Lina Ever. Pasivažinėjimas po žiemišką Berlyną

 Bibliotekos nedirba. Kavinės uždarytos. Kelionės atšauktos. Balkonas apsnigtas. Namuose įsikūrusi mokykla ir valgykla, todėl vietos, kur galėčiau ramiai susitikti su savimi, beveik nebėra. Ilgai pasivaikščioti per šalta. Todėl sėdžiu priešpaskutiniame miesto traukinio vagone prie lango, ant kelių guli užrašų knygelė, rankoje pieštukas. Kuprinė apdairiai padėta ant gretimos sėdynės, kad niekas neatsisėstų. Jei kartais pavargčiau nuo savo minčių, joje rasčiau Johno Bergerio knygą „Mes susitinkame čia“.

Dabar reikia knygų, kurios nukeltų kuo toliau nuo pasaulio,  matomo už lango. Bergeris vaikštinėja Lisabonos, Krokuvos, Ženevos gatvėmis ir bendrauja su mirusiais artimaisiais paprastai ir jautriai, jis pasakoja istorijas, prisiminimus, kurie iš dalies autobiografiški, o gal išgalvoti. Autobiografija juk taip pat yra kūryba, nes tik taip perteikiame mums nutikusius įvykius. Ačiū jam ir už apsilankymą Lisabonoje, mieste, kuriame niekada nebuvau, bet norėjau bent dvidešimt kartų. Toks savotiškas saudade užplūsta skaitant apie ją. Už kelionę iš Berlyno į Lenkiją taip pat ačiū, nes ir pakelėj stovinčios rumunės, ir mėlynes pardavinėjantis berniukas, ir savo svetainę turistams siūlantis vyras – viskas taip gerai atpažįstama.

Žvilgsnis klaidžioja nuo grafičiais išmargintų namų prie įlipančių ir išlipančių keleivių. Ne piko metu traukiniuose žmonių nedaug, jų tik tiek, kad nesijaustum vienišas, tik tiek, kad suprastum, jog žmonija nesusitraukė, neišmirė, nesėdi užsibarikadavusi savo rūsiuose prie ekranų, iš kur transliuoja paralelinio  gyvenimo aktualijas. Taip, tų pokalbių ekranuose atsirado gal net daugiau, bet jausmas, kad mes vis tiek klaidžiojame po vieną dykumoje, nuo to tik stiprėja. Na gerai, dabar ne dykumoje, o sniegynuose. Bet juose taip pat trūksta provėžų ir žinomų orientyrų.

Visai nesvarbu, kas tie žmonės traukinyje ir kur jie važiuoja, daug svarbiau, kad jie gyvi, stovi šiapus, o ne anapus ekranų. Ir aš tarp gyvų žmonių jaučiuosi šiek tiek gyvesnė. Jokūbo piligriminiu keliu eini vienas, bet kiti keliautojai reikalingi, kad suteiktų saugumo jausmą ir kartu padėtų nugrimzti į komfortišką buvimo vienumoje būseną. Toks savotiškas paradoksas  – vienas gerai jautiesi tik nebūdamas vienišas.

 

Lina Ever. Pasivažinėjimas po žiemišką Berlyną

 

Per pavasarinį karantiną nutaikiusi saulėtesnę dieną su knyga ir užrašais įsitaisydavau parke ant suolelio. Paskui juos aptvėrė stop juosta ir parkuose leido tik bėgioti ar važinėti dviračiais. Kažkada, apsimetusi sportininke, visai netyčia atradau puikiausius suolelius kapinėse. Jų ten stovėjo pakankamai, voverių daugiau nei praeivių, o tvarką prižiūrinčių pareigūnų visai nebuvo. Kartais atsinešdavau termosą su arbata, paklotuką, kad būtų šilčiau, įsitaisydavau tarp senų paminklų ir susikaupusi prasėdėdavau ten kelias valandas. Voverės prisiartindavo tikriausiai galvodamos, kad aš esu ne kas kita, tik akmeninė statula.   

Dabar kapinės apsnigtos – pasivaikščioti gražu, bet neprisėsi. O traukinyje šilta ir vėjas nepučia. Traukinys, net miesto, mus išveža į kelionę ir suteikia reikiamos distancijos pažvelgti į save ir savo aplinką. Jau vien įlipti į traukinį yra nuotykis, gyvenimo paįvairinimas, nauji įspūdžiai, galbūt net naujos pažintys. Berlyne veikia dvi žiedinės traukinių linijos: viena pagal laikrodžio rodyklę, kita – prieš. Taigi, įlipai savo stotelėje ir, valandą ramiai paskaitęs knygą, vėl gali joje išlipti. Bet įdomu ir dairytis – vaizdai keičiasi taip greitai kaip ir įlipantys žmonės. Kartais net negali patikėti, jog tai vis dar tas pats miestas. Štai mamų su vaikais rajonas, o štai turtingų senjorų vieta. Čia jaunimo mėgstamas kvartalas su laikinai uždarytais naktiniais klubais, čia seniai nebeveikiantis oro uostas, čia visai nebetoli iki vilų rajonų, o čia jau beveik Stambulo priemiestis su įlipančiais ir išlipančiais muzikantais, laikraščių pardavėjais arba tiesiog paprašaikomis. 27 stotelės, 37 kilometrai – tiek nuvažiuoji per valandą ir vėl atsiduri toje pačioje vietoje, lyg niekur nebūtum išvažiavęs. Kelionė įvyko, bet tu lyg ir nekeliavai.

