Butkutė I. KARNAVALŲ MĖNUO. ‒ Vilnius: 2014.

Šiemet išleista antroji Ilzės Butkutės poezijos knyga „Karnavalų mėnuo“. Savarankiškai, nesusisiejus su jokia leidykla. Tačiau jos rūbas itin kokybiškas ‒ viršelio dailininkas ir vidaus dizaineris Jokūbas Jacovskis. Nuo „Tyto albos“ pradėtos „Naujų vardų“ serijos visiems autoriams primesto minimalistinio „Karavanų lopšinių“ (2011) apipavidalinimo peršokta puošnaus, karnavalinio baroko link... Žingsnis logiškas, atitinkantis I. Butkutės rašymo stilių. Mat primasis įspūdis (sąlyginai pirmasis, nes nemažai į šią knygą sudėtų Ilzės eilėraščių klaidžioja jos feisbuko įrašuose) būtent baroko – įmantraus, vingraus, apauginto daugybe puošybos elementų, t. y. metaforų, prie kurių kiekvienos norisi sustoti, pasigėrėti („medžio sterblėj“, „kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę“, „virš mūsų sūpavosi paukščiais nuauksintos šakos“, „nendrės, prabėgančios šilto stiklo užutekiu, vejasi mus per negimusį sapną padangės pasienyje“ ir pan.)... „Kalbos nėriniai“ ‒ kaip įvardijo Dovilė Kuzminskaitė, kalbėdama apie pirmąją, „Karavanų lopšines“ („Metai“, 2013, Nr. 1). Norisi priminti ir Neringos Butnoriūtės apie aną rinkinį išsakytą mintį: „(...) netikėtai supranti, kad skaitydamas vientisą knygą pradedi eiti ratu ir jau nežinai, kuo dar poetė nustebins, ar neįsiverš monotonija lyg besikartojantys angelai, venos ir žemėlapiai.“ („Būdravimas uždarame rate“, „Šiaurės Atėnai“, 2011-12-16). Visa tai tinka ir „Karavanų lopšinėms“ ‒ jos atrodo lyg pirmojo rinkinio apendiksas, tarsi nė nebūtų praėję tų trejų metų, tarsi ‒ nė žingsnio į priekį. Tobula rimo simetrija. Pasaulis, kuriame