„Neturėk vaikų“, – kartą Pulitzerio premijos laureatui (2001 m.) ir keturiolikos knygų autoriui Michaelui Chabonui pasakė žymus rašytojas. „Kiekvienas jų yra romanas, kurio niekada neparašysi.“ Šiame tekste M. Chabonas (keturių vaikų tėvas) svarsto, ką prarado, nusprendęs šio patarimo neklausyti. 

Viename literatų susitikime, vasarą prieš pasirodant pirmajam mano romanui, likau akis į akį su rašytoju, kuriuo žavėjausi. Stovėjome susibūrimo šeimininko terasoje šalia Trakio upės, su meksikietiškomis mėlyno stiklo vyno taurėmis ir alaus buteliukais rankose zujo svečiai, bet pajutau, kad – nesu tikras, kuo – patraukiau to vyro dėmesį.

– Duosiu tau patarimą, – pasakė jis tarsi įspėdamas.

Atsakiau, jog būčiau dėkingas. Nekantravau išgirsti, ką jis nori pasakyti, – ne todėl, kad jaučiausi reikalingas to patarimo, tiesiog tikėjausi, kad jo žodžiai padės įminti didžio rašytojo mįslę. Negalėjai įžvelgti nė menkiausio įbrėžimo ar iškilimo, kurio galėtum įsitverti, buvo justi tik tiksliai apskaičiuotas draugiškumas žmogaus, pratusio neišsiduoti. Galbūt tas patarimas – vienintelė užuomina, kurios sulauksiu.

Didysis rašytojas pridūrė, kad patarimas bus skausmingas, – o gal pats įskaičiau tai jo balse, – tačiau jis žino, apie ką kalba, tad jei noriu ko nors pasiekti rašydamas, nederėtų numoti į tai ranka. Jis buvo kone dvigubai už mane vyresnis, tačiau ne senas. Pavyzdžiui, buvo pakankamai jaunas, kad avėtų juodus konversus. Pakankamai jaunas, kad iš savęs pasišaipytų, kai su dar žaliu, vieną po kitos metaforas kepančiu Kalifornijos Ervaino universiteto absolventu kalbėjo lyg pats Polonijus.

– Neturėk vaikų, – pasakė jis. – Tik tiek. Nedaryk to.

Šypsena nuo jo veido dingo, tačiau jos šešėlis dar akimirką sušmėžavo mėlynose vyro akyse.

– Tai viskas.

Mažiau nei po mėnesio manęs laukė vestuvės su būsima buvusiąja, o pavasarį turėjo pasirodyti mano knyga. Regis, šio garsaus rašytojo akimis, tokiomis aplinkybėmis buvo pagrindo sunerimti. Tiesa, vien vedybos gąsdinti neturėtų – juk visos jo paties knygos dedikuotos žmonai, – tačiau, jei nebūsiu atsargus, rizikuoju rimtai pakenkti savo karjerai. Po šio romano lauks dar vienas, o visi žino, kad antrieji romanai daug klampesni už debiutinius. Neabejotinai susimovus antruoju bandymu, jei nusišypsos laimė ir nepristigs užsispyrimo, imsiuosi bauginančių trečiojo ir ketvirtojo romanų, tada ekscentriško penktojo, trumpo ir grakštaus šeštojo, o tada septintojo, kuris suskambės naujai, tačiau apibendrins visus ankstesnius, – ir taip toliau, kol neišseks mano užsispyrimas ir neapleis sėkmė. Nebent, žinoma, būsiu negrįžtamai suklydęs, kaip tiek daug jaunų virtuozų iki manęs.

– Gali rašyti geras knygas, – toliau kalbėjo didysis rašytojas, – arba auginti vaikus. Rinktis tau.

Linktelėjau kiek sutrikdytas pranašystės, kurioje aukštyn tarsi Babelio bokštas kyla pramainiui sugulę sunkumai ir laimėjimai, viena iškentėta knyga po kitos.

– Niekada taip apie tai negalvojau, – prisipažinau.

Juokais, tarsi burdami svajonių komandą, mudu su būsima buvusiąja pasvarstydavome, kokius vardus išrinktume savo vaikams, bet tik tiek. Ar turėčiau nedelsdamas padaryti galą tokiems žaismingiems pasvarstymams ir užkirsti kelią rimtesniems, kurie galbūt dar laukia ateityje? Ji buvo poetė, turėjo savų siekų.

– Po, – pradėjo jis, – O’Konoras. Velti. Nė vienas neturėjo vaikų. – Šiame sąraše, be abejo, nors nutylėta, įrašyta ir jo pavardė; buvo kilęs iš pietų, jiedu su savo atsidavusia mylimąja taip pat neturėjo vaikų. – Čechovas. Beketas. Vulf.

