Neringa Mikalauskienė. Šiek tiek apie šiokią tokią raganą

Dirgėla T. APIE RAGANĄ ŠIOKIĄTOKIĄ. Iliustravo Dalia Karpavičiūtė. ‒ Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014.

Renginys Facebook'e

Tolo nutolo tie laikai, kai liaudies pasakų raganos turėjo tik neigiamo personažo funkcijas ‒ gąsdinti vaiką, perspėti jį apie pavojus, kylančius peržengus saugią namų erdvę, arba tapti kliūtimi į tikslą ‒ tarpiniu priešininku, kurį nugalėjęs pagrindinis veikėjas inicijuojamas į herojų (suaugusiųjų) luomą. Profesionalių autorių kūryboje raganos įgyja vaikui patrauklių bruožų ‒ jos linksmos neklaužados, be kita ko, dar ir turinčios stebuklingų galių kerėti. Bene ryškiausia tokia veikėja, įėjusi į užsienio vaikų literatūros aukso fondą ‒ vokiečių rašytojo Otfriedo Preußlerio „Raganiukė“ (išleista 1957 m., į lietuvių kalbą pirmą kartą J. Kiliaus išversta 1975 m., vėliau vertimai kartoti) ‒ pasaka apie jauną, vos 127 metų sulaukusią raganą, kuri dar tik mokosi burti ir neteisingai supratusi seniausios raganos paliepimą tapti „gera ragana“, ima daryti gerus darbus: padeda silpniesiems ir nuskriaustiesiems. Visos kitos vaikų taip pamėgtos raganos, pavyzdžiui, šiuo metu išpopuliarėjusi Knisterio „Raganos Lilės“ serija ‒ tik Preußlerio „Raganiukės“ šešėliai: kam kartoti tai, kas jau atrasta? Nebent dėl mados...