„Ar aš esu pabaisa? Nieko nenužudžiau. Ar aš esu pabaisa? Niekada neskelbiau fašizmo. Ar aš esu pabaisa? Netvirkinau vaiko. Ar aš esu pabaisa? Man neteko sulaukti kaltinimų apsvaiginus ir išprievartavus daugybę moterų. Ar aš esu pabaisa? Nemušu savo vaikų. (KOL KAS.) Ar aš esu pabaisa? Nepastebėta mano antisemitinių polinkių. Ar aš esu pabaisa? Niekada nevadovavau sekso kultui, kuriame uždarytas merginas paauksuotame dvare Atlantoje versčiau įgyvendinti reikalavimus. Ar aš esu pabaisa? Aš neprievartavau analiniu būdu trylikamečio.

Tik pamanyk, kiek bjaurų dalykų aš nepadariau. Galbūt aš ir ne pabaisa.“

Vietoje įžangos – ištrauka iš rašytojos Claire Dederer esė „What Do We Do with the Art of Monstrous Men?“¹, kurią tyčia išverčiau neutralia gimine. Ji apgaubia pastaruoju metu kilusius apmąstymus apie kūrybą (pirmiausia – literatūrinę) ir išplečia stipriausio šiais metais regėto filmo „Motina!“ („Mother“, 2017) suvokimo lauką. Kai sakau stipriausio, turiu minty – emociškai paveikiausio. Pabandęs atpasakoti filmo siužetą veikiausiai pajustum, kad skamba kvailai. Šio filmo stiprybė ‒ ne tiesmukas atpažinimas, o smelkiantis nujautimas, mitinis lygmuo.

Kaip netikėta: filmas atspindi nemažos lietuvių rašytojų dalies mąstymo būklę ir steigties sociume sąlygas. Su pagrindiniu veikėju ‒ pripažintu poetu ‒ turbūt susitapatintų netgi tie, kurie sakytų, kad atskiria asmeninį gyvenimą nuo kūrybos, neigtų žalingai eikvojantys savo emocinę pusiausvyrą, santykius, psichinę sveikatą dėl dar vienos tobulos strofos, drobės, stipraus vaidmens. Filme regime, kaip susireikšminęs literatūros kūrėjas naudojasi žmonos gerumu savo patogumui – šioji plotmė, viena iš kelių, pastebėta ir Jess Joho recenzijoje². Regime klasikinį vaidmenų pasiskirstymą, kai moters kūrybinė energija paaukojama namų židiniui kūrenti, o talentingas autorius lieka nepriklausomas ir gali laisvai puoselėti savo ego nepaisydamas moters emocijų ir lūkesčių. Ar ne tokiu iškreipto ryšio pagrindu sukurta gana daug geriausios lietuvių literatūros?

Filmą galima išskleisti įvairiai, bet man norėtųsi lęšį nukreipti nuo užguitos moters prie tariamai išsipildžiusio vyro paveikslo. Darreno Aronofsky’o filme poeto žmona, kurią sukūrė aktorė Jannifer Lawrence, pati pasirenka rūpintis namais ir pernelyg nesikišti į vyro nepriklausomumą. Manding, režisierius aiškiai parodė, kad veikėja pasirenka nutylėjimo taktiką, užuot sprendusi visaverčio santykio su vyru deficitą, o kai pagaliau sutuoktinio autokratiškai savivalei pasipriešina, paaiškėja, jog pastanga pavėluota. Nutylėjimo inercija patogi ir sutuoktiniui, kol tampa tokia įprasta, kad jis lieka visiškai kurčias pagrįstoms žmonos pretenzijoms ypač didelės grėsmės akivaizdoje.

Ši individualaus pasirinkimo (tiek jos, tiek jo) galimybė, žinoma, neįmanoma prie siužetinės linijos apie šeimą pritraukus kitą filmo plotmę – klimato kaitos alegoriją, pagal kurią sutuoktinė veikia kaip žmonių planetos personifikacija. Žemė visiškai priklausoma nuo žmonių elgesio ir prieš eksploataciją gali atsakyti tik isterija (uraganais), ašaromis (potvyniais) ar pykčiu (gaisrais kur nors Kalifornijoje).

