Michela Murgia. Pasirinkto pasaulio piliečiai (II)

Remiantis geopolitikos žurnalo „Limes“ duomenimis1, 2014-aisiais „naujai užgimstančių Europos valstybių“ būta apie 25, tarp jų Katalonija, Padniestrė, Bavarija, Karintija, Škotija ir Sardinija. Šios naujos nacionalinės tapatybės savotiškai atsiduria panašioje padėtyje kaip ir rašytojo Arto Paasilinnos veikėjai iš romano „Rojaus belaisviai“: jiems už nugarų lieka svarbi praeitis, o priešakyje – nauja sala, kurioje būtų galima pradėti viską iš naujo, ištaisant tai, kas praeityje buvo negerai. Kokią pilietybės formą įteisins šios naujos Valstybės, turint galvoje jų neeilinę galimybę nepaisyti slegiančio valstybių-tautų, nuo kurių jos bando išsilaisvinti, palikimo? Ir kaip šios užgimstančios tapatybės elgsis su tautomis, kurios, ieškodamos taikos ir duonos, įveikia jūras ir gabena su savimi kultūras, neišvengiamai susidursiančias su tomis, kurias atras kitame krante?

Grafitis Berlyne. manipuliacija.lt nuotrauka

Ius sanguinis ir ius soli neužteks veiksmingai išspręsti šio susidūrimo. Šie du teisiniai principai šiandien ne tik nesiūlo atsakymų, bet jau daugelį metų patys virto klausimais, į kuriuos demokratiška šalis turėtų gebėti atsakyti be išsisukinėjimų. Abi pilietybės priskyrimo sistemos nepaiso laisvės principo, kuriam mūsų modernybė teikia didžiausią vertę: asmeninė valia, sąmoningai pareiškiama per pasirinkimą. Joks kūdikis gimdamas nepasirenka „kraujo“, joks vaikas negali nuspręsti, kuriame žemės lopinėlyje išvys šviesą. Gimti Europoje ar Afrikoje, Azijoje ar Amerikoje nėra joks nuopelnas nei kaltė, vis dėlto dabartiniai Europos įstatymai (ir restriktyvinė orientacija, bloginanti šiuos įstatymus migrantų stabdymo tikslais) pasisako gana aiškiai: prekėms leidžiama laisvai judėti, o žmonės privalo likti kuo mažiau judėdami ten, kur gimė ir užaugo, antraip kiltų grėsmė taip sunkiai pasiektam demografinių ir kultūrinių pusiausvyrų stabilumui.

Ar galime toleruoti, kad individų sociopolitinį ir kultūrinį priklausymą nulemtų grynas atsitiktinumas, ne kas kita kaip aplinkybės, niekaip nepriklausančios nuo mūsų valios? Ar pripažinti, kad prigimtinį priklausymą nulemia kraujas ir žemė, nėra tolygu pripažinti, kad atsitiktinės gimimo aplinkybės yra likimas, nuo kurio pabėgti mums neleista, nebent milžiniškomis pastangomis, ir kad tai pavyks vos keletui iš mūsų? Tauta, šiandien iš naujo mėginanti apsibrėžti valstybinę tapatybę, negali išvengti šių klausimų, antraip atkartotų sistemą, nuo kurios siekia atsiskirti, neigiančią tarp žmonių egzistuojančius skirtumus.

Nėra mažareikšmiška ir tai, jog ius soli ir ius sanguinis atspindi esmines kontraindikacijas skirtinguose pilietybės frontuose. Abi šios teisinės sistemos įkūnija konkrečią ideologinę viziją, mūsų buvimo pasaulyje ir gyvenimo bendruomenėje būdą. Abi šios tapatybės apibrėžimo sistemos yra baugiai ribotos, istorija tai jau nekart mums įrodė, tačiau tą verta darkart priminti.

