Pernai ištvėrusi pirmąjį gyvenime karantiną išėjau į pirmąją piligriminę kelionę, kuri šiek tiek padėjo susiorientuoti savyje ir šiame pakitusiame pasaulyje. Per šešias dienas keturios moterys su kuprinėmis nuėjo 113 kilometrų, aplankė daugybę bažnyčių ir prikaupė keisčiausių dvasinių patirčių. Mūsų nuotykius aprašiau naujoje knygoje, kurioje kaip tik dabar dėlioju paskutinius akcentus – vienas detales šiek tiek paryškindama, kitas – išblukindama, ką nors paslėpdama tarp eilučių, kažkur padėdama dar vieną tašką, kablelį, klaustuką, gėlių kvapo ir šiek tiek bičių dūzgimo. Ilgais rudens vakarais jūs taip pat jau galėsite jais mėgautis.

Nei išvykdama, nei pradėjusi rašyti knygą net neįsivaizdavau, kad suvaržymai grįš ir smogs dar stipriau. Bet antrą kartą ištverti karantiną buvo lengviau, nes jau žinojau, kad vaikščiojimas padeda būti, nurimti, suvokti save, pasijusti gamtos dalele. Nesiginčysiu, per tuos metus buvo visko:  minučių, kai viskas nebetekdavo prasmės, valandų, kai pasaulis atrodė svetimas, ir dienų, kai turėdavau sutelkti visas jėgas, kad tik išsilaikyčiau nenuskendusi visuotinės beprotybės upėse. Tuomet čiupdavau lazdas, šokdavau į bėgimo batelius ir, kaip sakoma, pasipusčiusi padus trumpam pabėgdavau nuo visų problemų. Nes eidama jautiesi labiau gamtos nei pablūdusios visuomenės dalimi. Buvau nusprendusi apeiti Berlyną ir bent kelis kartus per mėnesį ėjau mažomis atkarpomis tyrinėdama miesto pakraščius. Liko dar du etapai. Kai baigsiu, aprašysiu ir jį.

Tad vieną gražią birželio pradžios dieną dvi piligrimės pradeda žygį ten, kur lygiai prieš metus baigė – Bad Vilsnake prie garsiosios Šv. Mikalojaus bažnyčios, kuri prieš penkis šimtus metų tapo didžiausiu Šiaurės Europos piligrimų traukos centru. Viduramžiais Vilsnakas buvo vienas labiausiai klestinčių miestų, išdygusių vien piligrimų dėka. Galima sakyti, šis miestelis – turizmo lopšys ir visos turizmo industrijos gimtinė. Kas žino, ar sudegusioje bažnyčioje iš tikrųjų buvo rastos trys ostijos su nulašėjusiu Kristaus krauju, ar tai tik gudraus kunigo sukurpta legenda, bet kaip tik nuo jos viskas ir prasidėjo. Iš piligrimystės visi uždirbdavo tiek, kad miestelyje veikė tik svečių namai, užeigos ir kitos paslaugos piligrimams, o iš surinktų mokesčių ir dovanų didžiulę bažnyčią pastatė per neregėtai tada (ir netgi dabar) trumpą laiką – trejus metus. Siena miestelį juosė ne apsiginti nuo priešų, o riboti piligrimų skaičiui, jie čia plūdo lyg hipiai į Vudstoką – iki šimto penkiasdešimties tūkstančių per metus.

 

Nuotraukos iš autorės archyvo

 

Šis nesibaigiantis festivalis truko šimtą penkiasdešimt metų ir tuo metu turbūt nebuvo Europoje žmogaus, negirdėjusio apie šią vietą. Bet istorija kartais būna negailestinga pernelyg garsiems žmonėms ir vietoms. Atėjus Reformacijai (o jai toli eiti nereikėjo, nes Martinas Lutheris tezes paskelbė visai greta esančiame Vitenberge) katalikai buvo ištremti, relikvijos sudegintos, miestelis uždarytas, o piligrimystė uždrausta įstatymų. Vis dėlto bažnyčioje liko tiek paslapčių, kad Danas Brownas galėtų parašyti gerą mistinį trilerį prikeldamas ją naujam gyvenimui.

