Mindaugas Macijauskas. Kitų civilizacijų beieškant

1938 m. spalio 30 d. per CBS radiją nuskambėjo spektaklis, paremtas H. G. Wellso novelės „Pasaulių karas“ motyvais. Pateiktas kaip tikroviškas naujienų reportažas spektaklis sukėlė paniką tarp kai kurių klausytojų, patikėjusių, kad marsiečių puolimas vyksta iš tiesų. Tuomet Marso planeta atrodė visai tikėtina vieta kitai protingai civilizacijai egzistuoti. Vis dėlto ne tik Marsas, bet ir kitos Saulės sistemos planetos galiausiai buvo aplankytos žemiečių pasiuntinių – nepilotuojamų erdvėlaivių. Paaiškėjo, kad Saulės sistemoje esame vieni. Tačiau žvilgsniai į kitas žvaigždes – tolimas Saules – krypo jau seniai. Galbūt jos turi savo planetas, kuriose galėtų egzistuoti protinga gyvybė? Apie tai mąstė dar Giordano Bruno, dominikonų vienuolis, už tokias pažiūras vėliau inkvizicijos sudegintas – vienas iš didesnių Renesanso praradimų.

Planeta, skriejanti apie artimiausią Saulei žvaigždę – Kentauro Proksimą (piešinys). Iš ESO, M. Kornmesser archyvų

Planetų, skriejančių prie kitų žvaigždžių, egzistavimo faktas ilgai buvo tik iliuzija, neišsklaidoma jokiais moksliniam pažinimui pavaldžiais metodais. Tačiau tobulėjant technologijoms ir astronominių prietaisų galimybėms, viskas staiga pradėjo keistis XX a. 10 dešimtmetyje. 1992 m. atrasta pirmoji patvirtinta planeta už Saulės sistemos ribų. Tiesa, toji planeta skrieja ne apie įprastą žvaigždę, o apie pulsarą – itin mažą, labai tankią ir iš savo magnetinių polių siaurais pluoštais elektromagnetinių bangų spinduliuotę skleidžiančią žvaigždę. Tačiau tokios žvaigždės – tai kažkada jau sprogusių žvaigždžių liekanos. Planetos, skriejančios apie kitą, į Saulę panašią žvaigždę, atradimo reikėjo laukti iki 1995-ųjų.

Kodėl tiek užtrukome? Atsakymas gan paprastas – kitos žvaigždės iš tiesų yra be galo toli. Net ir pačios artimiausios. Pačiais galingiausiais pasaulio teleskopais galime nufotografuoti tik palyginti artimų ir didelių – dešimtis ar šimtus kartų didesnių žvaigždžių paviršių. Absoliuti dauguma žvaigždžių, kad ir kokias priemones naudotume, vis tiek atrodo kaip šviečiantys taškai. Ką jau kalbėti apie planetas, skriejančias prie jų. Bet mes, žemiečiai, vis dėlto turime keletą triukų. Negalėdami įžiūrėti nei žvaigždžių paviršiaus, nei juo labiau jų planetų, galime užfiksuoti planetų daromą įtaką žvaigždėms. Iš toli stebėdami rutulio stūmiką ar disko metiką, negalime įžiūrėti, ką jis laiko rankose, bet matome, kaip jis, sukdamasis prieš metimą, „svirduliuoja“. Tokį pati „svirduliavimą“ galime užfiksuoti stebėdami ir žvaigždes. Jis išduoda, kad apie jas skrieja masyvi planeta, kelios planetos, ar visa Saulės sistemos kopija. Taip buvo atrasta ir Pegaso 51 – pirmoji žvaigždė su planeta, skriejančia apie ją.

Vėliau planetos buvo pradėtos atrasti ir kitaip. Sėkmės atveju planeta, skriejanti apie savo žvaigždę, kartkartėmis atsiduria tarp žvaigždės ir mūsų – įvyksta planetos tranzitas žvaigždės disku. Viso to tiesiogiai pamatyti taip pat negalime, tačiau jautrūs instrumentai gali užfiksuoti net ir menką žvaigždės šviesumo susilpnėjimą, kai kelioms valandoms nedidelę dalį jos paviršiaus uždengia planeta. Deja, jei planetos ar planetų orbitos pasvirusios bent kiek žymesniu kampu, šis metodas nebetinka – planetos, stebint iš Saulės sistemos, nepraslenka savo žvaigždės disku.

