Philip Roth. Žmogus, išgelbėtas savųjų įgūdžių

Atvykęs į Turiną vieną rugsėjo vakarą pratęsti pokalbio, užsimezgusio Londone praėjusio pavasario popietę, prašiau Primo Levi’o aprodyti dažų gamyk­lą, kurioje ilgai dirbo chemiku, o iki pensijos – vadovu. Įmonės pagrindiniame pastate iš viso dirba 50 žmonių, daugiausia chemikai bei kvalifikuoti darbininkai. Gamybos mašinos, cisternų eilė, laboratorija, žmogaus dydžio konteineriai su produkcija, atliekų perdirbimo įrenginys – visa tai keturių ar penkių akrų teritorijoje, nuo jos iki Turino – septynios mylios. Įrenginiai, kuriais džiovinami sakai, maišomas lakas, išsiurbiami teršalai, baisiai neūžia, gamyklos kieme justi aštrokas kvapas, kaip prisipažino P. Levi, įsismelkęs į jo drabužius ir neišnykęs dar dvejus metus išėjus į pensiją. Jis nėra nemalonus, nėra atgrasus ir lipnių atliekų kupinas teršalų konteineris. Tai tikrai nėra slogiausia industrinė vieta pasaulyje, bet vis dėlto tokia tolima mąsliems sakiniams, tapusiems P. Levi’o autobiografinių pasakojimų skiriamuoju ženklu. Kita vertus, nors ir tolima rašytojo prozai, ši vieta akivaizdžiai artima jo širdžiai: triukšmas, vamzdžių mozaikos, katilai, konteineriai ir diskai... Visa tai man priminė Fauzonę, gabųjį inžinierių, iš knygos „Skečiamasis veržliaraktis“1, kurioje P. Levi (rašytojas Fauzonę vadina „mano alter ego“) sako: „Turiu pripažinti, sukinėtis statybų aikštelėje man patinka.“

Pakeliui į laboratoriją, kurioje tikrinama žaliava, P. Levi’o paklausiau, ar galėtų įvardyti koridoriuje vos juntamą kvapą. Man jis kiek priminė tvyrantį ligoninėse. Šiek tiek kilstelėjęs galvą P. Levi šnervėmis uodė orą. Šypsodamasis tarė: „Analizuoju ir atpažįstu kvapus it šuo.“

Man pasirodė tarsi jo viduje spurdėtų mažytis miško padarėlis iš gyvsidabrio, apdovanotas skvarbiausiu protu. P. Levi – žemas ir laibas, nors ir ne tokių švelnių bruožų, kaip iš pirmo žvilgsnio verčia manyti nepretenzingos jo manieros; regis, vis dar toks pat vikrus, koks turėjo būti dešimties. Veide gali įžvelgti tai, ko nėra daugelyje kitų: berniuką, kuriuo kadaise buvo. P. Levi’o budrumas kone apčiuopiamas – jis virpčioja užsidegimu lyg signalinė lemputė.

Turbūt nestebina faktas, kad rašytojai, kaip ir visi žmonės, yra dviejų kategorijų: girdintys ir nesiklausantys. P. Levi klauso, klauso, regis, visu taisyklingu veidu, kuris net ir sulaukus 67-erių primena jaunatvišką Piterį Peną, taip pat profesorių – veidas kupinas netramdomo smalsumo ir kartu garbaus dottore. Aš tikiu Fauzone, romano „Skečiamasis veržliaraktis“ pradžioje sakančiu P. Levi’ui: „Tu ramus vaikinas, jaučiu galįs papasakoti tau tai, ko ligi šiol niekada ir niekam nesu pasakojęs.“ Nenuostabu, jog ir kiti knygos personažai išsipasakoja Fauzonei, viską tiksliai įsimenančiam prieš užrašant: Fauzonė klausosi įtemptai ir įdėmiai tarsi burundukas, neaišku ką akylai stebintis nuo akmeninės sienos. Rašytojas gyvena su žmona Lucia erdviame daugiabutyje, kuris iškilo dar prieš Levi’ui gimstant ir kuriame rašytojas išvydo pasaulį – anksčiau tai buvo jo tėvų namai. Išskyrus Aušvice praleistą laiką ir nutrūktgalviškos kelionės mėnesius namo, P. Levi šiame name pragyveno visą gyvenimą. Nuo tada, kai po karo sutiko ir vedė Lucią, rašytojas dalijasi butu su mama. Šiandien jai 91-eri. 95-erių uošvienė įsikūrusi netoliese, gretimame bute gyvena 28-erių fizikas sūnus, o keliomis gatvėmis toliau – 38-erių botanikė dukra. Nepažįstu jokio kito šiuolaikinio rašytojo, kuris savo valia šitiek dešimtmečių gyventų taip intymiai susisaistęs su savo šeima, gimimo vieta, kvartalu, protėvių pasauliu ir ypač darbo aplinka, kuri „Fiat“ gimtinėje Turine iš esmės yra pramoninė.

