Gimęs 1993 m. Ūgis – 168 cm. Svoris – auga. Ego – gigantiškas. Inauguruotas Užupio Respublikos ambasadoriumi „Dievažin kur“. Vaikystėje manė, kad jo reprodukcinis organas itin panašus į vėžliuką. Nuo 16 metų yra dirbęs vienuolikoje skirtingų darbų. Paskutinis – barmeno. Motina – vertėja, lituanistė, redaktorė. Tėvas – Rusijos žydas ukrainietiška pavarde. 2015 m. sudegino butą gamindamasis fejerverkus. Kurį laiką ligoninėje mėgavosi nemokamomis morfino dozėmis. Bandė studijuoti filosofiją, tačiau pasibaidė. Paskui metus gyveno su vienuoliais. Bandė studijuoti vertimą (anglų ir italų kalbomis). Darsyk pasibaidė. 13 kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį komoje išbuvo kelias paras. Galbūt netgi bendravo su transcendentalais, bet už tas istorijas prašo pinigų arba cigarečių. Močiutė, į kurią atsigimė, buvo žydė. 2015 m. surinko daugiausia taškų Europos slemo poezijos čempionato finale. Dalį jų komisija atėmė dėl viršyto laiko limito. 2016-ųjų Europos slemo čempionate, vykusiame lapkričio 26 d. Belgijoje, užėmė III vietą. Daug- ir tuščiažodžiautojas.

Mariau, kada prasidėjo tavo draugystė su slemu?

Slemo pradžia sutapo su filosofijos studijų pradžia. Iš ten išstojau po trijų mėnesių, o sleminu jau ketverius metus. Slemas mane žavi tuo, kad iš visų raštijos ir raidijos platformų yra labiausiai dialogu kvepianti terpė. Man tai džiazo, gatvės kultūros ir antikos oratorių varžytuvių hibridas. Šia sakytinės poezijos forma ketinu užsiimti tol, kol manęs nenuvys nuo scenos.

Antrus metus iš eilės atstovauji Lietuvai Europos slemo čempionate. Ar neatsibodo?

Kol kas dar ne. Slemas Lietuvoje ir Europoje – labai gyvastingas reiškinys, nuolat besimainantis, dinamiškas. Nors, tiesa, daugelis slemerių ilgainiui pradeda užsiimti kitokiomis veiklomis –­ muzika, teatru, kultūros renginių organizavimu, publicistika ar komiko amatu, bet manau, kad šis dėsnis veikia ir atvirkščiai –­ į slemo sceną ateina teatralai, muzikantai, dainininkai, publicistai... Kūryba verčia menininką ieškoti naujų erdvių ir, manau, toks tarpdisciplininis migravimas plečia akiratį.

Kaip manai, kokie esminiai skirtumai tarp Europos slemo čempionato ir slemo Vilniuje?

Labai reikšmingų skirtumų nėra. Ryškesnių skirtumų yra tarp įvairių šalių slemo scenų. Angliškasis slemas turi dvi stiprias kryptis – jis yra arba sklidinas juodojo humoro, arba gan stip­riai politiškai angažuotas. Prancūzijoje didžioji dalis slemo abejoja prancūziškuoju Liberté, égalité, fraternité – pabrėžia nelygybę, susvetimėjimą, laisvių apribojimą. Prancūzijoje slemas – platforma išsisakyti įvairioms diskriminuojamoms mažumoms – lytinėms, seksualinėms, etninėms. Portugalijoje ryškus poetų skatinimas atsigręžti į vertybes, ten slemo tekstuose girdėti daugiau simbolinės, lyrinės kalbos. Estijoje, labiau nei kur kitur, galvą iškiša būtent garso, fonetinė poezija, kur didesnė reikšmė teikiama ne tiek žodžiams, kiek garsams ir žmogaus gebėjimui jais manipuliuoti. Vokiškojoje Šveicarijos dalyje slemo poetai žygiuoja koja kojon su stand-up komikais, jų pasirodymai pritraukia daugybę žmonių.

Aišku, slemas Vilniuje kokybe nusileidžia Europos čempionatui. Bet tai savaime suprantama. Kiekvienas iš čempionate dalyvavusių poetų laimėjo atrankas savo šalyje. Jis arba ji jau yra čempionas(-ė) savo šalyje. Štai, pavyzdžiui, Vengrijoje laimėtojas turėjo rungtis su 160 kitų poetų. Kai kuriose šalyse atranka milžiniška.

Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje slemas yra labai jaunas ir poetų bei tekstų įvairovė suteikia progą patirti visa tai, ką minėjau anksčiau. Manau, bėgant laikui, atsiras vėžės, tam tikros gairės, formatas. Šalyse, kuriose slemas vyksta ilgiau, jos išsyk krenta į akis. Mane džiugina, kad Lietuvoje slemeriai yra įvairialypiai, scena išlieka dinamiška.

Abu kartus patekai į finalą, bet nelaimėjai. Kas sudaro Europos slemo komisiją? Įvairiuose čempionatuose populiaru papirkinėti komisiją. Gal verta pabandyti sleme?

Šiemet Belgijoje komisija buvo sudaryta iš penkių narių: profesionalios ir pripažintos aktorės; slemerio, kuris šia veikla užsiima daugiau nei 10 metų; poe­to, išleidusio apie pustuzinį knygų; literatūrologės, kritikės ir kultūrinės spaudos apžvalgininkės; tarptautinių slemo renginių organizatoriaus iš Estijos, kuris Europos slemo scenoje sukasi nuo pat jos gyvavimo pradžios.

Pernai Estijoje vykusiame čempionate komisija buvo surinkta iš gan skirtingų vietų. Kiek pamenu, buvo tik vienas asmuo iš literatūrinio lauko. Komisijoje buvo barmenas, muzikantas, to baro, kuriame vyko renginys, savininkas ir dar keli žmonės iš slemo poezijai tolimesnių terpių.

Nemanau, kad būtų prasminga papirkinėti komisiją. Nėra jokio įspūdingo piniginio prizo, šlovė irgi neakina, tapęs slemo čempionu nepasidarai populiaresnis – tuo susidomi daugiausia tie žmonės, kurie slemu domėjosi ir anksčiau, pergalė nepritraukia žinia­sklaidos dėmesio, negauni nesibaigiančių pasiūlymų kur nors ką nors publikuoti.

Ir galiausiai – saldžiausia pergalė vis vien ta, kurią pelnei savo pastangomis, o ne suktybe. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tai tiesa.

Kiekvienam poetui, lipančiam ant slemo scenos, taikomos trys taisyklės: poetas privalo naudoti tik savo kūrybą; scenoje negalima naudoti fonogramos, rekvizitų, kostiumų; kūrinio trukmė – ne ilgiau trijų minučių. Kokias tris taisykles taikai savo kūrybai?

Niekada neturiu intencijos tyčiotis iš kitų asmenų. Žaismingas pasišaipymas grynai juoko, o ne piktybinės agresijos dėlei, mano akimis, yra sveikintinas dalykas, bet jis labai skiriasi nuo paniekinimo ar įžeidimo. Nors, prisipažįstu, kartais labai sunku neperlenkti lazdos.

Vengiu lyrizmo, pasiseilėjimų. Vienas geriausių patarimų, kokį esu gavęs, buvo pasakytas Aido Marčėno: rašyti reikia ne apie savo jausmus, o apie patyrimą, kuris perpasakotas leistų kitam išgyventi tą patį. Aišku, nors ir vengiu sentimentalumo, bet negaliu drąsiai tvirtinti, kad mano tekstuose jo nerasi.

Niekada nekuriu tekstų, kurių bent dalies nesu patyręs savo kailiu. Galiu rašyti tik apie kai kuriuos narkotikus, nes kitų nesu išbandęs. Rašau tik apie tam tikrus kūniškos meilės aspektus, nes nesu iššniukštinėjęs visų jos kertelių. Rašau tik apie labai konkretų svaigulį, geismą, pyktį, sielvartą, džiaugsmą, nuostabą – tai, ką patyriau pats. Man teksto stuburas privalo egzistuoti tikrovėje, o tą stuburą galima tik papuošti įžvalginėmis pinavijomis ir apkaišyti refleksijos rūtomis.

Planuoji išleisti knygą, papasakok. Kokius skirtumus įvardytum tarp rašytinio ir sakytinio teksto?

