Su vertėja, lietuvių kalbos mokytoja Marija Čepaityte kalbasi Andrius Jakučiūnas

Vyriausybė praėjusiais metais patvirtino naujus kalbos mokėjimo reikalavimus, pagal kuriuos nuo 2026 m. sausio 1 d. parduodantys prekes ar teikiantys paslaugas asmenys privalo užtikrinti gyventojų aptarnavimą valstybine kalba. Kaip vertinate šį įstatymą? Ar, jūsų nuomone, jis yra adekvatus ir naudingas skatinant lietuvių kalbos mokymąsi tarp atvykėlių?

Mano mokiniai, su kuriais aptariau jūsų klausimus, įsitikinę, kad lietuvių kalbos egzaminas reikalingas. Vieni iš jų nutarė mokytis lietuvių kalbos vos atvykę, niekieno neskatinami. Kiti mokosi, nes darbdaviai iš dalies apmoka pamokas ir leidžia tai daryti darbo metu. Visi besimokantieji įsitikinę, kad persikėlus gyventi į kitą šalį reikia mokytis jos kalbos. Kita vertus, matau, kad bet kokie nauji valstybės reikalavimai atvykėliams, ypač ultimatyvūs, kategoriški arba priimami skubotai, gali ne skatinti integruotis į lietuvišką aplinką, bet atbaidyti nuo integracijos. 

Neskaitant kontroversijų, kurias kelia šios naujos tvarkos įgyvendinimas realybėje, ji netiesiogiai kelia klausimą: ar lietuvių kalba yra sunki? Jei taip, ar tokiu atveju mes ne per daug reikalaujame iš atvykėlių?

Nepasakyčiau, kad mūsų kalba lengva, bet ją išmokti įmanoma. FSI lentelėse, kurios klasifikuoja kalbas pagal tai, kaip greitai jos „įkertamos“ anglakalbiui, lietuvių kalba priskiriama tai 3-iai, tai 4-ai kategorijai – t. y. prie sunkių arba sunkesnių, bet ne sunkiausių kalbų. Lietuvių kalbai išmokti reikia maždaug pusantrų metų: dvi pamokos po dvi akademines valandas per savaitę. Kadangi lietuvių kalbą dėstau baltarusiams, rusams ir ukrainiečiams, man yra lengviau, nes nereikia ilgai aiškinti kalbos struktūros – baltų ir slavų kalbos šiuo atžvilgiu yra panašios, visi atsimena mokyklinę gramatiką, tuo ir remiuosi dėstydama. Kiek žinau iš kolegų, sunkiau ir ilgiau tenka mokyti lietuvių kalbos anglakalbius ir visus kitus kitakalbius, ypač atvykėlius iš Afrikos. 

Sunkiausia atvykėliams – suprasti, ką sako lietuviai. Net slavams reikia išmokti daug žodžių: nors jie atpažįsta kai kurias bendras indoeuropietiškas žodžių šaknis, juolab sulietuvintus tarptautinius žodžius, dauguma žodžių šaknų jiems visiškai svetimos. Jei tikslas paprastas – išmokyti atvykėlį bendrauti buityje arba, kaip to dabar reikalaujama, lietuviškai aptarnauti Lietuvos pilietį, – vis tiek tenka gana ilgai mokytis. Jei tikslas – išmokyti gerai kalbėti, mokymas gali užsitęsti labai ilgą laiką, ypač dėl to, kad lietuviai, jei girdi akcentą, linkę iškart pradėti su atvykėliu kalbėti angliškai ar rusiškai. 

 

Marija Čepaitytė. Laidos „Kalbos ribos“ kadras

 

Lietuviai mėgsta pabrėžti lietuvių kalbos sunkumą. Dažnas lietuvis, sustabdytas gatvėje arba net naktį pabudintas lovoje, neabejodamas pasakys, kad lietuvių kalba – labai sunki, ją išmokti sunku ar net neįmanoma. Galbūt galėtume paspėlioti, kodėl mitas apie lietuvių kalbos sunkumą yra toks gajus. Iš kur jis kilo?

Pirmiausia, manau, taip sakoma dėl to, kad mes visi nuo mažens žinome, jog lietuvių kalba yra reta, viena iš dviejų išlikusių baltų kalbų; kitos pražuvo, galėjo dingti ir mūsiškė. Dar daugelis žino, kad ši kalba archajiška ir kad jos mokosi lingvistai visame pasaulyje. O jei ji reta ir archajiška – savaime suprantama, kad visiems kitiems sunki. 

