Galėtų suprasti kiekvienas: mokytojai reikalavo, kad algas jiems pakeltų 6 proc. ir jų pajamos būtų pamažu suvienodintos su aukštąjį išsilavinimą turinčių viešojo sektoriaus darbuotojų pajamomis. Iš pradžių Minist­ras pirmininkas Plenkovićius jų reikalavimus atmetė, ciniškai paklausęs, kodėl šie nereikalauja atlyginimą pakelti 100 proc., o po, neįtikėtina, vienintelio streiko (tiesą sakant, neatsirado ir streiklaužių) nepraėjus nė savaitei visiems viešojo sektoriaus darbuotojams – ir mokytojams – atlyginimai buvo pakelti 6 nuošimčiais. Tada Vyriausybė padarė vienintelę išvadą – mokytojų reikalavimai išpildyti ir priežasčių streikuoti nebėra. Jeigu streikas bus tęsiamas, valdžia jį traktuos kaip veltėdžiavimą ir parazitavimo aktą – taip vadinta Sovietų Sąjungoje, – ir todėl už kiekvieną to vadinamojo streiko dieną mokytojai privalės atlyginti iš savo kišenės.

Šiuo gestu Ministras pirmininkas ir Vyriausybė parodė mokytojų nebijantys. Jei sukiltų karo veteranai arba vieno iš dviejų didžiausią politinę įtaką turinčių šalies futbolo klubų sirgaliai, arba prieš juos stotų kokie nors chuliganai, valdžios vyrai pasielgtų kitaip, šitai mums sufleruoja patirtis. Taigi, jie ne tik nepatenkino esminio mokytojų reikalavimo: jų universitetinis diplomas vertas ne mažiau nei dirbančių policijoje, sveikatos sistemoje arba, tarkime, elektros tiekimo įstaigoje, apie režimo šulus nė nekalbėkime, neminėkime ir įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ir teismų atlyginimų, visos šios lėšos dalijamos iš to paties krepšio kaip ir mokytojams, tačiau iš pastarųjų Vyriausybė pasišaipė ir atlyginimų skirtumą tik padidino. Kaip? Va kaip: nuo kito mėnesio Zaprudžės, vieno iš Zagrebo rajonų, pradinės mokyklos mokytoja gaus kokiu 100 kunų mažiau nei policijos viršininkas, kuris ten, kur leistinas greitis 50 km/h, lėkė 165 km/h, nes jos 6 nuošimčiai sudaro dramatiškai mažiau už to viršininko.

Ministras pirmininkas Plenkovićius nesupranta ir jo nekompetentinga ministrė negeba suprasti, kad kroatų mokytojai (auklėtojai, lektoriai... bet visus juos vadinkime mokytojais) reikalavo ne padidinti algą 6, 60 ar 100 proc., idant galėtų nusipirkti daugiau batų, suknelių ir televizorių, o prašė, jog viešajame sektoriuje, griežtai sakant, būtų mokama ne už sėdimąją, o už galvą. Reikalavo ir to, kad Ministrą pirmininką ir jo Vyriausybę valdytų ne baimė ir išskaičiavimas: koks ir iš kur jiems gresia didesnis pavojus ir iš ko galėtų turėti trumpalaikės naudos, bet kad Vyriausybė vadovautųsi ilgalaikiais tautos interesais. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, mokytojai yra svarbesni už policininkus, kurių garbinga tarnyba matuojama dienomis, mėnesiais ir metais, taip pat ir už gydytojus, kurių garbingas darbas matuojamas žmogaus gyvybės matu. Mokytojo darbas matuojamas bendruomenės, jos istorijos, jos šimtmečių matu. Tik nusikaltėlis ir prastas politikas labiau vertins „bananą“, o ne popieriaus lapą ir rašiklį.

 

Pauliaus Juškos „Pragarmė“ ir stebėtojas. Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Bet kodėl Kroatijos visuomenė iš esmės nepajėgia suprasti to, ko nenori arba negeba suprasti Ministras pirmininkas Plenkovićius ir ko, beje, visai natūralu, nesuvokia jo nekompetentingoji ministrė?

Galbūt todėl, kad Kroatijoje iš esmės sunaikinta žiniasklaida, žurnalistika, ir visuomenė liko akla, kurčia ir atbukusi. Prieš mokytojus ir jų reikalavimus su šakėmis rankose sukilo nacionaliniai tualetoidai ir tabloidai (žiniasklaida, – red. past.), dažniausiai tik vaidinantys ir imituojantys viešuomenę. Vieni pasišiaušė, nes neįstengia suvokti, ko, tiesą sakant, reikalauja mokytojai, kiti todėl, kad jiems būdinga policinės chuntos sąmonė ir sąžinė, tad nuoširdžiai nesupranta, kodėl mokytojai turi gauti tokius pačius arba didesnius atlyginimus už policininkus, treti todėl, kad sudaro žiniasklaidos cechą, kurio vienintelė paskirtis – palaikyti Vyriausybę ir valdžią. Negana to, nuolat painiojami du dalykai: mokytojai ir mokytojų profsąjungos. Mat tuomet Zaprudžės mokyklos mokytoja diskvalifikuojama dėl jos profsąjungos atstovės neraštingumo arba kvailumo. Ir užuot prabilus apie mokytojų algas ir jų padėtį visuomenėje, kalbama apie profsąjungų mamutų ir dinozaurų, kurie dar nuo priešistorinių laikų rūpinasi švietimo sistemoje besidarbuojančiųjų padėtimi, algas ir padėtį visuomenėje. Panašios strategijos imasi ir Vyriausybė. Galutinis tikslas aiškus kaip dieną: ilgam diskvalifikuoti, sugniuždyti, pažeminti ir atmušti norą mokytojai iš Zaprudžės mokyklos streikuoti, o amžinuosius profsąjungistus palikti ten, kur yra. Mat laiduoja, kad niekada niekas nepasikeis.