Knygą planuoja išleisti estai, ji turėtų pasirodyti pavasarį. Jei įsivaizduosime slemo kūrinį kaip istoriją, didelė jos dalis yra ne vien žodžiai, bet ir autoriaus emocinė reakcija į tuos dalykus, apie kuriuos jis kalba. Tai perteikiama ne verbaliniu būdu, bet gestais, mimika, intonacijomis, pauzėmis, judesiais. Šių dalykų neįmanoma perteikti raštu. Manau, rašytinis tekstas yra atviresnis skaitovo interpretacijai, o klausovas yra labiau priklausomas nuo kūrinį atliekančio autoriaus.

Viena iš žodžio „slam“ reikšmių – stip­ri socialinė kritika. Ką kritikuoji?

Man regis, kad mano darbuose kritiškumo elementas nėra itin reikšmingas ar svarbus. Pirmiausia noriu papasakoti istoriją, perteikti ją taip, kad ji paliktų klausovui ar skaitovui tokį pat įspūdį, kokį man paliko patirtys, virtusios ta istorija.
Vienas mano draugas, slemo poetas iš Airijos Stephenas Murphy kartą pasakė: „Didžiajai daliai žmonių nerūpi poezija, nes didžiajai daliai poezijos nerūpi žmonės.“ Jis pats bando keisti šią situaciją. Ir neseniai Stephenas gavo ranka rašytą laišką iš Airijos prezidento, kuriame jo ekscelencija padėkojo už prasmingą, atidžią ir dėmesingą kūrybą.

Slemo platforma vertinga, nes joje lengviausia užmegzti dialogą su auditorija. Manau, tai vienas iš sakytinės poezijos privalumų. Poetas iškart jaučia publikos reakciją, po trijų minučių kūrinio, nulipus nuo scenos, publika gali prie jo prieiti, išsakyti savo mintis, nuomones, padėkoti ar papeikti.

Menininkai dažnai sako: „Šiuo savo kūriniu norėjau perduoti žinutę.“ Ką norėjai perduoti paskutiniais trimis kūriniais.

Savo trimis finaliniais kūriniais čempionate norėjau pasakyti (eiliškumas išlaikytas):

1. Ironija ir humoras mums padeda ištverti kančią;
2. Kol moki atsiduoti, galėsi prisikelti;
3. Nėra jokios priežasties, slypinčios anapus mūsų buvimo, bet tikrai yra viena, esanti priešais jį.

Nors rytoj, paklaustas to paties, veikiausiai atsakyčiau visiškai kitaip.

Kaip pasikeistų pasaulis, jeigu tokie menininkai nebekurtų, o tiesiog pasakytų žinutę?

O kaip pasikeistų pasaulis, jei, užuot perskaitę vaikui „Mikę Pūkuotuką“, tiesiog pasakytumėm jam: „Pasaulio stebuklingumas glūdi jį patiriančiojo mąstysenoje“? Jei neskaitytumėm vaikams: „Panama labai graži“, o tiesiog pasakytumėm: „Draugystė ir meilė yra svarbiausi dalykai gyvenime“?

Mes mokomės ir suprantame pasaulį ne dėl to, kad jis buvo mums deklaratyviai paaiškintas. Mus išties sujaudina istorijos, patirtys, pasakojimai, kupini tikrovės, konkrečių jos detalių. Žinutės mūsų neveikia. Jei pasaulyje liktų tik žinutės, manau, mūsų emocinis ir protinis intelektai prarastų spalvas, taptų monochrominiai, deklaratyvūs ir tušti.

Spaudos draudimai, knygnešiai, partizanai, pogrindžio literatūra, okupacija, nepriklausomybė – tiek daug progų, tačiau iki šiol neturime nė vienos įkvepiančios lietuviškos kalbos. Kaip manai, kodėl?

Iš tikrųjų tokių kalbų turime gan daug, tik jos nėra viešos. Per savo gyvenimą sutikau labai daug žmonių, kuriuos vadinu mažaisiais šventaisiais. Jie labai ramiai ir nuosekliai dirba savo darbus nematydami būtinybės jų viešinti ir tapti gerkliūgomis-skelbėjais. Tokių žmonių išties daug ir, jei užmegsi su jais dialogą, išgirsi įkvepiančią kalbą, tik ji neskambės aikštėse.

Tai turi ir privalumų, ir trūkumų. Dar besimokydamas gimnazijoje, perskaičiau Josifo Brodskio kalbą, pasakytą gavus Nobelio literatūros premiją. Man ji paliko stiprų įspūdį, tikiu, kad dar ir šiandien vadovaujuosi kai kuriais ten atrastais principais, tiesomis.