Vadinasi, suskliaudę planetos bejėgiškumą, turime sutikti, kad sutuoktinių pasirinkimo sąlygos lygios, nors nebūtinai įsisąmonintos. Vienodai kalti tiek vyras, tiek žmona. Vadinasi, jiedu vienodai ir kenčia, ir nukenčia.

Planeta-motina-moteris filme visiškai sunaikinama. O kaip vyras? Ar jam atsitinka kas nors bloga? Mes patiriame, kad jis nepasimoko iš negatyvios patirties, žalingos kančios ir euforijos dinamikos, kartodamas tą pačią klaidą destruktyviausiu būdu – autorizuodamas visišką sunaikinimą dėl galimybės atstatyti, pradėti iš naujo. Tokia filmo tikrovė. Praktika liudija, kad neretai liūdnai baigiasi ir iškreipto santykio stipresniajam – vyrui. Tik nebūtinai tai išoriškai atpažįstama.

Tradiciškai dažnai to neatpažįstame ir nepripažįstame, nes kultūra legalizavo vyro-pabaisos teisę būti tokiam. Maža to, įprasta literatūroje neretai sutinkamą „neramųjį“ tipažą romantizuoti. Pavyzdžiui, ilgą laiką ir aš Jurgio Kunčino „Tūlą“ skaičiau taip, kaip, pavyzdžiui, užsimenama 2013 metų leidimo anotacijoje: „...dosnios neįmanomos meilės dūžtanti banga.“ Dabar interpretuoju kūrinį taip, kad pačiam būtų aiškiau, ir įvardyti užtenka vieno žodžio: neurozė. Man neapsiverčia liežuvis „Tūloje“ ieškoti meilės, nes ten jos paprasčiausiai nerandu. Ir pasirinktoji psichoanalitinė žiūra jokiu būdu nesumenkina romano meninės vertės – šitaip man tiesiog lengviau jį suprasti. Įsivardijant.

Kaip rašo psichikos tyrinėtojas Finnas Skarderudas knygoje „Nerimas“, tie, „kurie atsideda apriboto gyvenimo sumanymui – tobulam meniškumui, – išvengia meilės įtampos. Kas įsisuka į gyvenimą, patenka į pavojų, kad kitų tikrovės juose įsitvirtins ir juos perims. Pažeidžiamieji rizikuoja, kad meilės santykiai juos praris ir iščiulps likučius“ (p. 94). Man „Tūlos“ veikėjas panašus į dilemos aklavietėje blaškomą herojų – literatūroje, beje, gana universalų.

Minėtoji C. Dederer aiškiai nurodo nusistovėjusios sanklodos, kai menininkai gali laisvai kurti „be pasekmių“, variklį, kurį atpažįstame ir D. Aronofs­ky’o juostoje, – tai savanaudiškumas: „Kuriantis rašytojas ar menininkas privalo turėti tam tikrų savybių. Talento, proto, ištvermės. Turtingi tėveliai – labai neblogai. Tu tikrai turėtum pabandyti tokius turėti. Vis dėlto tarp visų būtinųjų lygiaverčių ingredientų pats svarbiausias yra savanaudiškumas. Knyga yra padaryta iš mažų savanaudiškumų. Iš savanaudiškumo užtrenkti duris savo šeimai. Savanaudiškumas yra ignoruoti vaiko vežimėlį koridoriuje. Savanaudiškumas – pamiršti tikrą pasaulį, kad kurtum naują. Savanaudiškumas yra vogti istorijas iš kitų žmonių. Savanaudiškumas yra tausoti geriausiąjį save tam beveidžiam anoniminiam meilužiui – skaitytojui.“

Nenusižengsime etikai daugumą literatūros didžiųjų pavadinę savanaudžiais. Ar Bronius Radzevičius nusižudydamas pasielgė savanaudiškai? Žinoma, savanaudiškai. Ar vienas pats po Paryžių klajojantis Valdas Papievis yra savanaudiškas? Taip. Kiek tokių – pragėrusių sveikatą, šeimas?..