 

Thomo Manno žmona Katia su vaikais. Anot pasakojimų, rašytojas užsirakinęs kabinete visą dieną dirbdavo ir vaikams buvo uždrausta jį trukdyti. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Stengiausi atsiminti bent kelis autorius, kurie paneigtų jo teoriją, bet, deja, į galvą šovė tik mano tuometinio dievaičio, Džono Čiverio, lindinčio savo ankštuose namuose Osininge, Niujorko valstijoje, kartu su gyvenimo džiaugsmą praradusia, įskaudinta žmona ir trimis vaikais, vaizdinys. Buvau ką tik perskaitęs jo dukros Suzanos atsiminimus. Jos vaikystė, nors iš pažiūros rami, buvo nenuspėjama, o jos tėvo gyvenimas – alkoholizmo, gėdos ir užslėpto homoseksualumo kratinys. Laikui bėgant jo apsakymai visai pakriko, o romanuose galėjai įžvelgti nebent suvaidintą orumą ir lėtą klampojimą, su kuriais girtuoklis manosi apsimesiąs blaivas; jo vaikai nėrėsi iš kailio, kad būtų pastebėti, ir kartu stengėsi nesimaišyti po kojomis. Galėtum pamanyti, kad jam išvis nederėjo turėti vaikų. Svarsčiau, ką į tai atsakytų Suzana Čiver.

– Pasakysiu štai ką, Maiklai, – pradėjo didysis rašytojas ir išdėstė negailestingą logiką: rašymas yra praktika. Kuo daugiau rašysi, tuo geresniu rašytoju tapsi ir tuo daugiau knygų išleisi. Kokybė ir produktyvumas – štai tvarios sėkmės formulė, ir abiem dalykams reikalingas laikas. Vaikai, sakė didysis rašytojas, yra tikri laiko vagys. Verta pagalvoti ir apie kūrinių temas, aplinkybes, patirtis; knygos – alkanos būtybės, jei per ilgai užsisėdėsi vienoje vietoje, jos praris viską ir visus aplinkui. Turi nuolat judėti, žvelgti į tolį tarsi literatūrinis masajas, genantis savo išbadėjusių romanų bandą. Todėl keliauti – privaloma, ir verčiau patikėčiau jo žodžiais, mat jis viską nuodugniai ištyręs: kelionės su vaikais yra tikra rakštis subinėj. Be to, rašytojai – tikri nenuoramos. Negalėdami pakelti sparnų kada ir kur panorėję, jie taip ir nesužydėtų. Galų gale jie negali būti įsipareigoję niekam, išskyrus rašymą, jų neturi slėgti jokia atsakomybė, išskyrus kasdien parašytų žodžių skaičių. O vaikams reikia pastovumo, nuoseklumo, rutinos ir – svarbiausia – atsidavimo. Trumpai tariant, jis norėjo pasakyti, kad vaikai yra rašymo priešingybė.

– O kaip Tomas Manas? – suabejojau.

Laužiau galvą, kuris gi didis rašytojas buvo šeimos žmogus, bet ne toks pragaištingas kaip Čiveris. Mano susižavėjimas Manu jau buvo išblėsęs, tačiau niekada nepamiršiu ekstazės, apėmusios mane tą vasarą prieš penkerius metus, kai kopiau į „Užburtą kalną“.

– Tomas Manas? – atitarė didysis rašytojas. Jis išsišiepė; pakliuvau tiesiai į pinkles. – Tomas Manas užsirakindavo savo kambaryje! Kasdien! Ištisas valandas! Vaikams buvo uždrausta jam trukdyti, mirk ar gyvenk, – vargu ar per stipriai pasakyta. Vaikai jam buvo kliūtis. O kai dirbo – tikra kančia. Gali nė nesvajoti, kad užbaigsi darbą; ar tokiu tėvu nori būti?

Atsakyti nebuvo sunku. Žinojau, kokiu tėvu noriu būti. Kitaip nei maniškis, būčiau šalia jų, kai tik prireiktų. Pusryčiaujant, ruošiant namų darbus, tada, kai jie mokysis plaukti, gaminti maistą, važiuoti dviračiu; kai verks įsikniaubę į pagalvę. Būčiau jų gyvenimo dalis. Trumpai tariant, mano durys jiems visada būtų atviros. Iki tol man nė nedingtelėjo, kad su rašymu tai gali būti nesuderinama.

– Ričardas Jeitsas, – tęsė didysis rašytojas, ruošdamasis paskutiniam golpe de gracia, lyg vienas Hemingvėjaus matadorų. – Žinai, ką jis yra pasakęs?

O ne, pagalvojau. Dievinau niaurų, skvarbių akių Jeitsą ir jo „Velykų paradą“, „Nerimo dienas“, „Vienuolika vienatvės rūšių“; nė neabejojau, kad tai, ką išgirsiu, tik dar labiau prislėgs.

– Su kiekvienu vaiku, – ėmė cituoti, perfrazuoti, o gal tiesiog išgalvoti didysis rašytojas, – prarandi knygą.

