Atkreipkite dėmesį, kaip radikaliai skiriasi poetų požiūris į Rusijos užkariavimo ir represijų kampanijas Kaukaze ir Lenkijoje. 1822 m. knygoje „Kaukazo belaisvis“ Aleksandras Puškinas aukštino tą „šlovingą metą“, kai

 

Nida, Taikos g., 3,5 km nuo Rusijos sienos, 2014 m. Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 

Nerimo Kaukaze tautelės,

Pakilo ten į kautynes

Prieš jas dvigalvis mūs erelis (Vertė E. Matuzevičius).

Nutaisęs pompastišką Romos tribūno, burnojančio ant neklusnios genties, toną, A. Puškinas [iš tiesų Lermontovas, – red. past.] kreipėsi į išdidžius čerkesus:

 

Susitaikyk, čerkese! Galbūt jau netrukus

tavo likimo sulauks ir Vakarai, ir Rytai.

Ateis toks metas – ištarsi išdidžiai:

Aš vergas, bet pasaulio valdovo vergas.

Kartais A. Puškino retorika balansavo ant genocido ribos, it nujaučiant į vis nekrofiliškesnį Vladimiro Putino režimą įsiskverbsiantį smegenų kirminą „Z“ (ir, o tai kelia nerimą, į mąstančius bendrininkus bei klaidinamus kvailius visame pasaulyje). Kaukaze kovojusias carines pajėgas A. Puškinas laikė „juodąja mirtimi“, „sunaikinusia, suniokojusia gentis“, ir tai buvo komplimentas. Piotras Viazemskis, rusų Aukso amžiaus poetas ir Riurikaičių dinastijos palikuonis, į karingą „Kaukazo belaisvio“ toną reagavo neslėpdamas pasibjaurėjimo. „Gaila, – Ivanui Turgenevui rašė Viazemskis, – kad Puškinas sukruvino paskutines savo pasakojimo eilutes. Kas per didvyriai Kotliarevskis ir Ermolovas? Kas čia gero, kad jie „kaip juodoji mirtis, / sunaikino, suniokojo gentis“? Nuo tokios šlovės gyslose stingsta kraujas, piestu stojasi plaukai. Jei būtume švietę gentis, tada būtų ką apdainuoti. Poezija nėra budelių sąjungininkė, politikoje jie gali būti reikalingi, ir tuomet jau istorijos teismui spręsti – ją išteisinti ar ne, ir poeto himnai niekada neturėtų liaupsinti skerdynių. Apmaudu man dėl Puškino: toks žavėjimasis – tikrų tikriausias anachronizmas.“ Tačiau kraujo troškimas „Kaukazo belaisvyje“ nebuvo anachronizmas. Tai visiškai atspindėjo Rusijos praeitį, dabartį ir ateitį.

Kai A. Puškiną prisimena ne rusai, jie linkę galvoti apie ne pagal metus brandų poetą, vos 18-os parašiusį jaudinančią „Odę laisvei“, simpatizavusį revoliucingiems dekabristams ir kūrusį virtuoziškus eiliuotus romanus kaip „Eugenijus Oneginas“ bei susimąstyti verčiančias poetines dramas kaip „Borisas Godunovas“. Rusų garbinamas A. Puškinas yra tamsesnė ir sudėtingesnė figūra – poetas, drausmintas caro ir jo cenzorių, poetas, sukūręs džingoistinės propagandos eilėraštį „Rusijos šmeižikams“, 1831 m. parašytą kaip atsaką didvyriškam revoliucingam Lenkijos nepriklausomybės siekiui. Šis kūrinys kėlė siaubą provakarietiškai Rusijos inteligentijai ir lenkiškajam A. Puškino atitikmeniui Adomui Mickevičiui. Pastarasis sunkiai galėjo patikėti, kad jo buvęs draugas gali rašyti tokias eilutes:

 

Tai siųskite, oratoriai, čionai

Savo įniršusius vaikus:

Priims juos Rusijos laukai,

Tarp jiems nesvetimų kapų.