Savanaudiškumą užsiaugina narciziškas tipas. Mūsų visuomenė nuolat darosi vis narciziškesnė, todėl daugėja ir „menininkų“, kitaip sakant, grafomanų. Tačiau pirminis nei geras, nei blogas narcizo impulsas išskleisti savo asmenybę kūrybiškai vienodai kyla tiek rašeivoms, tiek vadinamiesiems genijams. Tik vienus greitai nurašome, o kitus kutename užsimerkdami prieš psichopatologijas arba nė neturėdami galimybės jų pastebėti.

Sakysite: kam apie tai kalbėti, palikime talentinguosius ramybėje, kad talentai neužgestų, kad degtų. Įvardiju tai garsiai ne norėdamas rašytojus sumenkinti, o atkreipdamas dėmesį į tokio mūsų mąstymo spragą ir, sakykime, tolerancijos žalą. Kaip žalingo romantizavimo iliustraciją pasitelksiu neseniai internete vėl pasklidusį pokalbį su filosofu Arvydu Šliogeriu apie poetą Sigitą Gedą³. Jame profesorius, apibūdindamas poeto asmenybę, kartoja tas pačias tūliškas klišes: „Sigitas praktiniame gyvenime buvo visiškas vaikas. Ir visos tos jo nelaimės – su moterimis, su šeima, su dukra – atsirado dėl to, kad kalba jį nuniokojo. (...) Genialumas visų pirma yra prakeikimas ir visų pirma todėl, kad energija atiduodama ne tam vadinamajam kasdieniam gyvenimui. Beveik be išimčių visi didieji kūrėjai paprastame gyvenime yra bejėgiai.“

Taigi ir vėl aptinkame tradicinę dichotomiją: gyvenimas prieš kūrybą. Šiuo atveju S. Gedos savanaudiškumą vienas iškiliausių lietuvių mąstytojų teisina romantizuodamas. Jau pesimistiškasis rašytojas Michelis Houellebecqas esė „Išlikti gyvam“ (1991) ironiškai ir sykiu jautriai įrodinėjo, kad „išmokti tapti poetu yra pamiršti, kaip gyventi“: „Poetinė patirtis ir neurotinė patirtis yra du takai, kurie susikerta, sąveikauja ir dažniausiai persidengia: išgauti poetinę rūdą reiškia atverti neurozės šaltinį. Bet tu neturi pasirinkimo. Nėra kito kelio.“⁴ Net F. Skarderudas veikale daro dviprasmišką išlygą: „Turėtume džiaugtis, kad dalis žmonių, turinčių meninių gabumų ir poreikį skleistis, gyveno pragarišką gyvenimą“ (p. 161). Žodžiu, visi sutinka, kad norėdamas ką nors sukurti, turi kaip reikiant kentėti ir dar skaudinti kitus.

Ši neįsisąmoninta nuostata kaip tam tikras pasiteisinimas aptinkamas ne vien tarp klasikų. Pavyzdžiui, poetą Rimvydą Stankevičių visada išgirsime savo atsakomybę permetant Dievui – tai galima interpretuoti ir kaip asmeninių silpnybių, polinkių romantizavimą: „Akivaizdu, kad tai jau yra aukštesnių jėgų įsikišimas. Tos gaivališkos nuotrupos – jas reikia medituoti, bet jomis vienomis nesikliauti: štai staiga aš apsitručiju kažkokiais narkotikais, kurie mano sąmonę ištaško į šipulius ir tada rašau pats nesuprasdamas ką.“⁵ Tokio pasiteisinimo (mįslingais narkotikais, Dievu, ženklais iš dangaus, kuo tik nori) mechanizmą paprastais žodžiais paaiškina „Nerimo“ autorius: „Talentas gali būti suvokiamas kaip kažkas, esantis išorėje, esantis priešais (...). Kartais žmogus gali jaustis jo nugalėtas, vaikomas. Ir atvirkščiai: kai kūrybiškumas užblokuojamas, o kūrimo geba atrodo visiškai maža ir nepajėgi, praktikuojantis menininkas išgyvena šitai kaip svarbiausio narciziško šaltinio – jausmo, kad esi gyvas, užveržimą“ (p. 189).