Bet šįkart paliekame užmigusią bažnyčią, dabar netekusią pernykščio stipraus poveikio, ir žengiame toliau. Nes Trijų ostijų, arba Stebuklingojo kraujo, kelio vadove yra tęsinys – dar keturios dienos iki Prūsijos lopšiu vadinamos Travemiundės. Panašiai kaip nuėjęs iki Santjago ir nenorėdamas grįžti namo, piligrimas dar gali nueiti iki Finisterio. Pernai laikas buvo ribotas, tad  net nesvarstėme tęsti kelionės, o šiemet tas keturių dienų žygis pasirodė labai tinkamas. Ir dvasinių patirčių šįkart neieškojome – labiau domino gamta, žmonės ir kultūrinis bažnyčių paveldas.

Kelionę pradėjome tik popiet iškart panirdamos į neprinokusių miežių laukus, krūmynus ir ganyklas – peizažas nuobodus, bet savotiškai gražus. Už penkių kilometrų radome miestelį su užrakinta bažnyčia. Tiek to, einam grindiniu toliau. Likus kilometrui iki kito kaimo stabteli autobusiukas, jaunas vyras paklausia, ar mes piligrimės ir ar nereikia pavežti. Pasirodo, jo tėvas turi gretimo kaimo bažnyčios raktą bei antspaudą ir yra atsakingas už svečių priėmimą. Pabendrauti su vietiniais visada smagu, todėl ropščiamės vidun. Paskui visą valandą sėdime šimto metų senumo Jugendo stiliaus bažnyčioje ir klausomės kaimo istorijų. Įdomiausia, kad visur akį traukė liaudies menas. Suolai, vargonai, altorius, lubos – viskas išmarginta beveik tokiomis pat gėlytėmis, kokias piešia mūsų dzūkų meistrai ant skrynių ir lovūgalių. Vyras išdidžiai prisistatė jau keturiasdešimt metų esąs šio kaimo metraštininkas ir rašantis kaimo kronikas. Dabar mažai kas tai daro, – pridūrė. Lyg pati nežinočiau, kokia tai retenybė šiais laikais.

 

Bad Vilsnako bažnyčia

 

Dar už trijų kilometrų lydimos meiliai susikabinusių ąžuolų prieiname labai gražų kaimą, kurio gatvė lyg iš serialo „Midsomerio žmogžudystės“– raudonų plytų namukai, langai užtraukti dailiomis užuolaidomis, nupjauta veja, rododendrai, bebaigiančios žydėti alyvos, bepradedančios žydėti rožės. Kaimo centre didelis parkas su išlakiais žaliais ąžuolais. Vėliau sužinosiu, kad kiekvienas medis pasodintas už Pirmajame pasauliniame kare kritusį kaimo vyrą, bet dabar galvoju: tokie sveiki medžiai rodo, jog ir žmonėms čia gera vieta gyventi.

Bažnyčia paprasta, jauki, dėl mūsų atrakinta. Mes šiame kaime nakvosime, tad visi jau žino, kad užsuko piligrimės. Močiutė sodina kieme prie stalo, kol ji kepa mums kiaušinienę su bulvėmis vakarienei, diedukas įpila alaus, renkasi kaimynai, iš kur jūs, kaip jūs, prasideda kalba, o paskui jau mes tik tylim ir klausomės jų istorijų.

Po pusryčių keliaujame tolyn ir kelias tampa gražus, laukinis, neįprastas mūsų akiai, pirma pro Havelio upės šliuzus, paskui greta Elbės. Taip ir keliaujam pylimu tarp šių dviejų upių, skraido vanagai, vaikštinėja gandrai, nuolat nuo užliejamų pievų purpteli nepažįstamų paukščių. Net kiškiai nuo mūsų nebėga, o tik smalsiai dairosi. Darosi karšta ir po šešių kilometrų nusprendžiu išsimaudyti. Dar nežinau, kad Elbėje maudytis pernelyg pavojinga, per stipri srovė, daug sūkurių, bet intuityviai nenoriu bristi į tuos plačius vandenis, tad tik atsigulu vandenyje, palaukiu, kol kūnas atvėsta, vėliau mėgaudamasi, kaip jis džiūsta saulėje. Plieskiant pietinei saulei pasiekiame garsiąją vyskupų rezidenciją – Havelbergo miestelį su didžiule romanine Marijos katedra, išpuošta už surinktus iš piligrimų pinigus, ir pačioje krikščionybės pradžioje iškilusiu vienuolynu. Viduje maloniai vėsu. Katedra didžiulė, šviesa prislopinta, vitražai  XIV amžiaus pradžios, kaip ir grupinė skulptūra iš smiltainio, žvakidės net XIII amžiaus, vienuolyno koridoriaus skliautai siekia dar XII  amžių. Supranti, kad prisilieti prie kažko, ko net nesusapnuotum. 