„RIA Novosti“ ar kitos nekenčiamos valstybinės naujienų agentūros šiandienį autorių itin primenantis A. Puškinas skundėsi, kad „lenkus reikia smaugti, bet mūsų lėtumas yra kankinantis“, tačiau padarė išvadą, kad „galime tik gailėtis lenkų“, nes „mes per stiprūs jų nekęsti ir šis karas bus susinaikinimo karas arba bent jau turėtų būti“. A. Mickevičius savo replikoje „Mano draugams maskviečiams“ tiksliai palygino A. Puškino poziciją su esančio

 

tartum šuo, kurs taip ilgai, deja,

Grandinę valkioja, kad net pamilo ją

Ir kanda ranką tam, kurs nori jį paleisti.

(Vertė V. Mykolaitis-Putinas)

Tačiau A. Puškinas mėgavosi „Pasaulio valdovo vergo“ padėtimi ir nerimavo, kad vieną dieną status quo pasikeis, tad garsiai svarstė: „Ar slavų upeliai įtekės į Rusijos jūrą? O gal išdžius? Štai kur klausimas.“ Taigi Rusijos dominavimas prieš nelaisvas slavų tautas buvo egzistencinis reikalas. Arba Vidurio ir Rytų Europos tautos toliau teka (geopolitiškai, kultūriškai ir psichologiškai) Rytų kryptimi, arba Rusija išdžius kaip susitraukusi, užteršta, pradvokusi, mirštanti Aralo jūra.

Tarasas Ševčenka, būdamas vienos iš tų nelaisvėje esančių tautų dalimi, pasaulį matė visiškai kitaip. Muridų karus Kaukaze jis laikė siaubingu žmonijos naikinimu, o 1845 m. poemoje „Kaukazas“, kuria užsitarnavo ilgus tremties metus, jis širdį veriančiai pastebėjo:

 

Kaulais ten kalnai

Karių muštruotų nubarstyti...

Kiek kraujo! Ašarų! Visus

Pagirdyt karalius galėtum

Ir anūkus jų, ir vaikus

Čia paskandinti sugebėtum. (Vertė A. Venclova)

Kaip ir A. Puškinas, T. Ševčenka buvo begalinių gebėjimų ir išskirtinės nuovokos poetas, tačiau, skirtingai nei A. Puškinas, jis gebėjo atvirai užjausti, todėl buvo tikrasis laisvės poetas. A. Puškinas niekada nebūtų parašęs tokių atjautos kupinų eilučių apie Kaukazą, todėl dabartinėje valstybės propaguojamo smurto, tironijos ir totalinio karo eroje jis labai mažai ko gali mus išmokyti. O štai T. Ševčenka kaip niekad aktualus. Galbūt geriausiame eilėraštyje „Testamentas“, parašytame taip pat 1845 m., T. Ševčenka prašė būti palaidotas ant „ant kurgano, tarp plačių gimtinės stepių“. Prašymas buvo patenkintas 1861 m., palaidojant jį ant Taraso kalvos prie Dniepro. Toliau jis pridėjo dar vieną, svarbesnį, kreipimąsi:

 

Kai užkasite, sukilkit,

Pančius sudaužykit

Ir krauju piktųjų priešų

Laisvę apšlakstykit!

Ir manęs šeimoj laisvojoj,

Naujoj ir laimingoj,

Neužmirškit paminėti

Žodeliu širdingu. (Vertė A. Venclova)

Už šias eilutes T. Ševčenka išlieka svarbiausioje vietoje Ukrainos žmonių širdyse ir mintyse. Už šias eilutes Charkivo gynėjai krauna smėlio maišus aplink juodo ketaus poeto statulą, stovinčią ant smiltainio cokolio pagrindinėje miesto aikštėje, saugodami ją nuo rusų sviedinių, o A. Puškino ir Maksimo Gorkio statulos yra demontuojamos. Už šias eilutes kulkų nusėta, nusilenkusi, bet nesudaužyta T. Ševčenkos statula Borodiankoje tapo vienu esminių karo su Rusija įvaizdžiu. Ir šios eilutės – galima daryti išvadą – lėmė Josifo Brodskio poreikį išjuokti „brechniu Tarasa“ („niekus Taraso“).