Neseniai mano mokiniams, Rusijos opozicijos atstovams, susitikime Užsienio reikalų ministerijoje taip ir buvo pasakyta: lietuvių kalba yra labai sunki. Net aptariant naujus kalbos mokėjimo reikalavimus Seime sausio 21 d. nuskambėjo tezė, kad lietuvių kalba yra „viena seniausių ir gražiausių kalbų ir ne tokia paprasta“.

Laikyti ją sunkia, matyt, skatina ir tai, kad dėl mažo kalbos vartotojų kiekio ji nėra plačiai paplitusi, mokymo medžiaga sunkiai prieinama ir anksčiau kitataučiai jos retai mokėsi. Dabar ypatingas laikas – lietuvių kalbos istorijoje dar niekada nebuvo tiek žmonių, norinčių (arba turinčių) jos mokytis. Bet galbūt šis mitas tiesiog guodžia mus, nepaprastos kalbos turėtojus, ir suteikia mums romantiško išskirtinumo? 

Kaip lietuvių kalbos sunkumo mitas veikia imigrantus, kuriems pravartu išmokti kalbą? Ar tai nesukuria (t. y. ar mes patys jiems nesukuriame) nereikalingo psichologinio krūvio?

Taip, daugelis mano mokinių, dirbančių lietuviškoje aplinkoje, stebisi, kodėl jų kolegos lietuviai taip aistringai reaguoja į lietuvių kalbos mokymąsi ir perspėja, kad tai neįmanoma, „geriau nepradėti“. Taip pat jie stebisi, kad visi lietuviai kalba skirtingai. Mokiniai iškėlė hipotezę, kad tai susiję ne tik su mitu apie kalbos retumą ir sunkumą, bet ir su kolegų patirtimis mokykloje, laikant egzaminus; mokinių nuomone, daugelis lietuvių nesupranta savo kalbos gramatikos ir yra įbauginti lietuvių kalbos dėstymo mokykloje. Man tai buvo nauja, gal ir pritarčiau tokiai hipotezei. 

Dar vienos mokinės nuomone, „lietuviai ypač gerbia savo kalbą ir saugo ją nuo užsieniečių, nes bijo, kad ji ištirps kitose“. Tame irgi yra tiesos – besiklausydama jau minėto aptarimo Seime, kur buvo svarstoma, kaip „apriboti atvykėliams ilgamečio gyvenimo Lietuvoje perspektyvas“, susimąsčiau, ar negalima būtų naudoti mito apie lietuvių kalbos sunkumą kaip priemonės, padedančios apsiginti nuo norinčiųjų čia gyventi. 

Vis dėlto tikrai ne visi mūsų piliečiai taip reaguoja į atvykėlių mokymąsi. Ne sykį girdėjau iš mokinių, kad pašnekovai ne tik stebisi, kad kažkas mokosi lietuvių kalbos, bet ir žavisi tuo, palaiko ir giria besimokančiuosius, net kalba su jais lėčiau, aiškiau, paprasčiau. Esu ypač dėkinga tiems nepažįstamiems tautiečiams, nes tai yra veiksmingiausias būdas kelti motyvaciją. Vienai mokinei net dantį gydė nemokamai „už lietuvių kalbą“. 

Ar vadinamasis kalbos sunkumas arba lengvumas apskritai gali būti laikoma pakankama priežastimi? Dubajaus šeichams tarnaujantys pakistaniečiai puikiausiai susikalba arabų kalba, kuri minėtose FSI lentelėse priskiriama sunkiausių kalbų grupei. Žiūrint į mūsų kraštus, didesnę motyvaciją mokytis lietuvių kalbos rodo atvykėliai iš Azijos ar Afrikos, tas pats pasakytina ir apie nemažą dalį Vilniuje įsikūrusių Rusijos opozicijos atstovų, Baltarusijos politinių pabėgėlių, o štai ukrainiečiai karo pabėgėliai, ypač žemesnio išsilavinimo, tokios motyvacijos stokoja...

