Milda Varnienė. Thomo Manno „Užburtas kalnas“: tuberkuliozė, laikiškumas ir COVID-19

 Pasaulį toliau kamuojant COVID-19 pandemijai, vis dažniau pasigirsta mėginimų ieškoti atsakymų į keb­lią nūdienos padėtį literatūros kūriniuose. Albert’o Camus „Maras“, Gabrielio Garcíos Márquezo „Meilė choleros metu“ ar Danielio Defoe „Maro metų dienoraštis“ išgyvena renesansą ir yra graibstyte graibstomi iš knygynų. Tad nenuostabu, kad šiame kontekste Thomo Manno „Užburtas kalnas“, beveik 1000 p. romanas, nebeatrodo toks neįveikiamas ir pritraukia naujas skaitytojų kartas. Štai Harvardo universiteto dienraštis „The Harvard Crimson“ ragina dar kartą grįžti prie šio monumentalaus XX a. teksto. „Atrodo, gyvenimas iki COVID-19 vienu metu buvo tiek prieš šimtmetį, tiek vakar. Viskas vyksta aplink mus, bet tiek nedaug mums nutinka. Gali atrodyti patrauklu pažvelgti į praeitį siekiant išsiaiškinti, kaip jaustis neramiais laikais, bet menas daug tiksliau nei istorijos vadovėlis gali atspindėti tikrąsias praeities emocijas. Šiandien Thomo Manno „Užburtas kalnas“ yra tas menas“, – rašo straipsnio autorius Jackas M. Schroe­deris.

Publikuotas 1924 m. „Užburtas kalnas“ drauge su garsiaisiais „Budenbrokais“ padėjo Th. Mannui 1929 m. gauti Nobelio premiją. Džiugina, kad naujasis šios knygos lietuviškas leidimas išėjo 2018 m. (kad ir kukliu 1,5 tūkst. egz. tiražu lyginant su 1978 m. išėjusiais 30 tūkst. egz.). Romano veiksmas vyksta tuberkuliozės sanatorijoje Davose (šiandien geriau žinomam kaip Pasaulio ekonomikos forumo vieta) ir pasakoja jauno laivų inžinieriaus Hanso Kastorpo istoriją. Prieš pradėdamas karjerą Hamburge Hansas aplanko pusbrolį Joachimą Cimseną, kuris serga tuberkulioze ir gydosi Berghofo sanatorijoje. Greitai pačiam Hansui plaučiuose aptinkamas drėgnas židinukas (petite tache humide) ir planuotas 3 savaičių vizitas virsta 7 metų viešnage aukštai Šveicarijos Alpėse.

 

Milda Varnienė. Thomo Manno  „Užburtas kalnas“:  tuberkuliozė, laikiškumas  ir COVID-19
Ernstas Ludwigas Kirchneris. „Davosas vasarą“, 1925. Kirchnerio muziejus Davose

 

Bene labiausiai paplitusi romano interpretacija žvelgia į šį kūrinį kaip į tikslų XX a. pradžios visuomenės paveikslą. Tačiau drauge tai skausmingai realistiškas pasakojimas apie izoliuotą gyvenimą prieškarinėje tuberkuliozės sanatorijoje. Kaip ir dauguma genialių literatūros tekstų, „Užburtas kalnas“ yra, Umberto Eco terminu tariant, atviras kūrinys, pasiduodantis daugeliui skirtingų interpretacijų.

 

Th. Mannas – vienas geriausiai mediciną išmanančių XX a. rašytojų

Per neplanuotai užtrukusį vizitą Hansas įsitraukia (ar veikiau yra įtraukiamas) į rutininį Alpių sanatorijos gyvenimą: valgo 5 kartus per dieną, leidžiasi į trumpus pasivaikščiojimus ir guli ant šezlongo balkone susisukęs į kupranugario vilnos apklotus. Šis dienos režimas, kaip ir visi kiti knygoje minimi gydymo metodai, nėra Th. Manno vaizduotės vaisius. Pasak kanadiečių profesoriaus Rodney’o Symingtono, gulėjimą šaltame ore kaip vaistą sumanė Alexanderis Spengleris, pirmasis gydytojas, kurio specializacija – tuberkuliozės gydymas Davose. Vėliau šis poilsis šez­longe tapo žinomas kaip lavono poilsis („Kadaverruhe“) – terminas, tiesiogiai susijęs su mirties tema „Užburtame kalne“.

