Skaitymas – atrodytų, ramus ir statiškas procesas – iš tikrųjų yra intensyvus dėmesio, susitelkimo ir daugybės akių judesių rezultatas. Tipografika – tai šrifto sistemos suvaldymas taip, kad jis veiktų. Veikimo tikslai gali būti įvairūs: nuo dėmesį patraukiančio antraštinio šrifto iki nematomos tipografikos, kuri atsižvelgia į skaitytojų įvairovę: žmones su disleksija, regos sutrikimais ar skirtingais skaitymo įgūdžiais. Šriftas turi atliepti tai, kas reikalinga skaitytojui. Raidės forma tampa ne dekoratyviu sprendimu, bet esminiu įrankiu užtikrinant optimalų skaitymo ritmą ir teksto suvokimą.

Į skaitymo procesą gilinasi tipografikos dizainerė Gailė Pranckūnaitė. Pernai Vilniaus dizaino kolegijos išleistoje knygoje „Fonts 2: metodai ir paslaptys“ dizainerė pateikia konkrečius metodus, kaip kurti sistemas, kurios skaitytojams padeda iššifruoti tekstus. Tipografika yra vizuali forma (kad ir kalbų, kurių mes nesuprantame, raidės), skirta komunikuoti. G. Pranckūnaitės tipografikos paslaptys atsiveria per kūrybinį procesą – siekiant pamatyti formą ir ją paversti raide. Tačiau ar tipografikos principai gali peržengti šrifto ribas? Ar įmanoma sukurti abėcėlę, kurios raidės kyla ne iš tradicinės formos, bet iš ko nors kito: tekstūros, garso, judesio? Dizainerė savo šriftus konstruoja ne iš tradicinio raidžių skeleto, o kaip alternatyvą pasitelkia formas iš aplinkos ir jas įdarbina kurdama raides. Tai stiprus poslinkis į eksperimentalumą (bet išsaugant funkcionalumą): ne raidė diktuoja formą, bet forma tampa raide. 

 

Šriftas „Gimbutas“ sukurtas remiantis Marijos Gimbutienės archeologiniais radiniais

 

Šriftas „Gimbutas“ yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip G. Pranckūnaitė neraidę paverčia raide. Šis šriftas sukurtas remiantis archeologės Marijos Gimbutienės surinktais artefaktais, susijusiais su senąja Europa. M. Gimbutienė tyrinėjo neolitinės Europos kultūras ir jų simbolius. Šie simboliai nebuvo raidės tradicine prasme, bet turėjo savo logiką, sistemą, komunikacinę funkciją. G. Pranckūnaitė iš archeologinių simbolių sukonstruoja veikiantį šriftą. Tai nėra tik dekoratyvinė stilizacija, tai – sistemos kūrimas iš simbolio fragmentų. Kiekvienas simbolis randa savo vietą lotyniškoje abėcėlėje, išlaikydamas tiek savo formą, tiek šiuolaikinį įskaitomumą. 

Šriftą „Snake“ įkvėpė gyvatės odos tekstūra, kurią dizainerė dekonstruoja paversdama raidėmis. Žiūrint į tokias raides jauti, kaip žvilgsnis slysta per žvynelių ritmą, kaip raidė tampa ne tik ženklu, bet ir pojūčiu.

 

Šriftas „Snake“ įkvėptas gyvatės odos tekstūros

 

Dauguma tipografikos dizainerių pabrėžia teksto įskaitomumą, o G. Pranckūnaitės tikslas yra platesnis: sukurti tipografinę sistemą iš šrifto, simbolių ir ženklų, kurie ne tik leidžia skaityti, bet skatina matyti ir atliepti teksto turinį. Žiūrėdami, kaip konstruojamas žodis, perprantame sistemą, ieškome ryšio tarp formos, raidės ir žodžio. Taip galime geriau suprasti ne tik tekstą, bet ir save kaip skaitytoją.

 

 

 

Ta pati šrifto šeima turi kitokią vizualinę kalbą – „Ashley Score“ peržengia šrifto ir kalbos rėmus. Šis šriftas įkvėptas amerikiečių kompozitoriaus Roberto Ashley (1930–2014)