Galiu kalbėti tik apie savo mokinius – daugiausia Rusijos opozicijos atstovus ir politinius pabėgėlius bei IT specialistus iš Baltarusijos. Jiems lietuvių kalba nėra labai sunki dėl kalbų panašumo, be to, visi jie moka anglų kalbą, dažnai dar vieną ar kelias kalbas, turi aukštąjį išsilavinimą. Mokinės ukrainietės pramoko kalbos, bet grįžo į tėvynę ir, matyt, dabar pasakoja Ukrainoje, kokia sunki lietuvių kalba, arba mini ją geru žodžiu. Tokius mokinius ir man įdomu mokyti – daug abipusių atradimų. Su baltarusiais džiaugiamės sutapimais baltarusių ir lietuvių kalbų gramatikose, kai kurie lietuviški žodžiai jiems būna netikėtai pažįstami: „O, taip sakydavo mano močiutė!“ Ukrainiečių kalbos dalių pavadinimai panašūs į lietuvių, yra bendrų žodžių šaknų, be to, jiems padeda muzikinė klausa, – tai daininga tauta, o turint muzikinę klausą lengviau išgirsti, ką sako lietuviai. 

Turiu kelis pažįstamus, atvykusius į Lietuvą iš Rusijos po Krymo aneksijos. Kas susirado darbą Lietuvoje ir dirbo su lietuviais, pradėjo rišliai ir beveik taisyklingai kalbėti maždaug po aštuonerių metų nesimokydami. Šiuo metu ateina nauji mokiniai, kurie daugiau nei trejus metus gyvena Vilniuje ir jau gali nusipirkti kavos, užsisakyti maisto, bet vis tiek nesupranta, apie ką kalbama aplinkui. Jie pradeda mokytis iš naujo, nes suvokia, kad be gramatikos viskas stringa. 

Todėl buvau sukrėsta sužinojusi, kad man taip gerai pažįstami vilniečiai taksistai ir kurjeriai, kurie moka tik pasisveikinti ir padėkoti lietuviškai, iki kovo pabaigos turi išlaikyti kalbos egzaminą. Jie susidurs su A2 lygio egzaminu, kuriam ruošiu mokinius apie pusantrų metų. Nesvarbu, kad iš taksistų ar kurjerių reikalaujama 40 proc. žinių (A1 lygis), o ne 60 proc. (A2 lygis), – egzamino užduotys sudarytos tiems, kas mokėsi gramatikos ir turi gana rimtą leksikos bagažą. Egzaminų klasėje prie kompiuterių sodinti visiškai neparuoštus žmones, kurie gali tik spėlioti, kokį variantą išrinkti teste, mano manymu, yra nehumaniška. 

Kaip manote, kokios sąlygos turi būti, kad migrantas jaustų poreikį mokytis lietuvių kalbos, ir kokios mūsų galimybės tokias sąlygas sukurti Lietuvoje?

Viena mano mokinė, išgirdusi šį klausimą, ištarė: „O dabar aš pradėsiu verkti.“ Ir pradėjo. Migrantas turi jausti Lietuvos norą priimti atvykėlius, juos integruoti. Kiek girdžiu iš mokinių, Lietuvoje žmonės yra draugiški; migrantų akimis, ksenofobija mums, lietuviams, nėra būdingas bruožas. Matyt, valstybė turėtų aiškinti gyventojams, kad migrantai nėra blogis, o atvykėliams suteikti socialines garantijas ir aiškiai nubrėžti jų ateities viziją – kiek laiko ir kokiomis sąlygomis jie gali gyventi Lietuvoje, kokios sąlygos ir galimybės tapti Lietuvos piliečiu („naujuoju lietuviu“). Tai būtų didžiausia paskata. 

Žmonių, turinčių laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, socialinės garantijos daug mažesnės nei tų, kurie turi leidimą gyventi nuolat. Pastarąjį galima gauti po penkerių metų laikino gyvenimo, todėl penkerius metus žmonės turi ateities viziją – bus geriau. Kaip atvykusieji 2022-aisiais matys savo ateitį po 2027-ųjų, priklauso nuo mūsų. Kai aptarėme jūsų klausimą, viena mokinė pajuokavo, kad reikia sukurti filmukus autobusuose apie migrantus, gyvenančius Lietuvoje, nes jos sūnui patiko filmukai apie žvėris, kurie moko, kaip elgtis transporte. Ji svarstė: „Gal reikia papasakoti apie mus visus, tokius skirtingus, – iš kur mes atvažiavome, kodėl pasirinkome Lietuvą ir paskatinti vietinius gyventojus padėti mums išmokti kalbą?“ „Migrantai yra silpna socialinė grupė, todėl požiūris į juos yra šalies demokratijos įrodymas“, – sakė kitas mokinys, kuris iki karo Rusijoje gynė migrantų iš Kazachstano, Kirgizijos ir kitų šalių teises, o dabar pats tapo migrantu Lietuvoje. 