Policija nėra švietimas. Policija nešviečia žmonių. Mokytojai yra švietėjai. Išvydę chuliganus, nusikaltėlius, fašistus, rasistus, beglobius tipelius, smurtautojus šeimose, serijinius žudikus ir žagintojus, iš tiesų pamatote nenusisekusį jų mokytojų darbą. Ir tada pamatote mokytojų profsąjungos atstovus, išlendančius į Šv. Morkaus aikštę Zagrebe su futbolo sirgalių apdarais, kur sirgališkomis skanduotėmis jie bando nurungti Vyriausybę patriotizmu ir priversti nusileisti jų reikalavimams. Taip tamsuoliškais ceremonialais bandoma apginti švietimo interesus. Niekada nesužinosime, ar mokytojų profsąjungos atstovai daro tai todėl, kad kitaip negeba, tiesą pasakius, yra negabūs dirbti mokytojais ir tapo profsąjungistais, arba daro tai, nes jiems tas pats. Kad ir kaip būtų, jų alaus ir stadioninis patriotizmas toks pats mokytojų įžeidimas kaip ir Vyriausybės menamai padidintas atlyginimas.

Ministrė Blaženka Divjak, demonstruodama inte­lekto viršūnę ir išlaikydama savo stilių, visuomenei aiškino, jog ne mokytojai, o mokiniai yra tie, dėl kurių egzistuoja mokyklos, jie, mokiniai, yra svarbiausi visoje šioje istorijoje. Koks stebuklas, šįsyk ji visiškai teisi. Kaip tik dėl jų, tų vaikų, dėl savo moksleivių mokytojai turi svarių dingsčių sukilti. Mat būtent dabar, šią akimirką, jie yra šviesiausias pavyzdys, kas nepaprastai svarbu gyvenime ir švietimo sistemoje: išmokyti skirti esminį principą nuo smulkaus paskiro intereso. Kad ir kaip pseudoliberalaus pseudokapitalizmo sąlygomis galbūt buvo įteigta, jog principai nebeegzistuoja ir 6 nuošimčiai vis dėlto yra 6 nuošimčiai, bendruomenės išlikimo klausimas skamba šitaip: suvokti, kas yra esminis principas. Nes jei Kroatija į Airiją išsikėlė ne todėl, kad buvo alkana ir ištroškusi, o dėl esminių priežasčių, taip ir mokytojai nenori būti gyvuliais, kurie bus pagirdyti, pašerti ir patenkinti 6 proc. didesniu kiekiu šieno ir jovalo.

Nuo prasmės išlaisvinta žiniasklaida svarsto, o kur pasidės tėvai su vaikais, jei mokytojai pratęs streiką? Ir tikrai taip suformuluotas klausimas sukėlė dalies visuomenės pasipiktinimą. Kokia bus vidutinė švietimo darbuotojų streiko padaryta žala, jei mamytės ir tėtukai nenueis į darbą, nes jų vaikai negalės būti mokykloje? Sakytum, mokytojai reikalingi vaikams prižiūrėti, kol mamytės su tėveliais dirba. Tarsi Kroatijoje jau nebeįstengiama skirti mokytojo nuo auklės. Idėja, jog mokytojai reikalingi tam, kad pasaugotų ir palinksmintų jūsų vaikus, kol uoliai darbuojatės ir prisidedate prie Kroatijos gerovės mokamais mokesčiais, tiesą sakant, prilygsta minčiai, jog per mokytojų streiką jūsų vaikus saugo ir linksmina kitų viešojo sektoriaus institucijų darbuotojai: policininkai, gydytojai ir ugniagesiai. O jei vaikus nuvestumėte pagloboti, tarkime, Kroatijos elektros tinklams arba valdžia prisiimtų dalį atsakomybės, tad gal jūsų vaikučius galėtų pasaugoti teisėjas Turudićius ir Parlamento pirmininkas Jandrokovićius?

Pirmoji mano mokytoja seniai mirė. Nada Kostanić. Ji buvo pagyvenusi moteris, visada juodai apsivilkusi ir niekada nesijuokė. Ji buvo gera ir nepaprastai atidi. Mokykla, kurią lankiau, buvo nauja. Man atrodė, ji – milžiniška. Koridoriai aidėjo nuo gausybės moksleivių balsų. Šie balsai yra mano pirmas bendruomenės ir tautos suvokimas. Ta mokykla yra pirma ir didžiausia šventovė, kurioje užsibuvau iki šiol. Nieku gyvu neperaugau nei tos šventovės, nei tos bendruomenės. Nors, skirtingai nei kiti, ją sudarantys, buvau dvilypės tapatybės, nes gyvenau ir kaime, turėjau ir miestiečio patirties, jutau baimingą pagarbą, pareigą ir atsidavimą šiam neišmatuojamam dydžiui. Pareiga ir atsidavimas turbūt tinkamiausi žodžiai. Tai buvo provinciali keturmetė mokykla, viename tais laikais dar mažame Dalmatijos miestuke. Bet mokytoja Kostanić gebėjo padaryti ją didžią. Mano mokytoja buvo didžios iliuzijos kūrėja. Tik pastaruoju metu man toptelėjo, kad tos iliuzijos galėjo ir nebūti ir toji moteris galėjo mane sugniuždyti. Be to, mokytojavimas yra burtininkystė, atskleidžianti pasaulį, kuriuo iki gyvenimo pabaigos tikėsime. Nėra svarbesnio amato už šį.

Iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė
www.jergovic.com