 

 

Verbeno bažnyčia

 

Apžvelgusios nuo kalno miestelį, suvalgom ledų ir pėdinam keturis su puse kilometro iki kelto. Drėgnas miškas uždengia saulę, bet džiaugtis nėra ko, nes vos spėjame daužyti uodus. Pabėgėję paskutinius kelis šimtus metrų virstame į keltą – dar viena įdomi patirtis. Per Elbę tiltų nedaug, tad keltai čia įprastas visuomeninis transportas. 

Ar būsim nevykusios piligrimės, jei tuos paskutinius penkis kilometrus per saulės nutviekstus laukus nuvažiuosime automobiliu? Tikrai ne, nusprendžiame ir priimame prie mūsų stabtelėjusios merginos kvietimą. Užtat Verbene, mažiausiame Hanzos sąjungos miestelyje, atsirandame pusvalandį iki penkių ir turime gražaus laiko po jį pašmirinėti. Radiotechnikos muziejaus durys atviros, užeiname, nes smalsu, nes viduje prieblanda, vėsu. O randame daugybę įvairiausių televizorių, radijo imtuvų, magnetofonų, viskas iš Rytų Vokietijos arba Rytų bloko šalių. Po keliolikos minučių sagstydamasis marškinius pasirodo ir šeimininkas, pradeda pasakoti apie svarbiausius egzempliorius, paskui paleidžia tai vieną aparatą, tai kitą, parodo atviruką-plokštelę. Štai čia technologinis išradimas, galvoju, uždedi atviruką su nuotrauka iš Tiūringijos miškų ir skamba daina apie juos. O kitoje pusėje – ranka užrašyti linkėjimai. Viskas paprasta, miela ir kartu kone high tech. Užsimename apie vieną garsiausių Vokietijoje šlagerių dainininkę Leną Valaitis, jis nustemba, kad ji lietuvė, visada galvojęs, kad iš Graikijos. Tikrai buvo verta pavažiuoti mašina ir sutaupytą laiką skirti šiam keistam kolekcininkui seniokui ir jo muziejui sename akinių fabrike, nors jis nieko bendra su piligrimyste ir neturi. Atsisveikindama prižadu Lietuvoje rasti seną „Šilelį“ ir „Vilmą“ jo kolekcijai.

Miestelis išliko per visus istorinius bruzdesius, mažučiai fachverko namukai su mažais langeliais stovi siaurose gatvelėse. Kas ketvirtas apleistas. Mūsų pensionas įsikūręs keturių šimtų metų senumo name. Ištyrinėjame visus penkis jo kambarius, nes esame vienintelės gyventojos. Šv. Jono bažnyčia stovi centre, didžiulė, kaip milžinas liliputų šalyje. Šveplas šlubas seniokas mums ją atrakins anksti ryte ir lauks visą valandą, kol apžiūrėsim viduramžių tapybą, drožinėtą altorių ir didžiausią kada nors mano matytą žvakidę iš XV amžiaus. O vakare mes alkanos, einame ieškoti vakarienės ir galime rinktis: brangaus viešbučio dailų kiemą arba pigų alaus sodą su vaizdu į garažus. Pasirenkame vaizdą į garažus, mes juk ne kokios turistės ar instagramerės. Padavėja, lyg nužengusi nuo ką tik vartytų DDR plokštelių viršelio, neša keptą silkę. Šnektelime su ja. Padavėjai pigiuose alaus soduose dažnai būna daug malonesni nei brangiuose. Pasiteiraujame, ką veikia vietiniai vakarais ir ar toli iki Elbės.

 

Senieji Havelbergo mūrai

 