Atsigręžus į praėjusius metus, apima panašus jausmas – tiek skirtingų stotelių buvo, o vėl atvykome į tą pačią vietą. Dabar važiuojame antrą ratą ir jau nustoji dairytis pro langą, nustoji sekti stotelių pavadinimus, tik tvirčiau įsikabini į knygą.

Berlyno traukiniuose vis dar gali išvysti nemažai skaitančių. Turiu prisipažinti, kad labai mėgstu vogčiomis žvilgčioti ir spėlioti, kokią knygą jie laiko rankose. Kartais smalsumas taip apsėda, jog net pamirštu savąją, todėl paskui jaučiu dilgčiojant kaltės jausmą, lyg būčiau užmiršusi savo vyrą ir užsižiūrėjusi į kitus. Dažniausiai traukinyje skaitomi stori romanai. Iš patirties galiu pasakyti: nei apsakymai, nei esė traukinyje nepopuliarūs. Jie reikalauja daugiau koncentracijos. Trumpesni tekstai mažiau kibūs ir neįtraukia taip, kaip įpusėtas skaityti istorinis romanas ar detektyvas. Trumpesni tekstai konkuruoja su dar trumpesniais mūsų ekranuose ir reikia didžiulių valios pastangų, kad nežvilgtelėtum, kas naujo toje saldainių parduotuvėje, kur visi šypsosi ir žeria komplimentus.

Ne, jei išsiruošiu į kelionę, slepiu telefoną kuo gilesnėje kišenėje ir stengiuosi save įtikinti, kad nepriklausau nuo jo ir užteks valios nežvilgčioti, ar kas nors per šį ar kitą pusvalandį manęs nepasigedo.

Apvažiavusi vieną ratą nusprendžiu pasivaikščioti po miestą, todėl perlipu į tramvajų ir jau po keliolikos minučių išlipu prie Muziejų salos. Kaukė nuspaudė ausis, todėl metu ją lauk. Pasidžiaugiu, kad Berlyne bent jau lauke nereikia jos dėvėti. Išskyrus kelias gatves centre, kurių tiksliai nežino net patys kontrolieriai.

Muziejų salą sudaro penki pastatai ir graži kolonada. Kai kurios kolonos dar su Antrojo pasaulinio karo kulkų žymėmis. Toks gražus pastatų ansamblis ir nė vieno turisto, nė vienos besifotografuojančios jaunųjų poros. Nėra net romės be dviejų priekinių dantų, kuri čia nuolat akordeonu groja „Katiušos“ melodiją. Niekas ant tilto nepučia didžiulių muilo burbulų, nes nėra kam jų fotografuoti.

Užtat prie upės sujudimas. Krantinėje stovi keli policijos automobiliai, policininkai laiko virves, o iš upės tarp plaukiančių lyčių kartais iškyla oro burbulai. Viskas aišku – upėje narai. O gal čia naujas „Nusikaltimo vietos“ sezonas? Prieinu arčiau, pastoviniuoju, bet neišvydusi jokio reginio, einu tolyn. Vasarą šis laukas būna nusėstas turistų ir vietinių. Išgerti alaus tiesiai iš butelio drybsant ant pievos, žiūrint į praplaukiančius laivus ir senuosius Muziejų salos pastatus yra vienas iš must do lankantis Berlyne.

 

Lina Ever. Pasivažinėjimas po žiemišką Berlyną

 

Einu toliau krantine, prisimenu, kaip čia vasaromis atsirasdavo šokių aikštelė, palmės vazonuose, smėlis ir paplūdimio gultų. Čia vasaros vakarais buvo šokamas tango ir gurkšnojami kokteiliai. Dar galėjai tiesiog pamojuoti praplaukiantiems laivams. Arba skaityti. Arba rašyti. Arba svajoti. Arba bučiuotis.