Kokie dar veiksniai išleidžiami iš akių, aptariant migrantų norą mokytis šalies, kurioje gyvena, kalbos? Ar apskritai svarstome savo kultūros patrauklumo klausimą? Gal vis dėlto didesnį vaidmenį vaidina grynai pragmatiniai interesai? Ar mūsų galimybės, žvelgiant per šią prizmę, nėra pernelyg ribotos, nes daliai migrantų Lietuva – tik tarpinė stotelė?

Manau, kad politiniai migrantai nesirinko šalies, jie gyvena toje šalyje, kuri juos priėmė. Karo pabėgėliai iš Ukrainos galėjo rinktis šalį, IT specialistai baltarusiai čia buvo perkelti kartu su įmonėmis, atvykėliai iš Afrikos ir Azijos dažniausiai atvažiuoja užsidirbti arba mokytis. Kažkuo jiems visiems, tokiems skirtingiems, Lietuva patiko. Tarpinė stotelė gali pavirsti nuolatine gyvenimo vieta: pavyzdžiui, Baltarusijos politiniai pabėgėliai kurį laiką nesimokė lietuvių kalbos, nes buvo įsitikinę, kad grįš namo. Prasidėjus karui Ukrainoje daugelis jų ėmė mokytis – pragmatiniai tai interesai ar ne, ne man spręsti. Greičiau jie taip elgiasi skatinami savo beviltiškos padėties, bendros istorijos, šalių giminystės, kaimynystės. 

Daugelis Rusijos opozicijos atstovų, kuriuos mokau lietuvių kalbos, liktų čia gyventi – jie nuoširdžiai dėkingi Lietuvai, nes kitaip seniai būtų atsidūrę Rusijos kalėjimuose. Į klausimą apie kultūros patrauklumą mokiniai atsakė, kad pirmi emigracijos metai yra adaptaciniai, šoko būsenos nieko nematai, tik svarstai, ar galėtum toje šalyje gyventi. Bet jei iš karto pradedi mokytis kalbos, šalis tau atsiveria, ją pamilsti. Pirmaisiais metais kalbos pamokos padeda ir psichologiškai. 

Kaip, jūsų nuomone (žinoma, jei manote, kad tai svarbu), galime didinti savo kultūros – drauge ir kalbos – patrauklumą?

Čia pasigirsta darnus daugiau nei trejus metus gyvenančių Lietuvoje mano mokinių choras: „Lietuviai mums sako, kad nereikia mokytis lietuvių kalbos, nes ji niekam nereikalinga, o ji gi tokia įdomi, tokia praturtinanti“; „Lietuva pati savęs nevertina, žvelgia kritiškai, mažai apie save pasakoja pasauliui, o ji fantastiška. Jei išvažiuosiu, visur pasakosiu apie Lietuvą“; „Lietuva maža, jauki ir rami, ji saugo savo nuostabią gamtą ir gyvūniją“; „Lietuva yra patraukli technologijomis, europietiška kultūra, gyvenimo lygiu“; „Lietuva yra jauna pozityvi demokratiška šalis, todėl joje įdomu gyventi“; „Lietuvos žmonės santūrūs, bet labai darbštūs ir sąžiningi.“ Taigi manau, kad Lietuva jau ir dabar yra patraukli. Žinau, kad man pasisekė su mokiniais, kiti dėstytojai kartais girdi ką kita, bet tegu patys ir pasakoja. 

Ar besimokančiųjų netrikdo kalbos mokytojų (tikiuosi, ne visų) lūkestis, kad „naujieji lietuviai“ kalbėtų be akcento, taisyklingai? Ar neišsigąsta žmonės, kai pradedama mokyti nuo kirčiavimo, ilgųjų ir trumpųjų balsių tarimo nepažįstamuose žodžiuose?

Niekada nesistengiau, kad mokiniai kalbėtų be akcento, taisyklingai, todėl nežinau, ką atsakyti. Man svarbu, kad mokinys prašnektų, nebijotų suklysti bendraudamas, o tartis su laiku pagerės. Jei nuolat taisysiu tarimą, jie neprašneks. Tik štai tokia bėda: lietuviai ir santūrūs, ir mandagūs – išgirdę akcentą, iškart pradeda kalbėti angliškai ar rusiškai. Neturėjimas su kuo bendrauti – didelė lietuvių kalbos pramokusių atvykėlių problema. 

