Marco Aime. Grynumas yra apartheidas, rasės neegzistuoja

Šiandien vis dažniau tenka išgirsti frazę „Aš ne rasistas, bet...“, „Esu kairiųjų pažiūrų, tačiau...“ ir toliau einančią filipiką, nukreiptą prieš imigrantus iš Afrikos ar musulmonų invaziją, neva keliančią grėsmę „mūsų“ vertybėms. Tarsi vertybės būtų ne žmogiškos, o išskirtinai lietuvių (ar europiečių) prerogatyva. Šias kalbas būtų galima laikyti populistinių jėgų kurstomais naiviais kliedesiais, tačiau kai iš praeities it zombiai kyla tokie simboliai kaip fašistinis ryšulys (fascio) ar svastikos, verta sunerimti. Italijos konstitucija draudžia fašizmo apologetiką, bet radikaliosios dešiniųjų grupuotės steigiasi ir veikia pačiais įvairiausiais pavidalais. Lietuvoje neseniai taip pat nuskambėjo kvietimas „pažadinti fašistą savyje“. Galbūt atėjo laikas paneigti tam tikrą „žemės ir kraujo“ retoriką ir atmesti liguistą bei trumparegišką „patriotizmą“, pasisavinusį tapatybės, šaknų ir tautos sąvokas? Žvelgiant antropologiškai, tapatybė nėra grynakraujė išbaigta duotybė, ji užgimsta ir prasmę įgauna per virsmą. Šiai temai skirtas Marco Aime’s (g. 1956), migracijos ir multikultūriškumo temomis besidominčio italų antropologo, rašytojo ir eseisto, straipsnis. (Toma Gudelytė)

Lipdukas Vilniuje, 2017-ųjų ruduo. Nuotrauka iš LM archyvo

„Buvome pasirengę pripažinti viską, bet tik ne tai, kad esame pradėti nuo kojų.“ Šioje garsioje paleon­tologo André Leroi-Gourhano frazėje glūdi atsakymas į klausimą, kas yra kultūra ant­ropologine prasme ir kad ji atsirado ilgai vykstant nuosekliems mainams. Jei, anot Guido Barbujani’o1, genetika įrodė, jog kalbėti apie žmonių rases paprasčiausiai neįmanoma, nes esame sudėtingų ir susipynusių apsikeitimų, pavertusių mus „metisais“ ar, kitaip tariant, mišrūnais (kilniąja žodžio prasme), rezultatas, tai antropologiniai kultūros tyrimai pateikė lygiagrečias papildančias išvadas: grynųjų kultūrų nėra, tai hibridiški dariniai, ‒ anot Roberto Lowie’o2, skiaučių, šukių ir atplaišų visuma.

Susitikdami ir susikirsdami mūsų protėviai apsikeitė neįtikėtinais genų kiekiais, tai lėmė, kad jų palikuonys tapo maišytais individais, todėl jokia rasinio pobūdžio, t. y. biologiniu pagrindu besiremianti, klasifikacija neįmanoma. Lygiai taip pat ir turbūt gerokai paprasčiau mūsų protėviai mainėsi idėjomis, sąvokomis, išradimais ir ling­vistiniais terminais, o tai lėmė, jog visos kultūros šiandien multikultūriškos, atsiradusios iš ilgos ir nenutrūkstamos mainų grandinės; vieni į tai nori ir geba žvelgti teigiamai, o kiti interpretuoja negatyviai, tokio pobūdžio sąveikas vadina kontaminacija.

Greta keturmatės erdvės ir laiko dimensijos, apibrėžiančios mūsų biologinę būtį, žmonija įgauna savo pavidalą „penktajame matmenyje“ – vaizduotėje. Žmonija dažnai atsiranda ne iš objektyvios tikrovės, o iš bendro sumanymo ar projekto, kurio steigėjai ne visada objektyviai atpažįstami bei suskaičiuojami ir pats projektas nebūtinai dera su sau prisiskiriama bendruomenės istorija. Nors kiekviena kultūra tam tikrais aspektais ypatinga ir specifiška, egzistuoja universalūs sąlyčio taškai, padedantys individams iš skirtingų bendruomenių užmegzti dialogą ir ryšį. Kaip tik tai užtikrina kultūrinę cirkuliaciją tiek vakar, tiek ir šiandien.