Anot eseistės C. Dederer, moteriškas savanaudiškumas dėl kūrybos yra kitokio pobūdžio – apleisti vaikų priežiūrą: „Baigus rašyti knygą, ant žemės lieka sudaužytų dalykų šiukšlynėlis: sulaužyti pasimatymai, sulaužyti pažadai, sulaužyti susitarimai.“ Na ir gerai, kas iš to? Kūryba reikalauja kančios ir aukų, argi ne? Ko gero. Tačiau esu įsitikinęs, kad, atpažinus tamsiąją pusę ir liovusis romantizuoti rašytojų ydas, taptų ramiau ne tik menininkų šeimynykščiams, tai būtų naudinga ir pačiai kūrybai, nes savanaudiškumą subalansavę, sveiką santykį su šeima ir sociumu puoselėjantys menininkai išliktų geresnės psichinės sveikatos, tad išsaugotų daugiau energijos geriems kūriniams kurti. Neužtenka konstatuoti, kad „didieji kūrėjai paprastame gyvenime yra bejėgiai“, verta aiškintis sutrikimo priežastis ir su jomis kovoti, kad menininkas išsaugotų savo gyvybines jėgas, būtinas eilėraščiams, tapybai ar spektakliams.

Teiginys „genialumas yra prakeikimas“ – niekam tikusi diagnozė, o mūsų kultūros diagnozė yra šių „prakeikimo“ polinkių romantizavimas. Jeigu visuomenė, literatūros kritikai neatpažįsta rašytojo arba romano veikėjo patologijos, tuo blogiau ne tik rašytojui, bet ir pačiai visuomenei, nes nesirinkti sąmoningumo, vadinasi, likti infantiliam, vadinasi, nenusistatyti ribų. Judėjimo „#metoo“ pūlinys – nemaloni simptomatika, iki ko nusivažiavome toleruodami išskydusias ribas. Anot F. Skarderudo, „beribiškumo problema yra atskyrimo ir nešvarumo problema. Sunku vidinį dalyką atskirti nuo išorinio, apibrėžtą – nuo ne­apibrėžto. Kai išsisklaido ribos, išsisklaido ir realybės apčiuopiamumas“ (p. 23).

Knygoje „Nerimas“ demonstruojama, kaip toks ribų trynimas pasireiškė konkretaus rašytojo – Thomo Bernhardo, pagal kurio pjesę „Didvyrių aikštė“ Lietuvoje pastatytas ir puikiausiai įvertintas spektaklis, ‒ biografijoje: „...jis išformuoja skirtumą tarp vidaus ir išorės, kad melancholijai viduje nebeliktų vietos. Vietos savirefleksijai nebelieka. Kalba yra svaigalai. Kaip ir dauguma svaigalų, ji nuveda žmogiškąjį patyrimą į apribojimų šalį, kurioje karaliauja beprotybė ir mirtis“ (p. 171).

Kalba yra svaigalai, konstatuoja psichiatras. Grįžę prie A. Šliogerio minčių apie S. Gedą pastebėsime, kad filosofas pateisina poeto savinaiką būtent pasidavimu kalbai, jos perdozavimu. Vis grįždamas prie gerbiamojo mąstytojo minčių pradedu galvoti, kad taip interpretuoti amžininko kūrėjo biografiją nejautru ir gal net neetiška.

Pats neseniai atidavęs į leidyklą parašytą knygą atsidūriau ties tuštumos bedugne. Romaną rašiau ketverius metus, tai yra pusę to laiko, kiek esame pažįstami su žmona. Pastaruosius metus daug dažniau nei mylimą moterį prisimindavau Mortą, kuri net neegzistuoja: ji vargino mane, nes buvo neišbaigta. Tais kūrybai skirtais metais žmona suprato, palaikė, nutylėjo. Tačiau atsibudęs iš sapno pastebėjau, kad nebejaučiu gyvenimo. Kad pakeistų sauskelnių santykis neatsveria parašytų sakinių skaičiaus. Tai buvo skausmingas ir išblaivinantis smūgis. Taip veikia kalbos svaigalai. O jeigu dar įmaišai kartkartėmis burbono arba vyno...