Apskritai Th. Manno „Užburtą kalną“ galima skaityti kaip istorinę tuberkuliozės apžvalgą. Literatūros kritikas Malte Herwigas straipsnyje „Užburto kalno negalavimas. „Der Zauberberg“ ir medikų bendruomenė, 1924–2006“ („The „Magic Mountain Malady“: „Der Zauberberg“ and the Medical Community, 1924–2006“) teigia: „Per tuos metus, kai rašė „Užburtą kalną“, Thomas Mannas kartais apsirengdavo kaip daktaras ir lankydavo ligonines, operacines bei rentgeno spindulių laboratorijas.“ Todėl (ne)nuo­stabu, kad romane preciziškai tiksliai aprašytos medicininės procedūros, tokios kaip pneumotomija ar plaučių rezekcija bei ankstyvieji rentgeno tyrimai. „Užburtas kalnas“ buvo pradėtas rašyti praėjus vos 17 metų po Wilhelmo Conrado Röntgeno (kuris, beje, buvo Th. Manno žmonos Katios mokytojas Miuncheno universitete) spindulių atradimo. Jei skaitytojas nori sužinoti, kaip atrodė pirmieji rentgeno tyrimai ir kokius jausmus jie kėlė pacientams, tereikia atsiversti skyrių „Dieve mano, aš matau!“ Ši knygos vieta dar ir šiandien yra cituojama radiologijos specialistų.

Th. Manno kruopštumas perteikiant ligos simptomus, eigą ir gydymą yra stebėtinas. Vien tai, kad romanas sugebėjo sukelti nemenką šurmulį medikų bendruomenėje (dėl piešiamų su ironijos injekcija gydytojų portretų bei tam tikrų sanatorijos gyvenimo aspektų*) rodo, kokią įtaką visuomenei turėjo ši knyga. M. Hervigas rašo: „...su „Užburto kalno“ publikacija Davosas jautėsi išstatytas prieš Europos publiką, ir vietiniai gydytojai bei administracija jautė, kad jų verslui grasina ši, jų manymu, įžeidžianti karikatūra.“

 

Visuomenės reakcijos į naujas ligas tuomet ir dabar

XIX a. tuberkuliozė (arba džiova) buvo tapusi maru, siaubusiu Europą ir su savimi nusinešusiu tūkstančius gyvybių. Prieš identifikuojant tuberkuliozės sukėlėją, egzistavo ne viena ligos atsiradimo teorija. Vieni teigė, kad tuberkulioze susergama dėl paveldimos plaučių ydos, kiti buvo įsitikinę, kad kaltininkas – amoralus gyvenimo būdas, o štai dar kiti mėgino įrodyti, kad liga yra užslėptų aistrų pasekmė. Ne paslaptis, jog ano meto visuomenėje tuberkuliozė buvo romantizuojama ir mistifikuojama. Dauguma menininkų, tokių kaip Byronas, Johnas Keatsas ir seserys Brontë, sirgo džiova, tad ši liga tapo neatsiejama nuo kūrybinių galių pasireiškimo.

Tuo metu, kai Th. Mannas rašė „Užburtą kalną“, ligos sukėlėjas jau buvo žinomas. 1882 m. Robertas Kochas atrado dažymo techniką, dėl kurios pavyko po mikroskopu vizualizuoti tuberkuliozės mikobakteriją (Mycobacterium tuberculosis). Nepaisant to, dauguma XIX a. alternatyvių ligos etiologijų persikėlė į XX a. ir yra vaizduojamos „Užburtame kalne“. Rūmų tarėjas daktaras Berensas spekuliuoja, kad Hanso liga paveldėta, o jo kolega daktaras Krokovskis dėsto paskaitas pilnamečiams sanatorijos gyventojams apie meilę kaip ligas sukeliančią galią.

Žvelgdami į šiandien aptinkame save panašioje situacijoje. Kol politikai drauge su ekspertų grupėmis mėgina spręsti COVID-19 pandemijos padarinius, žmonių sąmonėje liga įgyja vis kitoniškų pavidalų: netikras virusas, Kinijos laboratorijoje sukurtas virusas, tyčia turtingojo elito naudojamas virusas (Judy Mikovits, garsi antivakserių šalininkė, paskleidė šią idėją filme „Pandemija“, kurį „YouTube“ vėliau pašalino iš savo platformos). Šiandienė medicina labiau pažengusi, bet neaiški viruso kilmė nepaliauja sėti abejonių žmonių galvose. Spauda nespėja produkuoti straipsnių, paneigiančių klaidingą informaciją. Šią situaciją gerai atspindi 2020 m. lapkričio „Scientific American“ numeris, išspausdinęs straipsnį iškalbingu pavadinimu „Niekaip nedingstanti COVID-19 dezinformacija“.