Vis dėlto politikų ir žiniasklaidos diskusijos dar niekada nebuvo taip prisod­rintos žodžiais „tapatybė“, „šaknys“, „tradicija“. Šios sąvokos tapo ne vienos ksenofobinės pakraipos partijos steigiamuoju lozungu, pradedant „Šiaurės lyga“ Italijoje, Marine Le Pen „Fronte national“ Prancūzijoje, Geerto Wilderso judėjimu Olandijoje ar „Perussuomalaisset“ (grynieji norvegai) Norvegijoje ir baigiant panašiomis politinėmis grupėmis Vengrijoje, Austrijoje ir Danijoje, pagrindiniu retoriniu ramsčiu pasitelkusiomis etniškumą. Centrinė tokių judėjimų idėja grindžiama prielaida, kad tam tikros grupės kultūra yra totalus ir absoliutus kūrinys, išimtinai tos grupės nuosavybė; tokia kultūra savas šaknis įleidusi į tradiciją, praeitį.

Lai neįsižeidžia A. Leroi-Gourhanas, bet šaknų metafora lemia virtinę aspektų, kurie formuoja išskirtinumu grindžiamų ideologijų pagrindą. Interpretuojant pažodžiui ši metafora skelbia, kad negalime tapti niekuo kitu nei tai, kas esame, nes mūsų kultūra ir tapatybė apibrėžta nuo gimimo. Iš ąžuolo šaknų tegali išaugti ąžuolas, iš jų niekada neišaugs kaštonas ar tuopa. Taigi mūsų tapatybė auga iš šaknų, iš žemės, būtent tos ir ne kitos žemės – ši mintis pagimdė tragišką derinį Blut und Boden (kraujas ir žemė), tapusį nacistinės ideologijos pagrindu. Be to, bet kuri su šaknimis tapatinama tradicija individų atžvilgiu darosi radikali, taip pat ir iš biologinės perspektyvos; tokios tradicijos atmesti nevalia, nes laukia bausmė – mirtis.

Šaknų metafora suponuoja gryną nekontaminuotą kilmę, bet kokią kultūrinę bendruomenės išraišką priskiria pačiai bendruomenei ir atmeta išorinių įtakų bei jungčių galimybę. Kaip tik tokią „tiesą“ 1938 m. liepos 15 d. skelbė „Rasės manifestas“, atvėręs kelią netrukus Italijoje įsigalėjusiems rasiniams įstatymams: „Masinis tautų maišymasis istoriniais amžiais yra legenda.“3 Šio manifesto autoriai taip pat siekė „nugenėti“ galimus kontaminuojančius elementus ir įtvirtinti „grynos“, bet kokiems ne autochtoniškiems elementams atsparios tautos vaizdinį. Ypatingai gaji metafora galiausiai transformuojasi į valdžios priemonę ir virsta savotiška dogma, kuria tikima besąlygiškai.

– Kai giminėje permaišyta tiek kraujo, sulaukęs tokio amžiaus, jau tikrai nebežinau savo kilmės, – tarė Delaura. – Nei kas esu.

– Šiose karalystėse niekas to nežino, –­ tarė Abrenunsijas. – Ir, man regis, prireiks šimtmečių tam sužinoti.4

Šis melancholiškas pokalbis tarp dviejų Gabrielio Garcíos Márquezo personažų tiksliai ir įtaigiai apibendrina įtampą tarp aiškios kilmės paieškų (mūsų istorijos ir kultūros nulinio taško, kuriam dažnai priskiriame tai, ką vadiname tapatybe) ir tikrovės kasdien siūlomo istorinio, kultūrinio ir socialinio raizginio, kuriam dažnai norima primesti tvarką kuriant rezervatus su ribomis, sienomis ir padalijimais. Taip bandoma įveikti tariamo ištirpimo neaiškioje magmoje baimę.

