Neseniai šventėme Mokytojų dieną. Šia proga menininkams, kritikams ir rašytojams pasiūlėme įsivaizduoti, kad jų dabartinė karjera subyra ir jie grįžta į mokyklą dirbti mokytojais. Jų neriboja kompetencijos ir taisyklės, o gal net fizikos dėsniai – galima dėstyti bet kokį dalyką, bet kam ir bet kur. Ko jie mokytų ir ką veiktų per pamokas ir po jų?

 

Nežinomo autoriaus nuotrauka iš LM archyvo

 

Ernestas Parulskis

Aš pasiruošęs (jei prireiktų) dirbti mokykloje bet kurią akimirką, nes turiu planą, metodą ir instrumentą, kurį net šiek tiek išbandžiau praktiškai. Na, su ta „bet kuria akimirka“ gal ir perlenkiau – man vis dėlto reikėtų poros mėnesių pasiruošti ir nedidelio biudžeto metodinėms priemonėms pasigaminti. Mokyklos juk turi tam lėšų? Planas nesudėtingas – mokykloje imčiausi mokyti dailės istorijos. Pamokose panaikinčiau (čia prasideda metodas) kenksmingą rankdarbinį kūrybiškumą ir ugdyčiau vaikų gebėjimą argumentuotai manipuliuoti nuomone: jaukų subjektyvumą paversti kolektyviai priimtinu objektyvumu. 

Kaip viskas vyktų? Mokiniai su manimi žaistų kortomis. Kortose būtų vaizduojami įvairūs dailės kūriniai: tapyba, skulptūra, komiksai, architektūra, perfmormansai, instaliacijos ir t. t. Visos sritys. Kortos – be hie­rarchijos, jų stiprumą (ar silpnumą) turi įrodyti pats žaidėjas. Jei įrodo – jo korta muša priešininko kortą. Pailiustruosiu galimą procesą. Žaidėjai, pavyzdžiui, ketvirtokai, rankose laiko kortas su Leonardu, Rafaeliu, Donatelu, Mikelandželu ir paršiuku Čiuku. Dėl viso pikto primenu, kad pirmi keturi yra vėžliukai Nindzės. Iš ankstesnių pamokų žaidėjai jau žino 1987 m. komiksų kontekstą JAV ir Sovietų Sąjungoje, įsivaizduoja nostalgijos jėgą ir gali ją transformuoti į simbolinį kapitalą. Su moderatoriaus (mano) pagalba vyksta ginčas, kol galiausiai nusprendžiama, kuri korta laimi. Laimėti gali bet kas, teisingo atsakymo nėra, viskas priklauso nuo argumentacijos virtuoziškumo. Ir taip iki dvyliktos klasės, tik aukštesnėse klasėse užduotys būtų subtilesnės (kuri korta stipresnė – su vėlyvuoju ar ankstyvuoju Henry Moore’u, o gal su Davidu Hockney?). Nors, gerai pagalvojus, paršiukas Čiukas galėtų ir dvyliktoje klasėje atsirasti.

 

Jogintė Bučinskaitė

Mokykloje man daug kas – nuo merginų vertinimo pagal plaukų spalvą iki skirtingų meniu mokytojams ir mokiniams – atrodė „be ryšio“. Ryšio, matyt, nebuvo ir tiesiogine prasme – šiandien nebeprisimenu pusės klasiokų vardų. Todėl grįžusi į mokyklą dirbti mokytoja pabandyčiau mokyti ir mokytis ryšio pamokų ir pertraukų. Kad suprastume, kaip užmegzti ir palaikyti ryšį, kaip saugiai stryktelėti į santykius ir minkštai nusileisti jiems nutrūkus. Kad nukarūnuotume networkinimą. Vertindami ar užimdami postus išmoktume nesinaudoti giminystės ar draugystės ryšiais. Išsiaiškintume, kodėl kraujo ryšys negarantuoja artumo, o artumas – jaukumo. Kad suprastume, jog būti „ne ryšio zonoje“ kartais būtina. Kad pasiruoštume neišvengiamam atsiskyrimui ir atskirtume prisirišimą nuo priklausomybės. Kad suvoktume, koks ryšys tarp mirties vidurių ir gyvenimo įsčių, tarp žmogaus ir dėlės, viduramžių lanko ir strėlės, investavimo ir mielių. Kad stiprintume ryšius su Žeme, namais ir vieni kitais.

Ryšio pamokos būtų skirtos ne komunikacijai gerinti, nors ir tai labai svarbu, bet tam, kad pajaustume ir geriau suprastume pasaulį, sudarytą iš daugialypių ir daugiarūšių ryšių bei pulsacijų, o vidinėse mokyklose vieni kitiems nutiestume rūpesčio ir atjautos turėklą, už kurio saugu laikytis lipant į gyvenimo pamokas ir malonu nučiuožti į pertraukas. 