Kraujo teisė apima visas patriarchalines struktūras: kaip palikimas, paveldimas įrodžius esant teisėtais savo tėvo įpėdiniais, taip paveldima ir pilietybė pareiškiant teisę į tėvų-piliečių kraują. Socialinis kraujo pilietybės paveldėjimas laikomas šeimos principo išplėtimu, o priklausymo „kraujo tėvynei“ sistema neišvengiamai remiasi tokiomis sąvokomis kaip rasė ir šeima. Demokratinė sistema, grindžiama lygybės principu, kurioje gerokai pažengta į priekį dėl žmogaus orumo ir lyčių lygybės, negali toliau toleruoti pilietybės suteikimo remdamasi kraujo teise, nes įteisintų visas iš jos kylančias kontrolės ir valdymo struktūras.

Su žeme siejamas teisės principas buvo puoselėjamas per visus Europos istoriją paženklinusius karus dėl teritorijos išplėtimo. Ius soli yra visų laikų imperializmų tėvas, šimtmečiais pateisinęs savinimosi į kito žemę mitą. Žemės epikoje randame ir gan aktualią nesibaigiančio plėtimosi į aukštį ir į gylį mitą: ten, kur teritorijos augimui kelią kerta nustatytos sienos, žemės teisė leidžia išnaudoti ją vertikaliai, remiantis romėnų principu valdyti nuo žvaigždžių iki pragaro, – usque ad sidera, usque ad inferos, – t. y. iki galutinio žemės teikiamų išteklių suvartojimo.

Tokia teisė nepripažįsta nei atsakomybės, nei pasekmių: ji negalvoja apie ateities kartas, kurios dar nežengė šios žemės paviršiumi, nei apie kaimynines šalis, turinčias savo žemę ir galinčias daryti su ja ką nori. Ji skirta vien tiems, kas mėgaujasi šia teise hic et nunc, nes jeigu žemė lemia bendruomenės likimą, tuomet tapatybės vardu bendruomenė taip pat gali nulemti savo žemės likimą abipusės savigriovos žaidime, kuriame visad laimi paskutinysis, įsmeigęs vėliavą. Tačiau visuomenė, subrandinusi bendros gerovės, solidarumo tarp kartų ir pagarbos aplinkai idėją, neturėtų trokšti pilietybės, teikiamos absoliutizmo pagrindu, nebent ketintų prisiimti taip pat ir jo simbolines pasekmes. Kokia tuomet alternatyvi pilietybė šiandien įmanoma? Ar egzistuoja mažiau destruktyvus atpažinimo modelis, gebantis suteikti vertę bendruomeniškumui ir žengti toliau ius soli ir ius sanguinis?

Atsakyti nėra taip paprasta, tačiau šiųdienos judėjimai už atsiskyrimą atsiskleidžia kaip įdomios naujų pilietybės vizijų laboratorijos. Tautos be Valstybės, besirengiančios būsimam nepriklausomybės paskelbimui, šiandien iš naujo ir savaip apmąsto tapatybės klausimą. Daugelis jau seniai rengia naujus įteisinimo modelius, nepaisančius nacionalinio identiteto, paremto kultūros vienalytiškumo principu. Šiuolaikinėse daugiakultūrėse šalyse sugyvena ne viena kalba, religija, papročiai ir etniškumas. Todėl šiandien jau nebeįtikina mintis, kad tik viena jų gali atstovauti bendrai tapatybei, nebent norėtume grįžti prie valstybės, pagrįstos anachronistiniais etninio nacionalizmo principais, o tai būtų neįmanoma dėl akivaizdžių demografinių priežasčių. Europos gimstamumo mažėjimas yra toks drastiškas, kad reikšminga jos būsimų piliečių dalis neišvengiamai turės kilti iš svetur. Šie žmonės prisistatys prie senojo žemyno durų su savo kultūriniu bagažu, ir jei bandysime jiems primesti kultūrų hierarchiją, sukursime nuolatinį nacionalinį konfliktą. Niekas netrokšta panašios padėties savo šalyje, juo labiau nėra prasmės to daryti autonomiško politinio sub­jekto kūrimosi pradžioje. Kokia mums lieka išeitis?

