Iranas man siejosi su laisve, feminizmu, menu, aistra žinioms ir drąsa priešintis. Jei ne barzdotų dėdžių moralai ant sienų, būčiau iš viso pamiršusi, kas yra valdžioje. Žmonės Irane turi du gyvenimus: viešą ir privatų, kai nuo galvų krenta hidžabai, per VPN’ą žiūrimos užsienio naujienos, šokami persiški šokiai, dykumose vyksta slapti reivai.

Iranas yra toks jaunas, kupinas nepaaiškinamos sprogstamos energijos. Lietuviai kartais net atrodo konservatyvesni negu ten sutikti žmonės. Galvoju, kad Lietuva turėjo kažkaip panašiai jaustis prieš sugriūnant Sovietų Sąjungai – kai ore tvyro beveik apčiuopiamas pojūtis, kad tuoj viskas keisis. Būtent šis jausmas manęs neapleido visą kelionę.

Irane domino ne tiek didinga civilizacinė praeitis, kiek šios milžiniškos šalies ateitis ir visi tie jauni žmonės, bandantys kurti savo realybę radikalių suvaržymų ir draudimų fone. Viena pati pervažiavau visą Iraną: naktinėjau su menininkais, kopiau į kalnus su hipiais, vedžiau dirbtuves širaziečiams fotografams, pasakojau apie savo socialinius projektus Teherano piarščikams, šokau vakarėliuose, iki paryčių kalbėjau slapčiausiomis ir aistringiausiomis politinėmis temomis. Ir būtent moterys man pasirodė kaip ta didžiausia, tvirčiausia pokyčių jėga, kaip tos ore tvyrančios pokyčių energijos nešėjos.

Todėl visai nekeista, jog būtent iranietės šiandien yra pačiame viso pasipriešinimo centre, būtent jos, protestuodamos dėl Mahsos Amini nužudymo, šoka laisvai besiplaikstančiais plaukais. Niekur kitur pasaulyje nebuvau pajutusi tokio laisvės troškimo pulso, tiek pogrindinių laisvės apraiškų.

Neringa Rekašiūtė – kuriantis žmogus.

 

Neringa Rekašiūtė. Nuotraukos iš Irane kurto ciklo „Roses of Resistance“ („Maištaujančios rožės“)