimbiu iš susijaudinimo. I. D. Yalomas knygoje „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“ (vertėja Viktorija Uzėlaitė, „Vaga“, 2021) rašo: „Froidas manė, kad dažniausiai psichopatologija kyla dėl seksualumo slopinimo. Manau, šis požiūris pernelyg siauras. Dirbdamas klinikinį darbą supratau, kad slopinti galima ne tik seksualumą, bet ir visą asmenybę, jos baigtinę prigimtį“ (p. 19).

Prieš 7 metus stipriai sušlubavo mano emocinė sveikata. Aš, panašiai kaip I. D. Yalomo knygos veikėjas, negalėjau miegoti, valgyti, pasirūpinti vaiku ir kitaip tinkamai funkcionuoti. Pabusdavau nuo nepaaiškinamo egzistencinio siaubo priepuolių, panikos atakos kartodavosi kas pusvalandį. Dabar galvoju, kad tai buvo ilgai neigta, neįsąmoninta mirties baimė. Egzistencinio šoko terapija, kuria pasirūpino savastis. Nes šiandien, po ilgų metų terapijos, man kartais vėl kvapą užgniaužia klaikas. Tik dabar, tą skaudžią sekundę, suvokiu, kad esu mirtinga, kad manęs neliks. Pasąmoninė, miglota baimė įsitikrino, tapo ne abstrakčiu faktu, bylojančiu, kad „visi kažkada paliksime šitą pasaulį“, o suvokimu, kad aš pati esu ta laikina būtybė.

Kelis kartus mačiau mirties šviesas, tą visa naikinančią visatos ryklę iš Stepheno Kingo romanų. Abu kartus – per atostogas. Beveik išplaukus į atvirą vandenyną Seišeliuose ir beveik užmynus ant didžiulės gyvatės Šri Lankos džiunglėse. Vandenynas galėjo įtraukti, gyvatė – įšvirkšti nuodų. Viskas baigėsi laimingai, tada buvau mažo vaiko mama, ir manyje, ir aplinkui virė gyvenimas, apsčiai gyvasties ir polėkio, jokių košmarų ir baimės. Tik paskui viskas užgriuvo triguba jėga, taip dažniausiai ir būna. Dabar, būdama 36-erių, paniškai bijau mirties. Gal dėl jausmo, kad tik pradėjau iš tiesų mėginti gyventi. Gyvenimo alkis veja taip stipriai, jog dažnai deruosi su aukštesnėmis jėgomis – iki dar vieno konkurso rezultatų, iki dar vienų sūnaus varžybų, iki dar vienos kelionės. Ne, nesergu mirtinomis ligomis, neturiu tų aiškių „indikacijų“ mirčiai. Tačiau vis tiek labai bijau, o egzistencinis nerimas dažnai grasinasi nugvelbti man dar likusio gyvenimo grožį.

Rytais mėgstu vaikščioti miške. Tačiau kiekvieną kartą baiminuosi iš to miško negrįžti. Tanki mirties giria, tanki alogiškumo ir iracionalumo raizgalynė. Yra dienų, kai tikrai noriu uždaryti ją į tabokinę. O tada skaitau naują distopinį Jaroslavo Melniko romaną „Te visad būsiu aš“. Dirbtinio intelekto vadovaujamiems sumaniems mokslininkams beveik pavyko sukurti nemirtingumą. Knygos protagonistas gyvena daugiau kaip tūkstantį metų. Romano žanras jau savaime suponuoja, kad tokia amžinojo gyvenimo idėja ir jos įgyvendinimas gali maskuoti neišmatuojamą tamsą. Atpažįstu tą amžinybės šiapusybėje godulį, kuris dažnai įgyja stipriai perversiškas formas. Kartais taip bijau mirties, kad net imu laukti jos atėjimo. Jeigu visą laiką reikia praleisti bijant, tai gal tegu tas Didysis Barbaras pagaliau ateina į miestą? Jeigu nerimas toks stiprus, kad užgrobia sekundes, minutes ir valandas, gal geriau greičiau? Mažiau bijant? Mažiau kankinantis? Kartais taip stipriai jaučiu savyje tas dvi „Melancholijos“ seseris – vienai figūrai užvaldžius savastį, būtinai ateis metas apsireikšti ir kitai. Tarp pasidavimo ir rezistencijos. Tarp atsakomybės už visą pasaulį ir pasileidimo. Tarp mažosios mirties ir didžiosios mirties. Norisi cituoti Otą Ranką: „Kai kurie atsisako imti gyvenimo paskolą, kad nereikėtų mokėti mirties palūkanų („Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“, p. 93).