Įdomus ir jau įgyvendinamas pavyzdys pasiekia mus iš Kanados, daugiakultūrės ir multietninės šalies. Kanada pasižymi savybėmis, galinčiomis įkūnyti realią paradigmą tiek senajam, tiek naujajam pasauliui. Šalies, kurią kolonialistiniu principu įkūrė dvi Europos monarchinės supervalstybės Prancūzija ir Didžioji Britanija, istorija prasideda drauge su gimtąja nuodėme – beveik totaliu „primityvių“ tautų išnaikinimu: čiabuvių inuitų, irokėzų ir algonkinų, kurie šiandien tesudaro apie 3 % Kanados teritorijos gyventojų. Kartą palaužusios vietinių pasipriešinimą, dvi Europos kolonialistinės tautos-valstybės ilgus metus varžėsi tarpusavyje dėl naujų žemių valdymo, pakaitomis primesdamos savo kalbinę sistemą, galios santykius ir kultūrą iki tol, kol 1763 m. kolonialistinė valda galutinai perėjo į britų rankas. Nuo tada progresyviai judėdama pokolonialistinės autonomijos link, 1931 m. atvedusios šalį prie nepriklausomybės paskelbimo, Kanada turėjo užtektinai laiko suprasti, kad jos vidinė etninė įvairovė ir tokia sudėtinga kultūrinė stratifikacija negali būti išspręsta mėgdžiojant senuosius modelius.

Net jei egzistavo visos prielaidos tam, kad tragiškai užgimusi šalis pakartotų savo tėvų klaidas, galiausiai buvo pasirinktas kelias, besiskiriantis tiek nuo europietiško modelio, tiek nuo amerikietiškos melting pot patirties, kurios įtakai Kanada galėjo lengvai pasiduoti dėl geografinės ir kultūrinės kaimynystės. Jungtinių Valstijų melting pot –­ „tirpimo katilas“ – turėjo veikti, kaip nurodo jo provokuojamas vaizdinys, t. y. kurti daugiakultūrę bendruomenę, kurios skirtumai suverčiami į bendrą katilą, tarsi draugėn sulydant įvairius metalus ir išgaunant savitą socialinį lydinį – vienalytę nacionalinę tapatybę, kurioje laimi panašumai, o ne skirtumai.

Vis dėlto Kanada laiku pastebėjo, kad amerikiečių melting pot mitas pasmerktas žlugti: amerikietiška sistema vietoje tobulo lydinio – tvirtos pilietybės – pagimdė šimtus etninių izoliuotų bend­ruomenių, kurių socialinė veikla buvo ne kas kita kaip nacionalinis lobizmas. Priežastis akivaizdi: net jei vykdomas kiek švelnesniais nei europie­tiškosios integracijos metodais, melting pot vis dėlto reprezentuoja asimiliavimosi prie anglosaksiškosios kultūros procesą ir dalį tos pačios ideologinės ir etnocent­rinės vizijos, skelbiančios, jog, norint apsaugoti teritorijos stabilumą ir vientisumą, būtina įtvirtinti vienos kultūros viršenybę paminant kitas kultūras.