Mums reikia naujų artumo formulių, parodančių, kad pozityvus ryšys randasi ne tik iš panašumo, bet ir iš skirtumo, pažeidžiamumo, trinties ar galimybės būti nesuprastam, kad rūpestis ir diskomfortas gali egzistuoti kartu. Ryšio egzaminus skirtingais rezultatais išlaikome arba per juos susimauname kasdien – rodydami, dėl ko ir kiek galime pasiaukoti, kokį pėdsaką paliekame kito širdyje. Beje, nepamirškime ir skrandžio – esame išalkę grįžtamojo ryšio, bet per dažnai nemokame jo duoti, tad gal verta jį įrašyti į valgyklos meniu?

 

Dovydas Grajauskas

Kai tavo paties mama – mokytoja, kiekvienais metais per Mokytojų dieną maldaujanti jos niekaip ta proga nesveikinti ir apskritai nepriminti, sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Tačiau pirmiausia, ko gero, patikrinčiau, ar teisingas yra mitas, kad geriausi mokytojai nemėgsta vaikų, o tada imčiausi naujos apsigynimo nuo juodosios magijos disciplinos. Mokyčiau, kaip atpažinti piktuosius burtininkus, norinčius užverbuoti jus į užsienio mokyklas, ką sakyti telefonu pinigus bandantiems išvilioti gnomams, beigi jų senųjų vardų, tokių kaip Лукас из Гугл; su mokiniais aiškintumės, kaip į valstybinius postus patenka valdymo užkeikimu užburti žmonės, ir panašiai. O po pamokų, žinoma, pats sau dėstyčiau eliksyrus.

 

Paulina Eglė Pukytė

Manau, kad norėčiau mokyti, kaip atsimokyti, ko prieš tai buvo išmokta (labai gerai, kad išmokta!), ir kaip išeiti iš savo „saugumo zonos“. Iš esmės tai reikštų mokyti meno. Tam būtų ir vaikų, ir suaugusiųjų klasės. Dar būtų viena specializuota priverstinio mokymo suaugusiųjų klasė. Joje miesto architektai, merai ir savivaldybių darbuotojai būtų mokomi sąžinės. Metodas būtų nenaujas, toks kaip filmo „Prisukamas apelsinas“ pabaigoje – pririšus kėdėse ir parėmus akių vokus, kad valandų valandas negalėtų užmerkti akių. Šešiolika valandų per dieną rodyčiau jiems ekrane iš arti vien pjaunamus medžius. Garso takelis – labai garsus pjūklo džeržgimas, kartais permušamas kirvio į medį dundesiu. Likusias aštuonias poilsio valandas, kai jau galėtų užsimerkti, atgaivai leisčiau elektrinių lapų pūstuvų garsą. Tai būtų duetas. Kartais pamaloninčiau ir kvartetu. Šie mokymai truktų ištisus metus su galimybe pasilikti antriems metams. Net po antrų metų neišlaikius sąžinės egzamino – vilko bilietas. Būtų teikiamas ir maitinimas – vanduo su druska. Negailint druskos. Antriems metams greičiausiai palikčiau dabartinį Vilniaus miesto merą ir žmogų iš savivaldybės, kurio pavardė prasideda „Ru“ ir baigiasi „čius“.

 

Andrius Jakučiūnas

Kitados jau esu dirbęs mokytoju. Tąsyk supratau, kad didžiausias mokinio, žmogaus, piliečio – žinoma, ir mano kaip mokytojo – priešas yra taisyklės ir paklusnumas. Būtent šie du dalykai pražudo vos užsimezgusias idėjas, apverčia aukštyn kojom vertybių sistemą, silpnina gebėjimus. Kartais net sau baisu pasakyti, kad taisyklių nesilaikymas individui ir visuomenei iš tiesų dažnai naudingesnis už laikymąsi, o griovimas – perspektyvesnis, efektyvesnis ir morališkai teisingesnis už saugojimą. 

Utopiniame scenarijuje pabandyčiau tai įrodyti, įtikinęs mokinius (tą padaryti būtų labai nesunku, nes daugelis jų nekenčia mokyklos) sabotuoti vadinamąjį ugdymo procesą kruopščiai imituojant darbą ir vaidinant taisyklių laikymąsi bei gerą elgesį. Jei pirmi žingsniai pavyktų, manau, į vaidybos procesą greitai įsitrauktų ir kiti mokyklos pedagogai, ir vadovybė, ir gal net švietimo skyrius. Ugdymo procesas visuose lygiuose būtų kruopščiai imituojamas, mokytojai vaidintų mokančius, mokiniai – besimokančius ir išmokusius, o vadovėliai – kvalifikuotai parengtus. (Kad įsivyravusi tvarka ir ramybė nesukeltų įtarimų, žinoma, mokiniams kartais reikėtų pavaidinti išdykaujančius, o mokytojams – juos baudžiančius, bet visiems tai būtų puiki pramoga.) Taip pamažu griautume sistemą iš vidaus. Na, o mokslo metų gale, kai ji jau būtų visiškai susilpnėjusi, įvykdytume planuotą teroro aktą – apsimestume, kad visko išmokome, ir dešimtukais išlaikytume egzaminus.