Tikriausiai čia būtų galima kalbėti ir apie tikėjimą reinkarnacija, prisikėlimu amžinajam gyvenimui ir kitais esminiais dalykais. Deja, kol kas esu Tomas, niekaip nepavyksta pamatyti žaizdų, kad ir kaip stengčiausi. Žinau, stengiasi ir Kristus. Suprantu, kad esmė – vidinis čiuopimas, bet būna užsispyrusių aklųjų, jiems reikia įrodymo, stebuklo, žmonių kalbos, kurią vienai nakčiai išmoksta gyvuliai, vyno vestuvėse. Nepavyksta išbudėti viso man skirto laiko, žiburys gęsta, mano alyva nekaitri. Tačiau yra ir kitas būdas – atsigręžti į šiapusybę. I. D. Yalomas pasitelkia Epikūrą ir savotišką paguodą randa keliose šio filosofo idėjose. Pavyzdžiui, jis pabrėžia, jog siela yra mirtinga. Vadinasi, mums nėra ko bijoti pomirtinio gyvenimo ir transcendencijos kančių. Nežinau, ar manąjį abejojantį Tomą toks postulatas guodžia. Šiai asmenybės daliai priimtinesnės kelios kitos mintys – simetrija ir ratilai. Pasak Epikūro, mirdami panyrame į tą pačią nebūtį, iš kurios atėjome gimdami: „Daugeliu atvejų mane patį paguosdavo mintis, kad dvi nebūties būsenos – laikas iki gimimo ir laikas po mirties – yra tapačios ir kad mes per daug bijome antrojo tamsos vandenyno, nors pirmasis mums menkai terūpi“ (p. 73). Esu panėrusi į panašų tamsos vandenyną po gimdymo veikiant narkozei.

Su mirties klaiko pajautimu ateina ir didysis prasmės klausimas. Ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum? Albert’as Camus. Absurdas, kad gimėme, absurdas, kad mirsime. Jeanas-Paulis Sartre’as. Nėra universalios, visuotinės gyvenimo prasmės, tik prasmės, kurias savo gyvenimui sukuria individas. Viktoras Franklis. Ir I. D. Yalomo ratilų teorija: kiekvienas gyvenimas gali turėti teigiamos įtakos ateities kartų gyvenimams – guosti, palaikyti, perduoti šį tą svarbaus.

Pastebėjau, kad galvodama apie mirtį laikausi tam tikrų tabu. Dažniausiai neprisileidžiu minties, kad mano sūnus taip pat mirtingas. Kai tėvai laidoja savo vaikus, išnyksta ne tik tas, kurį (galbūt) labiausiai mylėjo, bet ir didelė dalis ratilų – gyvenimo prasmės, išliekamumo ir tęstinumo. Todėl, kai sūnus laipioja uolomis, kai leidžiamės į kelionę, visomis išgalėmis jį saugau. Sveikas vaikas – esminė būties konstanta. Tačiau, nepaisant to, kad tam tikra prasme neigiu savo vaiko mirtingumą, jis pats, būdamas tik penkerių, manęs paklausė: „Mama, ar tu irgi numirsi? Ar numirs ir tėtė, ir aš? Nenoriu, kad jūs numirtumėt. Nenoriu mirti ir aš pats.“ Pradinės mokyklos mokytoja dalinosi sūnaus rašinėlio ištrauka: „Norėčiau, kad mano šeima gyventų amžinai.“ Pasaulio dėsnių suvokimo pradžia. O paskui? Paskui jie pradeda flirtuoti su mirtimi – siaubo filmai, pavojingi triukai, svaigiosios medžiagos. Nuo šiurpių prie laužo iki skaitmeninių tikrovių, kur gali kelis kartus žūti ir vėl prisikelti. Mažoji mirtis prieš didžiąją mirtį.

Per lapkričio šventes išvykome. Vaikščiojau siauromis Venecijos gatvelėmis ir vis tiek galvojau apie ĮTRIM. Apie mirties šviesas. Ir slaptingą Čudo ritualą, padedantį įveikti blogį. Apie Sniegoviją ir joje prapuolusią Giltinę. Apie tai, kad dabar sąmoningai renkuosi išleisti mirtį iš tabokinės. Nes kiekviena gyva būtybė turi paklusti savojo pavidalo sukurtiems dėsniams.

Vis dėlto kažkuri mano dalis tikisi, kad sūnus gyvens amžinai, kad išsipildys vaikystės rašinėliuose nugulęs jo noras. Nors galbūt kaip tame J. Melniko romane noriu savo vaikui tikrai ne paties geriausio? Gal užteks to, kad nuo mano ir sūnaus gyvenimų gausiai sklis I. D. Yalomo aprašyti ratilai, pėdsakai, sieksiantys kelias ar keliolika kartų?

Imu gyvenimo paskolą, su nerimu moku mirties palūkanas. Tarp mažosios ir mažosios mirties – didžioji.


Lina Buividavičiūtė – poetė, dėstytoja, tekstų autorė, kultūros ap­žvalgininkė.