1987 m. Nobelio premijos laureato paskaitą J. Brodskis pradėjo, kaip jam būdinga, neišdidžiai pareikšdamas, kad mieliau rinktųsi būti „paskutiniu nevykėliu demokratijoje nei kankiniu ar minčių viešpačiu despotijoje“. Tai, be abejo, buvo apsimestinis kuklumas. J. Brodskis nebuvo nevykėlis, kaip akivaizdžiai rodo iš Švedijos akademijos gautas Nobelio premijos medalis. Tačiau turint galvoje tarybiniame ūkyje praleistą laiką dirbant sunkius priverstinius darbus ir įgimtą nenorą, kaip pats įvardijo, tepti Rusijos vartus derva, galime suprasti, kodėl J. Brodskis galėjo taip jaustis. Vis dėlto daug carinio ir sovietinio laikotarpių poetų, pavyzdžiui, Tarasas Ševčenka, Jevgenas Plužnykas, Volodymyras Svidzinskis, Vasilis Symonenko, bei nesuskaičiuojama daugybė kitų rašytojų, bardų ir intelektualų priėmė kankinystę – už priešinimąsi despotijai sumokėjo didžiausią kainą. A. Puškinas, atsidūręs tokioje pačioje situacijoje, nusprendė būti rusų despotijos minčių viešpačiu. J. Brodskis, nepaisydamas savo patirties, buvo linkęs statyti už tą patį, nuoširdžiai tikėdamas, kad vieną dieną ukrainiečiai pamirš T. Ševčenką, pačią Ukrainos nepriklausomybės idėją ir grįš į rusų glėbį, kurį geriausiai iliustruoja A. Puškino poezija.

Dabar matome, kaip J. Brodskis klydo, tačiau ši klaida turi tiesioginių pasekmių. Šiaip ar taip, poetai yra „nepripažinti pasaulio įstatymų leidėjai“, kaip 1821 m. „Poezijos gynyboje“ teigė Percy Bysshe’as. J. Brodskio nenoras juodinti Rusijos gali būti susijęs su bendru rusų nenoru grumtis su savo niekinga istorija, tai savo ruožtu gali privesti prie tokių absurdų kaip Lenino statulos ir sovietų vėliavų iškilimas laikinai okupuotuose Ukrainos miestuose. Visiška J. Brodskio panieka Ukrainos žmonėms gali būti susijusi su gerokai šviežesniu rusų filosofo Aleksandro Dugino ukrainiečių apibūdinimu – „iš kanalizacijos šulinių išlindusių niekšų rasė“, kurių „genocidas“ yra „reikalingas ir neišvengiamas“. Ir J. Brodskis nėra vienintelis nusikaltėlis. Sovietmečio romanisto Michailo Bulgakovo tvirtinimą, kad ukrainiečių kalba yra „šlykšti ir neegzistuojanti pasaulyje“, galima lygiai taip pat susieti su 2022 m. balandžio pabaigoje Rusijos politologo Sergejaus Michejevo per valstybinę televiziją „Rossija 1“ nuskambėjusiu teiginiu, kad ukrainiečių kalbos „nėra“ ir ja niekas nekalba tiesiogine to žodžio prasme. Sovietų disidentą Aleksandrą Solženicyną apsėdusią Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano panslavišką supervalstybę ir jo tvirtinimus, kad ukrainiečių požiūrį į Holodomorą lėmė „užrūkęs šovinistinis protas“, sekantis Vakarų auditorijai „paruoštas pasakėčias“, galima sieti su dabartinės Rusijos imperialistinėmis ir neistorinėmis pažiūromis į savo kaimyną.