Einu per tiltuką link Bode’s muziejaus, kuriame saugomos monetos ir senieji paveikslai. Ant šio tilto vasaros vakarais visada kas nors groja, šoka, o visi kiti atvažiuoja tiesiog pasėdėti ir pasiklausyti. Be to, besileidžianti saulė labai gražiai nuauksina muziejaus fasadą, tad čia suplūsta ir mieste viešintys instagrameriai. Jei eičiau toliau palei upę, netrukus pasiekčiau Friedrichstrasse’s stotį, bet dabar suku atgalios, einu pro kelerius metus uždarytą Pergamo muziejaus pagrindinį įėjimą. Tas papilkėjęs statinys toks didingas ir kartu toks vienišas. Pusė muziejaus jau ketverius metus uždaryta, nes garsusis Pergamo altorius vis dar restauruojamas.

Praeinu Berlyno katedrą, kuri irgi uždaryta turistams, bet atvira tikintiesiems. Anksčiau ši riba neegzistuodavo, jei įeini prieš mišias ir nesineši kuprinės ir fotoaparato. Turistams kartais taip rekomenduodavau prasmukti be bilieto. Ir ne vien tam, kad sutaupytų, – manau, apsilankydamas didžiosiose bažnyčiose per mišias geriau jas pajusi. Tuomet mažiau blaškaisi, mažiau fotografuoji, esi priverstas pastebėti tai, kas įspūdingiausia.

Pakeliui namo prisimenu, kad turiu pasiimti užsakytas knygas. Taip, tik Berlyne knygynams buvo leidžiama dirbti per karantiną, nes knygos čia priskirtos būtiniausiųjų prekių kategorijai. Užsuku į juos, kai sušąlu, kai noriu prasiblaškyti, kai trūksta pramogų ir pasiilgstu bendravimo. Ne, dvi mano užsakytos knygos dar neatkeliavo, dėl „Brexito“ viskas stringa muitinėje, apgailestauja mano mėgstamo angliško antikvariato savininkas, šiek tiek panašus į Hugh Granto personažą. Ir knygynas šiek tiek panašus į tą knygyną filme, o Kollwitzkiezius kažkuo primena Notting Hillą Londone – čia taip pat šeštadieniais vyksta turgus, apstu keisčiausių personažų, mažų kavinių ir parduotuvėlių. Mes kalbamės su pardavėju apie Josephą Campbelą, apie Bruce’ą Chatwina, apie Christopherio Isherwoodo gyvenimo Berlyne metus ir prižadu, kad lauksiu, kiek reikės, bet jo paslaugų į „Amazon“ neiškeisiu.

Po pusvalandžio nešina Johno Irvingo autobiografija „Įsivaizduojama draugė“ už šešis eurus išeinu iš knygyno (kai perskaitysiu, galėsiu atnešti atgal ir pasikeisti į kitą) į prieblandos gaubiamą gatvelę. Čia užsidega gatvės žibintai, po kojom čeža sniegas, tėčių traukiamose rogėse sėdi įraudusiais skruostais vaikai, du vyriškiai laukia kavos išsinešti, geltonuoju dviračiu pravažiuoja paštininkas, o jau senokai uždarytos siūlų parduotuvėlės vitrinoje moteris rengia manekeną nauju megztiniu. Nustebusi stabteliu prie nedidelio meksikiečių restorano, kuriame ne kartą esu valgiusi, – ant visų stalelių romantiškai uždegtos žvakės ir atrodo taip jauku kaip įprastą žiemos dieną, laukiant išalkusių klientų. Pasaulis visiškai toks pat, lyg niekas nebūtų pasikeitę.

Ir tada suprantu, kad ne viskas taip pat. Tai tik mes stengiamės elgtis įprastai, nes tikimės greičiau susigrąžinti savo įprastą pasaulį. Tai mes mezgam šalikus uždarytos parduotuvės manekenui, serviruojame stalus, prie kurių niekas nevalgo, valome dulkes nuo kelioninių batų ir kuprinių, tikėdamiesi, kad tuoj tuoj viskas sugrįš ir mes pradėsime šiuos metus iš naujo. Iš naujo įlipsime į ratu važiuojantį traukinį. Tokia savotiška terapija, stengiantis sulaikyti iš rankų slystantį pasaulį.

Vėl lipu į tramvajų. Jame labiau krato ir ne taip patogu rašyti, bet jei atsisėdi pačiame gale, regi tolstančius ir į tamsą grimztančius pastatus ir bėgius. Nurimstu. Pavargau nerimauti. Tramvajus žino, kur važiuoti, ir paleis mane nežinomame miesto pakraštyje. O ten galėsiu save apgaudinėti, kad nepaklydau, o tiesiog išsiruošiau į žygį. Taip susikursiu nuotykį ir paįvairinsiu gyvenimą.

Kitą kartą.

Dabar užlenkiu knygos kamputį, kad nepamesčiau, kur skaičiau, ir išlipu reikiamoje stotelėje prie namų. Užsuksiu dar į parduotuvę. Kai grįžus manęs paklaus, kur buvau, atsakysiu – ai, niekur. Iš tiesų niekur kaip ir nenuvažiavau. 

 

 

Linos Ever nuotraukos

Draugai