Yra ir egzotiškesnių metodų, pavyzdžiui, gravitaciniai mikrolęšiai. Žvaigždės, judėdamos tolesnių žvaigždžių fone, savo trauka iškreipia jų skleidžiamos šviesos spindulius, juos sufokusuoja kaip lupa ir žvaigždės trumpam paryškėja. Jei tokios žvaigždės turi ir planetų, šių trauka taip gali sukelti laikiną paryškėjimą. Metodas, be abejo, labai keblus – nežinia, kuriame lopinėlyje dangaus reikia tikėtis tokio reiškinio, o jį užfiksuoti reikia ypač kruopščiai. Tačiau taip atrastos net kelios dešimtys kitų žvaigždžių planetų – argi tai ne žmonijos atkaklumo įrodymas?

Pirmosios kitų žvaigždžių planetos buvo atrandamos vangiai, tačiau supratus, kad tai įmanoma, vis daugiau ast­ronomų įsitraukė į paieškas, tam pradėti naudoti vis didesni teleskopai ir ypač jautrūs instrumentai. Praėjus keliems dešimtmečiams žinome apie 3564 planetas, skriejančias apie kitas žvaigždes. Deja, dauguma šių planetų – netinkamos gyvybei. Skriejančiose per arti ar per toli nuo savo žvaigždžių per karšta arba per šalta gyvybei. Pernelyg didelės, kad turėtų kietą paviršių. Per mažos, kad savo trauka galėtų išlaikyti atmosferą ar skystą vandenį paviršiuje. Tačiau atrasta ir planetų, panašaus dydžio į mūsų Žemę, skriejančių palankiu atstumu nuo savo žvaigždžių. Vis dėlto jokių neabejotinų gyvybės įrodymų neturime.

Kas toliau? Dar galingesni instrumentai ir dar intensyvesnės paieškos. Atliekami planetų atmosferų cheminės sudėties tyrimai nauji ir galingi teleskopai jau leidžia tiesiogiai stebėti kai kurių žvaigždžių planetas, tikimasi tokių stebėjimų atlikti daugiau. Kosmoso skleidžiamų radijo bangų klausymasis kol kas bevaisis. Gal niekas jokių žinučių ir nesiunčia. Galbūt naudojame ne tuos dažnius ar klausomės ne ten, kur reikia. Bet klausomės toliau ir naudojame daugiau antenų.

Galbūt kitas civilizacijas pavyktų pastebėti dėl jų įtakos savo pasauliams? Mums sunku įsivaizduoti civilizacijas, kurios egzistuotų kitaip nei mūsiškė. O vienas svarbiausių kriterijų, apibūdinantis mūsiškę, yra energijos vartojimas. Kuo daugiau jos suvartojame, tuo pažangesni esame... ir labiau naikiname savo planetą. Esame (beveik) I tipo – planetinė –civilizacija. Savo reikmėms naudojame Saulės energiją – tiek tiesiogiai, tiek virtusią iškastiniu kuru. Tačiau Saulės energijos dalis, tenkantis Žemei, – visai mažutė. Nes mūsų planeta nuo jos nutolusi per 150 mln. km.

Pažangesnė civilizacija už mūsiškę veikiausiai sugebėtų surinkti ir panaudoti didžiąją dalį, o gal net visą žvaigždės skleidžiamą energiją, pastatydama... žiedus arba ištisą sferą – Daisono sferą, gaubiančią šviesulį, kurį vadina savo Saule. Tai II tipo, arba žvaigždinė, civilizacija. Stebėdami kitas žvaigždes, mes tikimės pastebėti neįprastus žvaigždės skleidžiamos šviesos pokyčius, dėl dirbtinių konstrukcijų, skriejančių apie ją arba žvaigždes, kurios regimosios šviesos neskleidžia visai, tačiau jų įšildytos dirbtinės sferos skleidžia... šilumą. Tikimės, bet dar nepastebėjome.