Jei rusų šovinizmo nuodai į jautrių rašytojų, tokių kaip A. Puškinas, M. Bulgakovas, A. Solženicynas ir J. Brodskis, smegenis gali įsiskverbti taip giliai, jei dėl to jie ima rašyti „panegirikas pjautynėms“ ir paverčia poeziją „budelių sąjungininke“, kaip perspėjo Viazemskis, tik įsivaizduokite, ką jie gali padaryti mažiau išprususių ar ciniškesnių rusų tautos atstovų smegenims. Tiesą sakant, mums visai nereikia įsivaizduoti – galime tiesiog apžvelgti rusų karių ir samdinių paliktas nusikaltimų vietas Borodiankoje, Černihive, Volnovachoje, Mariupolyje ir kitur. Tapti masinių Bučos kapaviečių, vaiduokliško Saltivkos rajono, į šipulius susmulkinto XVIII a. filosofui ir poetui Grigorijui Skovorodai skirto muziejaus Skovorodynivkoje liudininkais. Pažiūrėkite į pamišusią „Rossija 1“ pompastiką, kur filmų kūrėjas Karenas Šachnazarovas net putodamas įspėja, kad „raidės Z priešininkai“ susidurs su „koncentracijos stovyklomis, perauklėjimu, sterilizacija“, o laidos vedėjas Vladimiras Solovjovas mėgaujasi branduolinio karo idėja, nes „mes pateksime į dangų, o jie visi padvės“. Šis moralinis bukumas būtų beveik juokingas, jei ne begalė karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, pavojus viso pasaulio taikai, saugumui ir globaliai paveikęs maisto trūkumas, kilę po nesuvokiamos Rusijos invazijos į Ukrainos teritoriją.

Įdomu, ką apie visa tai pasakytų J. Brodskis, jei būtų nemiręs 55-erių ir spėjęs pamatyti apgailėtiną V. Putino Rusijos būklę. Ar vis tiek būtų atsisakęs išdervuoti rusų pasaulio vartus? Ar būtų atsižadėjęs savo „prievolės“ Rusijai ir jos žmonėms? Ar viešumoje būtų kalbėjęs teisingus dalykus, o paskui niūriai sau murmėjęs apie chacholus, kazokus ir spjūvius į Dnieprą? Niekada to nesužinosime, o ir dabar tai neturi jokios reikšmės. Nepaisant J. Brodskio bandymų nuslėpti eilėraštį „Ukrainos nepriklausomybei“, jis tapo vienu žinomesnių jo kūrinių, o tai labai pakenkė poeto reputacijai po mirties. T. Ševčenkos palikimas, kuriam J. Brodskis turėjo tiek priekaištų, lieka nenuginčijamas – tą mes tikrai žinome.

1857 m. eilėraštyje „Jurodivas“ T. Ševčenka irgi rašė taip, kaip niekada negalėjo A. Puškinas ir J. Brodskis, sielodamasis dėl „bedieviškų, nedorų poelgių“ prieš jo tautą ir „minios šventųjų, sukaustytų grandinėmis“, varomų į „užšalusias Sibiro dykvietes“. Jis karštai tikėjosi, kad Ukrainos engėjai bus „persekiojami tų grandinių“, o pats:

 

O aš į Sibirą nuskrisiu,

Net už Baikalo; aplankysiu kalnus,

Olas tamsiausias ir urvus

Gilius, bedugnius, tada jus,

Bendražygius šventosios valios,

Iš smarvės, iš tamsos, nelaisvės –

Temato ir carai, ir žmonės –

Švieson ilgom vorom išvesiu

Sukaustytus grandinėm…

Rašydamas šiuos žodžius gegužės 9 d., visu tempu įsibėgėjus groteskiškam Rusijos Pergalės dienos paradui, mieliau galvoju apie visai kitokią T. Ševčenkos parado idėją – paradą, kuriame iškilmingai minimi ne karo kurstytojai ar genocido pabaisos, o T. Ševčenkos ir jo bendražygių kankinių įkvėpti tikrieji herojai, nepaisydami absurdiško pasipriešinimo bandantys apginti laisvę.

 

Aleksandro Kysliuko (1962–2022) atminimui

Istorikas, klasikas, poliglotas, kalbų mokytojas Kijevo teologijos akademijoje ir seminarijoje bei teisės profesorius Drahomanovo nacionaliniame pedagoginiame universitete, į ukrainiečių kalbą išvertęs Tacitą, Ksenofontą, Tomą Akvinietį, Karlą Jaspersą, Norbertą Eliasą ir Joachimą Ritterį. 2022 m. kovo 5 d. nužudytas Bučoje.

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

„The American Spectator“, 2022 m. gegužės 13 d.

 

Matthew Omolesky – teisininkas, kovojantis už žmogaus teises, kultūros paveldo išsaugojimo, teisės ir antropologijos tyrėjas, Didžiosios Britanijos ir Airijos Karališkojo antropologijos instituto bendradarbis.