Bleizgys G. KAI SĖLINSI MANĘS. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Ar galima rašant recenziją dalį dėmesio skirti ne knygai, o sau – jos sukeltoms emocijoms aprašyti? Turbūt galima. Juk tai ‒ dalis teksto suvokimo, tik asmeniškesnė. Gintaro Bleizgio poezijos knyga „Kai sėlinsi manęs“ (2014) man sukėlė tokį emocijų proveržį, kokio tikrai nesitikėjau. G. Bleizgio eilėraščiuose perskaičiau tai, kas grąžino prieš trejus metus išgyventas patirtis – onkologinę mamos ligą, vėliau – mirtį. Buvo skaudu, sprangu. Paskui – švaru. Poezija lyg terapija, apsivalymas, iškrova. Ši knyga stebina mirties pajautos gausa, jos intensyvumu. Net puslapiai palytėti juodų pirštų... Poetas irgi turėtų jaustis apsivalęs.

G. Bleizgio poezija – egzistencialistinė, kelianti laikinumo, asmens laisvės, santykio su Dievu klausimus. Pavadinimas „Kai sėlinsi manęs“ nurodo, kad mirties tema bus dominuojanti. Tekstuose apie mirtį ryškios tamsios spalvos ar bent esama tamsaus objekto, daikto. Dažnai to objekto ar daikto patirtis ir tampa impulsu kalbėti: „vėjas vėl atpūtė juodasparnius“ (p. 83), „1989-ųjų lapkričio šerkšnas / ir juoduma“ (p. 7), „temsta ir vėjas svetimas“ (p. 59), „mirties kaukė ledinės grimasos“ (p. 63).