III tipo, t. y. galaktinė, civilizacija turėtų sugebėti valdyti visą savo galaktikos – milijardų žvaigždžių sistemos – energiją. Tokios civilizacijos įtakos nepastebėti būtų sunku. Bet mes tik svarstome būdus, kas tai galėtų būti – manipuliavimas milžiniškomis, Saulės masę milijonus kartų lenkiančiomis juodosiomis skylėmis, galbūt kas nors dar egzotiškiau. Šiuos civilizacijų tipus 1964 m. paskelbė Nikolajus Kardaševas.

Vienos iš septynių žvaigždės TRAPPIST-1 planetų paviršius. Iš ESO, M. Kornmesser archyvų

Mažai abejojame, kad esame vieni Visatoje. Turime gausybę hipotezių, teorijų ir realių stebėjimų, bylojančių, kad yra milijonai, jei ne milijardai, planetų prie kitų žvaigždžių. Sutapus palankioms sąlygoms, turėtų egzistuoti ne tik planetos, kuriose yra kokia nors gyvybė, bet ir protingos gyvybės formos, civilizacijos. Per milijonus evoliucijos metų šios civilizacijos turėtų būti užvaldžiusios visą mūsų žvaigždžių sistemą – Galaktiką, kurią vadiname Paukščių Taku. Tačiau nieko panašaus nestebime, lyg nieko daugiau nebūtų. Štai ir paradoksas! Fermi’o paradoksas, pavadintas garsaus italų kilmės fiziko Enrico Fermi’o garbei.

Paaiškinti Fermi’o paradoksui sukurta gausybė teorijų. Galbūt pervertiname gyvybės galią atsirasti net pačiomis sudėtingiausiomis, nesvetingomis sąlygomis. Galbūt gyvybė iš tiesų yra ypač retas reiškinys ir didi gamtos sėkmė. Galbūt kitų pasaulių neaplenkė masiniai gyvybės nykimo įvykiai – tai nutiko žemiškai gyvybei ir ne kartą. Paleontologiniai tyrimai atskleidžia, kad per visą Žemės istoriją įvyko penki dideli nykimai, kai prarasta didelė ar didžioji planetos gyvybės rūšių dalis. Milžiniški ugnikalnių išsiveržimai, asteroidai, pataikę į Žemę, ir pan. reiškiniai sukėlė masinius išnykimus. Galbūt kitas civilizacijas ištinka kai kas... filosofiškiau. Galbūt bet kokių protingų civilizacijų laukia tas pats likimas – technologinis singuliarumas. Technologijos vystosi taip greitai, kad civilizacijoms jos išsprūsta iš rankų. Jei tas rankas turi. Galbūt tai mums nesuvokiamo galingumo ginklai, kurių civilizacijos nebesugeba kontroliuoti. Galbūt dirbtinis intelektas, turėdamas daug didesnį potencialą nei ištisa civilizacija, nusprendžia, kad jam paskirtai užduočiai įvykdyti civilizacija tik kliudo. Galbūt pačios civilizacijos ilgainiui atsisako fizinių, biologinių kūnų ir nusprendžia savo sąmonę perkelti į milžinišką kompiuterį, maitinamą žvaigždės energijos, kurią surenka Daisono sfera. Mėgaujantis amžinu gyvenimu be jokių rūpesčių galbūt dingsta ir smalsumas. Galbūt, galbūt, galbūt...

Ar iš tiesų norėtume, kad būtų dar kažkas? Visada norėjome. Galbūt net šventai tikėjome, kad yra. Trokštame žinių, neregėtų technologijų, pagalbos sprendžiant mūsų civilizacijos problemas. Bet už tai gali tekti sumokėti Prometėjo kainą. Tikėdamiesi dievų pamirštame, kad kartais elgiamės kaip dievai. Kaip žinia, Naujojo Pasaulio kolonizacija nebuvo itin gailestinga čiabuviams. Tad turime paklausti: ar tikrai norime būti surasti? Arba patys atrasti? Galbūt tai dar vienas Fermi’o paradokso paaiškinimas – nemaža dalis, o galbūt ir dauguma civilizacijų nenori būti surastos.