Kanadietiško daugiakultūriškumo kelias išties nelengvas, jis reikalauja gerokai didesnių socialinių pastangų ir geležinės politinės valios, tačiau šiandien atrodo veiksmingesnis už kitose valstybėse praktikuojamą kultūrinę hierarchizaciją. Po 1976 m. imigracijos įstatymo Kanada šiandien yra viena daugiausiai imigrantų priglaudžiančių šalių (kasmet priima apie 250 tūkst. naujų ne europiečių) ir gali pasigirti sparčia ekonomine plėtra, vienu aukščiausių BVP pasaulyje ir akivaizdžiai viršesniu žmogaus socialinės raidos indeksu už Jungtines Valstijas. Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau, kalbėdamas apie šalies švietimo sistemą Pasaulio ekonomikos forume 2016 m. sausio 21 d., gan išsamiai atskleidė, kaip kanadiečiai suvokia daugiakultūrį procesą: „Užuot žvelgę į multikultūralizmą kaip į vientisą žmonių grupę su dominuojančia kultūra, kuri vieną dieną mokyklos sporto salėje lanko, pavyzdžiui, samosos patiekalų stendą ir regi berberų šokį, mes pasistengėme, kad daugelis mokyklų švęstų Divali šviesų šventę, kad kiekvienam mokiniui būtų skaitomas jo kinų horoskopas arba kad mokyklose būtų bendrai svarstoma, kaip palaikyti savo bendraklasius, besilaikančius Ramadano. Ši bendra kultūrinių patirčių visuma ima dominuoti Kanadoje ir tai pasireiškia pirmiausia valstybinėse mokyklose dėl mūsų edukacinio modelio. Tai vienintelis galimas atsakas sakantiesiems: „Atsargiai, šie svetimšaliai neužtektinai sparčiai integruojasi į mūsų vertybių sistemą!“ Turime užtikrinti, jog mūsų švietimas padėtų žmonėms suprasti, kad jie neprivalo rinktis tarp savo tėvų tapatybės ir tapsmo pilnaverčiais Kanados piliečiais. Žinoma, tam tikros tradicijos ir įpročiai skiriasi priklausomai nuo kultūros. Šiandienos Kanadoje auganti jauna ant­ros kartos musulmonė greičiausiai turės sunkumų paaiškinti tėvams, kodėl ji nori pasiryškinti lūpdažiu lūpas ar eiti į pasimatymą su indų kilmės vaikinu. Tačiau tai jokiais būdais neturi susilpninti tavo tapatybės ir priklausymo visuomenei jausmo. Tai nelengvas procesas, jo negalima įgyvendinti per vieną dieną, tačiau atvira ir įtraukianti edukacinė sistema bei bičiulių ratas yra būtent tai, dėl ko turime stengtis mūsų bendruomenėse.“

Šie ministro pirmininko žodžiai skamba ne tik pakylėtai, bet ir praktiškai. Multikultūralizmas yra sudėtingas dalykas, kuriam realizuoti reikia laiko, be to, tai procesas, kurio niekada negalima laikyti galutinai įgyvendintu. Musulmonės merginos pavyzdys duria pirštu į tai, kas Europoje suvokiama kaip vis stiprėjantis konfliktas: islamo kultūra tam tikromis savo istorinėmis apraiškomis pagimdė vertybes, neva priešingas toms, kurias Vakarų visuomenė taip sunkiai brandino, pavyzdžiui, esminis moters lygiateisiškumo pripažinimas.

Nors Trudeau kalba paprastai, kone kasdieniškai, vis dėlto jis netvirtina, kad dėl multikultūralizmo kanadiečių bendruomenė turi priimti, jog moteriai būtų draudžiama savarankiškai valdyti savo kūną ir santykius. Ministras pirmininkas kalba apie tai, jog konfliktas tarp skirtingų moters autonomijos vizijų pirmiausia liečia jį išgyvenančius žmones ir kad jie patys, besijausdami lygiateisiais bendruomenės nariais, karta po kartos bus vis jautresni lygioms teisėms. Kanadietiškoji patirtis remiasi prielaida, kad atvertis skatina tolesnę atvertį, o kultūrinė hierarchija tik sutvirtina kontrastuojančias pozicijas ir paverčia jas negrįžtamais tapatumo žymekliais, dėl kurių socialinė individų apibrėžtis visad remsis atmetimu: „Mes esame tai, kuo Jie nėra.“2

Vienintelė pilietybės forma, slopinanti socialinį konfliktą, yra ta, kuri vertybe pripažįsta ne kraują, žemę ar tariamą kultūrinį pranašumą, o pilietybės prašančiojo valią priklausyti bend­ruomenei. Pilietis yra tas žmogus, kuris pasirenka kaip savą tam tikros įsteigtos bendruomenės kasdienybę ir siekia būti pripažintas šios bendruomenės nariu, neįsitraukdamas į tai, kas prieštarautų tos bendruomenės nusistatytiems įstatymams. Šis kelias, kurį galėtume įvardyti kaip dar neegzistuojančio ius voluntatis praktikavimą, įmanomas tik tada, jei pripažinsime esminį skirtumą tarp nacionalinės tapatybės, kuri yra viena, ir tapatybės, kuri, kaip Kanados atveju, gali apsireikšti keleriopa forma net tame pačiame šeimos branduolyje. Identiškam galima būti tik tam, kas ir taip į mus panašus, tačiau galime rinktis priklausyti ir „tapti dalimi“ to, kas į mus nepanašus.