Kokių metodikų reikia efektyviai mokantis kalbos? Pirmiausia turbūt reikėtų pasirūpinti, kad dėstytojai įgytų lietuvių kaip svetimos kalbos mokymo specializaciją. Tai gali būti kursai, per kuriuos būsimi dėstytojai susipažintų su esamais vadovėliais, metodikomis, gautų praktinių patarimų. 

Specialistų tikrai trūksta, daug mano mokinių turi neigiamos mokymosi patirties, kai kurie buvo atgrasinti arba išgąsdinti, teko raminti ir įkvėpti pasitikėjimo savimi. Esančių nuostabių ir talentingų kolegų tikrai neužtenka. Mano mokiniai siūlo tokį projektą: pradėti rinkti lietuvių kalbos pramokusių migrantų mokymosi patirtis, refleksiją. Pasiūlyti tai daryti atvykėliams iš įvairių šalių – kam kas lietuvių kalboje buvo sunkiausia, kas lengviausia, ko jie lauktų iš dėstytojo, ko pritrūko vadovėliuose. Ir tada kurti naujas mokymo priemones. 

Yra labai skirtingų grupių: gyvenantys ir dirbantys Lietuvoje migrantai; ekonominiai pabėgėliai, kurių galutinė stotelė vis dėlto dažniausiai yra ne Lietuva; studentai; karo ir politiniai pabėgėliai. Kaip kalbos politiką priderinti prie visų šių grupių, turinčių, sakyčiau, labai skirtingus interesus ir nevienodą motyvacijos lygį? Pagaliau ar į visas jas turėtume kreipti tiek pat dėmesio? Koks tikslas mokyti, tarkim, migrantą, kuris galiausiai vis tiek atsidurs Vokietijoje ar Švedijoje?

Bet kuris Lietuvoje legaliai atsidūręs užsienietis priklauso nuo Migracijos departamento, kur tas žmogus gauna leidimą gyventi, nuo Mokesčių inspekcijos, kur jis gauna verslo liudijimą ar registruoja individualią veiklą, arba nuo savo darbdavio, mokymo įstaigos. Jei visa apimtimi įsigalios nauja kalbos mokėjimo reikalavimų tvarka ir minėtos institucijos prie jos prisidės, mažai tikėtina, kad bus atsižvelgta, kokiai grupei priklauso užsienietis, nors šito labai norėtųsi. 

Turbūt skaitytojai nedaug žino, kokia šiuo metu yra valstybinė užsieniečių kalbos mokymo politika. Ar apskritai tokia egzistuoja? Yra kokių nors strategijų? Gal apibrėžtos tikslinės grupės? Ar nėra taip, kad vežimas (t. y. draudimas aptarnauti nelietuviškai) pastatytas prieš arklį ir šitaip bandoma pasiekti nežinia kokį tikslą?

Manau, kad naujos kalbos mokymo politikos tikslas turėtų būti užsieniečių integracija į Lietuvos visuomenę. Bet pirmiausia Lietuva turi nutarti, kad migrantai jai reikalingi, – taip padaryta, pavyzdžiui, Vokietijoje. Nematau vienos krypties politikoje: viena ranka tarsi stengiamasi migrantus integruoti, kita daroma viskas, kad jie Lietuvoje neužsibūtų. 

Draudimas aptarnauti nevalstybine kalba yra logiškas bet kokioje valstybėje, bet turbūt dar ne visos Lietuvos institucijos suprato, kaip tą draudimą reikės vykdyti. Kol vieni džiūgauja, kad gauna dešimtkart daugiau piliečių skundų dėl lietuviškai nekalbančių atvykėlių, kiti raportuoja pasiruošę per dvejus metus apmokyti lietuvių kalbos net 6000 atvykėlių. Galbūt iš to rasis kokia nors darni ir aiški politika, atsižvelgianti į demokratinius reikalavimus ir pagarbą žmogaus teisėms. 

Suprantama, kad kyla daug klausimų, nes anksčiau Lietuva niekada nebuvo susidūrusi su tokiu dideliu migrantų skaičiumi. Mes matome tos naujosios politikos ir naujų strategijų kūrimą čia ir dabar. Kuriamos įvairios institucijos – jos, matyt, dar ilgai derins savo veiksmus. O atvykėliai gyvens šalia mūsų laukdami atsako, ar jie pageidaujami Lietuvoje.