Tada rašytojas nusišypsojo. Suprato, kad jo žodžiai veikia, – mintyse skaičiavau, kiek knygų tikrai arba galimai prarasiu. Mudu su būsima buvusiąja jau buvome išrinkę du vardus – berniukui ir mergaitei. Vadinasi, prarasiu mažiausiai dvi knygas – jos bus ištrintos, šluote nušluotos visa griaunančių vaikų. Manau, galėčiau su tuo susitaikyti. O jeigu po pirmų dviejų atsiras „netyčiukas“, galbūt bus išgerta per daug vyno arba tinkamai nesuveiks kontracepcijos priemonės; jeigu, neduok Dieve, per trečiąjį nėštumą susilauksime dvynių? Staiga mintyse jau laikiausi įsitvėręs to dar nebaigto Babelio bokšto pamatų, iki kelių įklimpęs akiplėšų vaikų liūne – nepavykęs autorius, taip ir neparašęs ištisos lentynos nuostabių romanų, be abejo, tikrų šedevrų.

– Ką gi, Maiklai, pagalvok apie tai, – pasakė didysis rašytojas tokiu balsu, lyg ant šiltos duonos teptų sviestą.

Jo darbas buvo baigtas. Patapšnojo man per petį, butelio dugne pasukiojo paskutinį gurkšnį „Dos Equis“ ir grįžo į vidų visiškai užtikrintas, kad išgelbėjo – ar bent išgąsdino – dar vieną paklydusią avelę.

Miglotai pamenu, kaip atpasakojau šį pokalbį savo būsimai buvusiajai ir kaip pasijuokėme nusprendę, kad tai tebuvo arogantiškas pasiteisinimas, galbūt net gailestį keliantis kaltų ieškojimas. Susituokėme, keliskart persikraustėme, išsiskyrėme. Iš šio malonumų vajaus net sugebėjau išpešti keletą kartėlio persmelktų apsakymų, nors antrasis romanas, kurį per tuos metus bandžiau parašyti, tas epas, nugrimzdo į mano sielos dugną tarsi milžiniškas, plačiųjų vandenų taip ir neišvydęs, neįmanomas išgelbėti šarvuotis. Laimei, neturėjau vaikų, kuriems būtų galima suversti kaltę dėl šios katastrofos. Po poros metų vėl susituokiau, o per vėlesnį ketvirtį amžiaus, augindamas keturis vaikus, sugebėjau parašyti keturiolika knygų.

Ar jų turėjo būti aštuoniolika?

Ar tas kūrybinis ilgesys, kartais užplūstantis po sunkios nakties prie klaviatūros, tas jausmas, lyg būčiau netyčia nuklydęs į visai kitą knygą, yra fantominis skausmas, savotiškas gedulas romanų, kuriuos pavogė mano vaikai? Atrodytų, kad nubraižius grafiką, atskleidžiantį, kaip per pastaruosius du dešimtmečius augant vaikų skaičiui mažėjo mano parašytų apsakymų skaičius, gautas X žymėtų nusikaltimo vietą. Tačiau beveik neberašau apsakymų ne todėl, kad vaikai – laiko vagys. Veikiau todėl, kad auginti vaikus – brangu, o rašydamas apsakymus nepraturtėsi. Tiesiog nebegaliu sau to leisti.

O kaip tie keturi „prarasti“ romanai, kuriuos prieš tiek metų nuspėjo didysis rašytojas? Jei būčiau paklausęs didžiojo rašytojo patarimo ir ant kupros nebūčiau užsiritęs dovanos – vaikų, arba jei taip ir nebūčiau parašęs nė vieno romano, galutinis rezultatas būtų toks pat: aš mirsiu, o pasaulis, toks chaotiškas ir toks ramus, toliau abejingai suksis beribiame kosmose; prireiks tik šimto kelionių aplink Saulę, kad mes visi šeši, taip mylėję vienas kitą, virstume dulkėmis ir nugrimztume užmarštin, išskyrus vos keletą iš begalės per mūsų gyvenimus parašytų romanų ir apsakymų. Jei nė viena mano knygų nepateks tarp išrinktųjų, nes leidau vaikams vogti savo laiką, siaurinti akiratį ir apriboti laisvę, nieko tokio. Kitaip nei vaikai, vos parašytos knygos nebekelia man nuostabos; jose neglūdi jokia paslaptis. Kitaip nei vaikai, knygos nedovanoja mano silpnybių, klaidų ir trūkumų. Kad ir kaip būtų, jei po šimto metų tos knygos gulės byrančios ir pamirštos, aš to nežinosiu. Štai kuo rizikuoji, visus žetonus statydamas ant ateities, – neužsibūsi tiek ilgai, kad pasidžiaugtum laimėjimu.

 

Ištrauka iš knygos „Tėtušis: tėvystės blyksniai“ („Pops: Father­hood in Pieces“, 2018)

Iš anglų kalbos vertė Evelina Salvinskienė