Kolektyvinė tapatybė yra vaizduotės konstruktas; kurti politinę bendruomenę ant jos reiškia kurstyti nuolatinius kito atmetimo procesus, nes joks realus pilietis neatitinka absoliučiai visų kultūrinių žymeklių, leidžiančių jam tobulai identifikuotis su neegzistuojančiu idealiu piliečiu. Jei civilinės teisės filt­ras iš tiesų sutaptų su kultūriniu identitetu, niekas niekada nebūtų ganėtinai italas, prancūzas, britas ar vokietis, galintis pasislėpti nuo atmetimo dialektikos, tos, kuri verčia tave žvelgti į kitą mąstant: „Jis nėra vienas iš mūsų.“ Jei nacionalinė tapatybė iškeliama atskirties, taigi suskaldymo tikslais, tai priklausymas bendruomenei yra viena iš konstruktyvių priemonių, integruojančių skilimus ir leidžiančių permąstyti abipusius skirtumus kaip kolektyvinę vertybę. Tik tokiu priklausymu, o ne tautiniu identitetu gali būti grindžiama bendruomenės sąvoka, moraline, t. y. pilnavertiškai žmogiška, prasme.

Nepaisant šios akivaizdžios tiesos, Kanados pasirinkimas lieka išimtimi ir Europoje neranda nė vieno šalininko. Šioje vandenyno pusėje vis dar sunku priimti tokią perspektyvą, ypač jei laikomasi įsikibus tautos-valstybės idėjos, pagrįstos visai kitais kriterijais. Šį Europos sunkumą patyrė ir Italija, kai 2015 m. tvirtino naujas pilietybės skyrimo vaikams, gimusiems imigrantų šeimose, gaires. Šia reforma, turėjusia ištaisyti tradicinės ius sanguinis įtvirtintą nelygybę, užsieniečių vaikai galėjo gauti italų piliečio statusą taip pat per ius soli, tačiau tik drauge su absurdišku ius culturae, t. y. ne anksčiau nei užbaigus penkias italų mokyklos klases. Vienintelis panašaus reikalavimo tikslas yra garantuoti tam tikros kultūrinės sistemos kaip neišvengiamo bendro vardiklio viršenybę.

Neverta nė kalbėti, kad jei patiems italams tektų laikyti panašų tautinės kultūros egzaminą, kurį norima primesti užsieniečių vaikams, daugelis piliečių pagal kraują ir žemę greičiausiai būtų sukirsti. Dirbtinė nacionalinio identiteto prigimtis reikalauja ją nuolat tikrinti, o štai priklausymas bendruomenei yra sąmoningai priimama narystė ir gali tiek patvirtinti vyraujančią kultūrinę tapatybę, tiek ją paneigti nepaveikiant „socialinio pakto“, nes jis grįstas ne kultūrine tapatybe. Vadovaujantis šia logika, naują aspektą įgauna ir terminas confinium „pasienis, siena, riba“, kuris etimologiškai nežymi sienos ar kelią kertančios spygliuotos vielos, tačiau rodo simbolinę vietą, kurioje lemta „atsidurti drauge“ (cum-finis), tašką, kur kiekvieno mūsų ribos susitinka tam, kad atpažintų viena kitą. Tam, kad pasiektume šį idealų horizontą – vienintelį, galintį suformuluoti pilietybę, pagrįstą ius voluntatis, – būtina įsisąmoninti, jog tapatybės ribos nesupa mūsų, o keliauja per mus.

 

1 „L’impero è Londra“, Limes, Nr. 10, 2014.

2 B. Caltagirone, „Identità sarde. Un’inchiesta etnografica“. – Cuec, Cagliari, 2005.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Michela Murgia. „Futuro interiore“. – Einaudi, 2016.