Ne, mes tik užlipsime ant pylimo į ją iš tolo pažiūrėti, ne, mes neisime dar tų dviejų kilometrų iki upės, nes jau nuėjome šiandien beveik dvidešimt ir tai būtų bereikalingas jėgų švaistymas. Bet vakaro saulė minkštai tupia žemyn, užliejamose vešliose pievose kurkia varlės ir griežia griežlės, o žalia spalva tiesiog užpila akis, kad net nemąstydamos, net nesvarstydamos pasileidžiame takeliu link upės. Ir gerai, nes tenka stebėti vieną gražiausių saulėlydžių gyvenime. Dažniausiai tos akimirkos, kai nepaklūstame protui, dovanoja gražiausius įspūdžius. Dažnai iki gražiausių gamtos spektaklių reikia paėjėti, jie patys pas tave neateina. Radome ten ir vietinių. Pasirodo, tai savotiška tradicija vakarais palydėti saulę į upę, kuri čia nenusakomo pločio. Apskritai buvo momentų, kai atrodė, jog esu kažkur Namibijoje ir tuoj iš upės išlįs raganosis ar kitam krante ateis atsigerti antilopių. Niekada man jau Elbė nebus vien tik trečia pagal dydį Europos upė, ne, mudvi dabar jau užmezgėme asmeninius santykius.

Tada sėdėjau ir galvojau, kad kelionė – tai džiazas. Turi žemėlapį kaip pagrindinę melodiją, bet negali pamiršti ir improvizacijų, o jos yra nepakartojamos, nesuplanuojamos, kaskart vis kitokios. Jei laikysiesi plano, nepatirsi daugybės įdomių dalykų. Jei patingėsi ar nuspręsi pataupyti jėgas, nepamatysi stebuklingų saulėlydžių ir nepatirsi gražių atvirumo akimirkų su bendrakeleiviu.

Kitą dieną apie pietus prieiname dar vieną gražų kaimą, kelionės vadove nurodyta moteriškė krauna šieną, todėl tik įduoda mums kelių šimtmečių senumo bažnyčios raktą ir mosteli link bokšto. Dar viena keista patirtis – atsirakinti bažnyčią kaip savo namus. Užlipti į bokštą senais mediniais laiptais. Patogiai išsipleikus užkandžiauti po didele kapinių liepa. O paskui palikti raktą ir prisipildyti gertuves pas plepią gretimo namo šeimininkę. Toliau kelias ves Elbės dykvietėmis, be jokios galimybės užkąsti ar gauti vandens. Einam lyg kokiu rezervatu, paukščių begalė, daugiau nei pusės jų rūšių neatpažįstu. Kartais pravažiuoja koks dviratininkas, nes čia – populiariausia Vokietijoje, o gal net visoje Europoje dviračių trasa. Atėjus rugpjūčiui jų čia bus gerokai daugiau.

 

 

Tangermiundės miesto siena

 

Kai priešaky po dešimties kilometrų pasirodo dvaras, net nesvarstydamos įsitaisome terasoje ir prašome meniu. Ši vieta vienintelė, kur pakeliui galima gauti maisto ir taip įsipilti degalų likusiems trylikai kilometrų. Tik paskui pastebime prie kitų stalelių pasipuošusias, dailias rankines pasidėjusias moteris ir vyrus su marškiniais ir lakuotais batais. O mes prie balta staltiese užtiesto stalo sugriuvom su visomis kelionės dulkėmis. Tačiau atėjęs savininkas ilgiausiai sugaišta prie mūsų. Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, pradeda pasakoti, kad jo tėvai ir seneliai gyveno Klaipėdoje, pasakoja apie darbščią lietuvių šeimą, kuri padėjo prikelti šį dvarą ir jo pasakojimas toks įdomus, kad beveik nebegaila pinigų už tuos prabangius pietus.

Kad ir kaip svajojome apie automobilį, kuris galėtų pavežti paskutinius kilometrus, jų čia tiesiog nebuvo. Na ir gerai, visus dvidešimt tris kilometrus šiandien nuėjome pačios. Net ir tą paskutinį per ilgą kaimą, kur kitame jo gale esančiame žirgyne užsakyta nakvynė. Pasirodo, šis kraštas – Altmarkas – Vokietijoje žinomas kaip žirgų veisimo ir auginimo vieta. Havelberge iki šiol kasmet rugsėjį vyksta didžiulis arklių turgus, į kurį atvažiuoja daugybė smalsuolių. Šeimininkė maloni, iš karto iš šaldytuvo traukia alaus, iš gretimo miestelio atveža picą. Šį vakarą nebe saulėlydžių, bet arklių terapija. Turbūt pirmą kartą esu taip arti jų ir visiškai netrukdoma galiu stebėti, glostyti, kreiptis į juos vardais, kurie užrašyti prie gardų, kalbėtis iki soties. Ir suprasti, ir matyti, kokie jie skirtingi.     