Dalydamasis savo patirtimi noriu atkreipti dėmesį, kad reikia būti bud­riems. Visiems: ir menininkų šeimynykščiams, ir meno kritikams. Ne visi turi atidžias ir kantrias žmonas. Dažniau būna, kad, poetams save deginant, jų moterys nejučiom pučia dumples. Nieko naujo aš neatrandu, dar Albert’as Camus esė pratarmėje rašė: „...suprantu esąs chaotiškas, turįs žiaurių instinktų, mėgstąs negailestingą vienišystę, į kurią galiu nerti stačia galva. Kad būtų sukurtas meno kūrinys, pirmiausia turi pasinaudoti šitomis tamsiomis dvasios jėgomis“ („Esė rinktinė“, p. 38). Užtat mąstytojas aiškiai pabrėžė saugik­lių būtinybę. Net didysis nihilistas M. Houellebecqas patarimuose poetui atsargiai užsimena apie inkarą: „Nepamiršk psichiatrų, kurie turi galią paskirti nedarbingumą. Tiesa, prailginta viešnagė psichiatrijos ligoninėje yra draudžiama: pernelyg kenkėjiška. Poe­tas turėtų naudoti tai kaip paskutinę instanciją – nusikaltimo alternatyvą.“⁶

Filmas „Motina!“ grąžino menininko patologijos temą, nors ji daugiapla­nėje juostoje ne pagrindinė. Tačiau vaizduojamas tipažas gyvas, aktualus, atpažįstamas. Po festivalio „Vilniaus lapai“ svarsčiau, kuris lietuvių rašytojas galėtų prilygti sveikata per tiesioginį skaipo pokalbį tryškusiam garbaus amžiaus rašytojui Amosui Ozui trimis esminiais bruožais – kilnumu, erudicija ir sveiku humoru? Galvojau ir nesugalvojau. Kilnių ir išsilavinusių bus, bet jie juoksis sarkastiškai, piktai. Arba bus niūriai rimti. Arba bus išsilavinę ir juokingi, bet ne kilnūs. Ir taip toliau.

Vertėtų pirmiausia „suderinti tokias skirtingas sritis – kasdienio gyvenimo banalybę ir, sykiu, šuolius į užusielius“⁷. Anot A. Šliogerio, tai labai retas atvejis. Retas, nes ne visiems pasiseka. Pavyzdžiui, turėti kant­rią žmoną. Arba nugalėti savo gėdą ir kreiptis į psichiat­rą. Arba prisiimti atsakomybę, juk poetams toks įprastas „perdėtas domėjimasis kančia turi aiškią kainą – atsakomybės atsisakymą“ (p. 299), – rašo F. Skarderudas.

Dar iš „Nerimo“: „Rašymas gali prilygti elektros srovei, kurią sukuria priešingybės – energija, išauganti iš įtemptų santykių tarp begalinės didybės ir begalinės desperacijos“ (p. 185). Kiekvienas į kalbos pinkles patekęs rašytojas rizikuoja atsidurti patologijos akligatvyje. Net genialiausia knyga neverta su(si)griauto likimo. Užsižaidus sielvarte ir neviltyje, kančioje ir bejėgiškume, patys kūrybiškiausi žmonės vietoje siužetų ir rimų regės viena prie kitos nelimpančias 32 raides. Vadinasi, bus sunaikinti, kaip ir filme „Motina!“, visi būsimi pasauliai – neparašytos knygos.

 

¹ „Paris Review“, 2017-11-20

² „Literatūra ir menas“, 2017-11-10

³ „Dialogas“, 2009-02-20

⁴ www.houellebecq.info

⁵ „Literatūros akiračiai“, 2017-05-07

⁶ www.houellebecq.info

⁷ „Dialogas“, 2009-02-20