Jei mūsų mokslininkai ir kultūros veikėjai būtų labiau remiami valstybės, galbūt jie sparčiau išvešėtų ir galiausiai pradėtų plyšauti aikštėse žodžius, kuriuos įsimintų ateities kartos. Nors mes turime egzodo literatūrą, turime partizanų poeziją. Tai irgi yra kalbos, tik autoriai jas rašydami nelaikė minios savo adresatu.

Bijau tokių skambių prielaidų ir bandymo kategorizuoti, bet gal mūsų bylojimas yra labiau dviasmenis, dviskaitinis, o ne daugiskaitinis. Gal mes labiau linkę tyliai pasiskųsti draugui negu savo pasipiktinimą išreikšti tribūnose? Tikiu, kad Lietuvai atgaunant nepriklausomybę buvo daug kalbų, nuaidėjusių aikštėse, bet neprisimenu nė vienos iš jų ir mokykloje niekas nevertė jų skaityti.

Mano atsakymas į šį klausimą iškelia daugiau klausimų man pačiam ir aš tiesiog garsiai svarstau. Manau, tokios per visą pasaulį nuvilnysiančios kalbos dar sulauksim, o gal jau esame sulaukę, bet spėjome pamiršti...

Martino Lutherio Kingo didžiausias priešas buvo rasizmas. Žymiausia jo kalba prasidėjo žodžiais: „Aš turiu svajonę.“ Įvardyk savo priešą. Kaip pradėtum tekstą, skirtą kovai su juo?

Kurį laiką maniau, kad dabar žmonės neturi jokio aiškaus priešo. Ankstesnės kartos (Lietuvoje ir ne tik joje) turėjo priespaudą, okupantus, stiprią lytinę ir rasinę nelygybę, karą (šiltąjį ir šaltąjį), cenzūrą, religinius ir politinius suvaržymus, laukinį kapitalizmą, akstinus revoliucijoms... O dabar, regis, tokių aiškių priešų nėra. Nėra su kuo kovoti ir net nėra už ką kovoti. Viskas leidžiama, viskas toleruojama, aplinka imli pokyčiams ir labai dinamiška. Na, bent jau toks įspūdis susidaro žvelgiant į Vakarų Europos šalis.
Pastaraisiais metais man teko daug kur pabuvoti. Tai ir nekvalifikuotas darbas, ir įvairios kultūrinės bei socialinės savanorystės (kalėjimai, nepilnamečių įkalinimo įstaigos, ligoninės, vaikų stovyklos, dienos centrai), kūrybiniai projektai, viešnagės pustuzinyje Europos šalių ir kt.

Ir avinėdamas visose šitose ganyk­lose suvokiau, kas yra mano priešas. Tai žmonių persisotinimas. Suzombėjimas. Atbukimas. Savęs standartizavimas, virsmas į pirmuonį su labai trivialiais poreikiais. Mano akimis, tai savotiška stagnacija, pasitenkinimas pačiu savimi.

Jokiu būdu nesakau, kad didvyriškai kovoju stengdamasis nugalėti šituos vėjo malūnus. Kas aš toks, kad smerkčiau ir teisčiau kitų gyvenimus. Suvokiu, jog mano gyvenimo modelis yra geresnis už kitų vertinant tik vienu matu – mano paties pasaulėvoka. Todėl negaliu jo primesti kitiems. Tik pasakoju istorijas tikėdamasis, kad kitiems nebus nuobodu jų klausytis.

Manau, geriausia yra kovoti ne prieš kažką, o už kažką. Už prasmės svarbą žmogaus gyvenime. Už vilties išsaugojimą juodžiausiomis akimirkomis.

Dabar mano kūrybinė laikysena yra tokia – dažnai protestuodamas prieš tą atbukimą ir persisotinimą, naudoju profaniškas, vulgarias ir atgrasias priemones. Todėl mano kūrinys galėtų prasidėti: „Smaukiaus per tavo laidotuves.“ Ir užsibaigti kažkuo šiek tiek lyriškesniu, sakykime: „Galop tu prisikėlei ir tarei, kad kamuoliniai debesys sveria penkis šimtus tonų. Nieko nėra lengviau.“

Kalbėjosi Domas Raibys