Sekmadienį šeimininkas pasiūlo mus pavėžėti tuos kelis kilometrus iki gražaus senovinio miestelio. Per tą laiką prisiklausau įvairių istorijų apie jo žygius arkliais ir dviračiais, apie gražiausius apylinkės maršrutus ir net apie trasas šalia Berlyno. Arneburgas yra toks gražus miestukas ant kalno prie pat Elbės, kad galėčiau čia iškart apsigyventi. Namai mažulyčiai, jaukūs, kiemai prižiūrėti, bažnyčia apsodinta gėlėmis, o iš apžvalgos aikštelės atsiveria begaliniai miškai ir žvilgantis Elbės kaspinas. Kempingas ir jaukus nedidelis uostas apačioje. Šeimininkas mums ir pataria nesileisti dviračių trasa, kaip rodo kelionės knygelės maršrutas, bet takeliu palei upę, kur vėl pasijuntu kaip tėviškės pievose.

Į Tangermiundę vis dėlto atvažiavome. Mano šeima atvyko manęs parsivežti, nes norėjo patys apžiūrėti vieną gražiausių Vokietijos miestų, istorikai jį netgi vadina Prūsijos lopšiu. Čia buvo Čekijos kaizerio Karolio vasaros rezidencija, čia Prūsijos vadovai sėdėjo dar tuomet, kai Berlynas buvo paprasčiausias kaimas. Jei istorija būtų kiek kitaip susiklosčiusi, turbūt šį pavadinimą visi girdėtume daug dažniau. Miestas nuo viduramžių nedaug tepakitęs, jo senamiestis išvengė bombardavimų, nes čia nebuvo jokios pramonės. DDR laikais čia daug filmuota, nes tie seni fachverko namai, tie šimtmečius menantys grindinio akmenys, ta didžiulė Šv. Stepono bažnyčia su neįprastu fasadu ir ta dvylikos metrų aukščio gynybinė miesto siena bei viduramžių bokštai gali nukelti į kokį tik nori amžių. Turistų čia būna, bet ne tiek daug kaip kituose išpuoselėtuose turistiniuose miesteliuose. Tangermiundė vis dar laikoma paslėptu Vokietijos brangakmeniu, kuriuos keliautojai, besidomintys Vokietijos kultūra ir istorija, turėtų įtraukti į maršrutą po Vokietiją. 

 

Technikos muziejus

 

Trumpi šios trumpos kelionės pastebėjimai būtų tokie: keliaudamas pėsčiomis su kuprine pamatai ir sužinai daug daugiau nei lėkdamas bet kokia transporto priemone. Taip atostogų laikas pailgėja, nes keturios dienos atrodė lyg savaitė – tiek daug per jas nutiko. Atradome nuostabų Elbės dviračių kelią ir dabar užsidegiau noru juo pralėkti. Pamačiau, kokia puiki infrastruktūra dviratininkams, kokie patogūs dviračių keliai ir kaip smagu lėkti pylimais. Šis kelias tęsiasi daugiau kaip tūkstantį kilometrų – prasideda ties Šiaurės jūra Vokietijoje ir baigiasi Čekijoje, ten, kur aukštai kalnuose ir prasideda Elbė. Oi, ten irgi reikėtų kada nors užlipti! O čia nėra daug turizmo, bet tuo ir gražus Altmarko kraštas – arkliais, Elbės vingiais ir slėniais, natūralia gamta ir draugiškais žmonėmis. Čia eina garsioji Vokietijos romaninė gatvė su daugybe romaninės architektūros paminklų pakeliui. Jei keliausite automobiliu, būtinai užsukite į Bad Vilsnako, Verbeno ir Havelbergo bažnyčias, persikelkite keltu per Elbę, stabtelkite Arneburge pažiūrėti į upę iš viršaus. Ir nepabijokite išsukti iš kelio iki Biutnershofo dvaro – šniceliai ten dieviškai skanūs. Prie Tangermiundės būtinai įtraukite į kelionės planą netoliese esantį vieną seniausių vienuolynų Šiaurės Vokietijoje – Jerichovą. Ir tada jau nebetoli ir iki Kvedlinburgo, kurio analuose buvo pirmą kartą paminėta Lietuva ir kuris taip pat priskiriamas prie gražiausių Vokietijos miestų. O jei domina religijos istorija, būtinai užsukite į Vitenbergą, kur M. Lutheris prikalė prie bažnyčios durų savo tezes, davusias pradžią Reformacijai. Svarbu pajudėti iš namų, o tada jau kelionių dievai sudėlioja puikiausius maršrutus.