Originalią perspektyvą siūlo keli Karibų rašytojai. Pirmasis jų, Edouardas Glissantas, iš Martinikos salos kilęs rašytojas ir eseistas, yra idėjinis Aimé Cesaire’o palikuonis ir kreolizacijos teoretikas. Metaforų meistras E. Glissantas įdomiai lygina Viduržemio jūros regiono pasaulį su savo gimtuoju archipelagu. „Viduržemio jūra, – rašo E. Glissantas, – uždara jūra, linkusi koncentruoti. Jos vidinės jėgos krypsta į centrą, į bendrą idealą, Vieno egzaltaciją. Neatsitiktinai trys pagrindinės monoteistinės religijos – krikščionybė, judaizmas ir islamas – užgimė kaip tik prie Viduržemio jūros krantų. Salynas, atvirkščiai, yra skaldantis pasaulis, įvairovės karalystė. Karibų pasaulis, siejantis ne vien salas, bet ir JAV pietinę pakrantę, Centrinės Amerikos rytinę pakrantę (Belizą, Nikaragvą, Kolumbiją, Venesuelą ir Braziliją), – didžiulis ratas, besipriešinantis senųjų pažinties formų linijiškumui. Salynas ne koncentruoja, o skaldo.“ Salynas viską suskaido ir sutrupina. Jo gyventojų identitetas nėra vien skirtingais laiko tarpsniais nugulusių sluoksnių visuma. Karibų tapatybė – vis kita nuolat spalvą mainančio krištolo briauna. Šie intelektualo žodžiai atspindi suvokimą, kad kultūra – kreolizacijos proceso vaisius. Proceso, kuris negali būti nuspėjamas, kuris sudaro sąlygas atsirasti savitai eksperimentinei laboratorijai, vietoje būties homogeniškumo siūlančiai platesnio mąstymo galimybę.

Problema, pasak E. Glissanto, glūdi vakarietišką pasaulėvoką persmelkusioje klasifikacijos manijoje. Viskas privalo būti suskirstyta į stalčiukus ir turėti tikslią, logišką bei neklystamą vietą. Darkart pasigirsta grynumo aidų skambesys. E. Glissantas, priešingai, pareiškia teisę į blausumą: „Per didelis apibrėžtumas ir perregimumas veda prie apartheido: šioje pusėje juodaodžiai, šioje – baltieji. Sakome: „Jų neįmanoma suprasti“, ir renkamės gyventi atskirdami kitus. O aš sakau: „Ne, mes nesuprantame vieni kitų iki galo, tačiau galime sugyventi.“ Nepermatomumas nėra siena, pro jį visada šis tas prasiskverbia. Vienas bičiulis neseniai pasakė manąs, kad teisė į neperregimumą turėtų būti įtraukta tarp žmogaus teisių.“

 

1 Guido Barbujani (g. 1955) – italų genetikas ir rašytojas, daugybės mokslinių studijų ir knygų apie žmonijos bioįvairovę autorius.

2 Robertas Harry Lowie (1883–1957) – amerikiečių etnografas ir antropologas, tyrinėjęs didžiųjų prerijų indėnų kultūras.

3 „Dauguma dabartinės Italijos gyventojų yra arijai ir priklauso arijų civilizacijai. Ši arijų civilizacija gyvuoja ne vieną tūkstantį metų. (...) Po longobardų invazijos Italijoje daugiau neįvyko jokių reikšmingų populiacijos pokyčių, lėmusių mūsų nacijos rasinį veidą. Jei likusios Europos nacijos rasiškai keitėsi ir moderniaisiais laikais, tai rasinė Italijos gyventojų sudėtis iš esmės tokia pati kaip ir prieš daugelį šimtmečių.“ „Rasės mokslininkų manifestas“ (it. „Manifesto degli scienziati razzisti“), dar kitaip „Rasės manifestas“, 1938 m.

4 Gabriel García Márquez. „Apie meilę ir kitus demonus“. Iš ispanų kalbos vertė Valdas P. Petrauskas. – V. „Alma littera“, 2006.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

„Left“, 2017 m. gegužės 20 d.