Naujos ligos ypač linkusios dirginti žmonių vaizduotę. Skaitant Th. Manno „Užburtą kalną“ ir gilinantis į to laiko socialinius bei kultūrinius ypatumus peršasi išvada, kad žmogaus sąmonė prieš nežinomus dalykus klumpa lygiai taip pat kaip ir prieš 100 metų. Tad mūsų neturėtų stebinti nūdienos visuomenės spėlionės, neretai linkstančios į radikalumą ar savotišką nuomonės vienpusiškumą dėl SARS-CoV-2 viruso kilmės.

 

Kuo šiandien mums gali padėti „Užburtas kalnas“

Šalia ligos kaip vienos pagrindinių romanų temų iškyla ir laiko tematika, tokia aktuali dabar, išgyvenant visuotinį karantiną. Th. Mannas subtiliai analizuoja, kaip liga (tiek fizinė, tiek dvasinė) keičia žmogaus laiko suvokimą. Hansas, būdamas kalnų sanatorijoje, yra tarsi izoliuotas nuo likusio pasaulio. Laiko tėkmė jaunojo inžinieriaus sąmonėje atskleidžiama pačia knygos struktūra. Pirmosios 3 Hanso savaitės sanatorijoje bėga lėtai (kaip įprasta naujoje situacijoje) ir joms skiriama nepaprastai daug teksto. Dešimtyse puslapių aprašomi vos kelių minučių ar valandų įvykiai. Tačiau ilgainiui laikas ima vis lėtėti, o paskiri knygos skyriai aprėpia vis daugiau įvykių. Galiausiai laikas Hansui tarsi sustoja ir jis ima gyventi amžinoje dabartyje.

Šiandien visi esame daugiau ar mažiau izoliuoti nuo įprasto gyvenimo. Daugelis jaučiasi pasimetę laike, neretai suklysta paklausti, kuri dabar diena. Niekas nežino, kada pandemija baigsis ir ar ateitis atrodys kitaip nei praeitis. Tokia situacija romane įvardijama kaip nepertraukiamas vienodumas, dėl kurio gali nukentėti pats gyvenimo pojūtis. Tad kokią išeitį gali pasiūlyti „Užburtas kalnas“ pandemijos kamuojamam žmogui?

Vienas iš galimų atsakymų – atsigręžti į literatūrą, filosofiją, meną. Romane yra štai toks sakinys: „Gerai žinome, kad atpratimas nuo ko nors ir pripratimas prie ko nors naujo yra vienintelis vaistas, galintis palaikyti mūsų gyvenimo galias, atgaivinti mūsų laiko pojūtį, padedantis atjauninti, sustiprinti, sulėtinti mūsų laiko išgyvenimą ir šitaip apskritai atnaujinti mūsų gyvenimo pojūtį.“

 

Milda Varnienė. Thomo Manno  „Užburtas kalnas“:  tuberkuliozė, laikiškumas  ir COVID-19
Janas Vermeeris. „Moteris su vandens ąsočiu“, 1662. Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas

 

Kas gi kitas, jeigu ne menas suteikia galimybę sena pamatyti naujai. Galbūt ne veltui ir pats Hansas, viešėdamas sanatorijoje, imasi domėtis daugybe naujų dalykų: nuo filosofijos ir astronomijos iki anatomijos ir muzikos. Būtent todėl „Užburtas kalnas“ dar žinomas kaip bildungsromanas, kuriame pagrindinis veikėjas pereina dvasinio tobulėjimo kelią.

Pradėti savo asmenines naujumo paieškas galėtume pasinerdami į „Užburto kalno“ istoriją. O tiems, kurie dabar neturi laiko nemenkos apimties romanui, meno istorikas Friso Lammertse patartų pradėti nuo žvilgsnio į Jano Vermeerio, gyvenusio maro laikais ir daugelį savo darbų nutapusio izoliacijoje savo namuose, paveikslus. Tapytojas meistriškai perteikia kasdienines gyvenimo scenas naujoje šviesoje, kurios mums šiandien taip trūksta.

 

Turimos omenyje Davoso sanatorijos praktikos, tokios kaip mėginimai įkalbinti pacientus tęsti neretai kvestionuotiną gydymą ilgiau nei 3 mėnesius (kartais net iki metų) ir mėginimai slėpti mirties atvejus siekiant apsaugoti sanatorijos reputaciją.

 

Draugai