Knygoje „Periodinė elementų lentelė“ rašytojas, pradėdamas skyrius itin paprastais sakiniais, aprašo milžinišką pasitenkinimą teikiančius cheminius procesus: „Distiliuoti yra gražu.“ Tai, kas toliau plėtojama šiuose puslapiuose, irgi yra distiliacija: mudviejų pokalbio – gyvo, trukusio visą savaitgalį.

 

Primo Levi. Ugnės Žilytės piešinys
Primo Levi. Ugnės Žilytės piešinys

 


Ph. Rothas. „Periodinėje elementų lentelėje“, savo knygoje apie stiprų ir aitrų chemiko patirties skonį, kalbi apie kolegę Džuliją, tavo „maniją darbui“ aiškinančią tuo, kad dvidešimtmetis labai drovėjaisi moterų ir neturėjai merginos. Manau, ji klydo. Iš tiesų tavoji manija darbui iš kažkur giliau. Darbas, regis, yra tavo obscesiškoji tema net ir knygoje apie įkalinimą Aušvice. Žodžiai „Arbeit macht Frei“ buvo užrašyti virš nacių lagerio vartų. Tačiau darbas Aušvice tėra siaubinga darbo parodija, nenaudinga ir beprasmiška veikla, darbas kaip bausmė pakeliui į mirtį. Į visą tavo literatūrinį triūsą galima pažvelgti kaip į mėginimą sugrąžinti darbui žmogiškąją vertę, ištraukti žodį Arbeit iš cinizmo sferos, kurį sudarkė tavo Aušvico „darbdaviai“. Fauzonė sako: „Kiekvienas darbas, kurio imuosi, yra lyg nauja užgimusi meilė.“ Jis mėgaujasi kalbomis apie darbą ne mažiau nei pačiu darbu. Fauzonė yra Dirbantis Žmogus, realiai išsilaisvinęs nuo darbo kaip prievolės.


P. Levi. Nemanau, kad Džulija klydo mano darbinį įtūžį priskirdama ano meto drovėjimuisi užkalbinti merginą. Šis drovumas, ar savęs slopinimas, buvo tikras, skausmingas ir slegiantis, man kur kas reikšmingesnis už atsidavimą darbui. Darbas Milano fabrike, kurį aprašiau „Periodinėje elementų lentelėje“, buvo tariamas darbas, netikėjau juo. Italijos 1943 m. rugsėjo 8 d. paliaubų katastrofa jau sklandė ore, ir būtų buvę kvaila to nepaisyti įsitraukiant į moksliškai beprasmę veiklą.

Niekada nemėginau rimtai analizuoti savo drovumo, bet Musolini’o rasiniai įstatymai, be jokios abejonės, turėjo įtakos. Kiti mano bičiuliai žydai taip pat nuo to kentėjo; vieni moksleiviai arijai mokykloje tyčiodavosi, kad apipjaustymas buvo ne kas kita kaip kastracija, ir mes bent jau pasąmoningai buvome linkę tuo tikėti, be to, prisidėjo ir mūsų puritoniškos šeimos. Manau, tuo metu darbas man buvo veikiau seksualinė kompensacija nei reali aistra.

Vis dėlto puikiai suvokiu, kad po lagerio darbas, tiksliau, du darbai (chemija ir rašymas) mano gyvenime atliko ir vis dar atlieka esminį vaidmenį. Esu įsitikinęs: normalus žmogus yra biologiškai sukurtas tikslingai veiklai, o dykinėjimas ar beprasmis darbas (toks buvo Aušvico Arbeit) veda prie kančios ir atrofijos. Mano ir mano alter ego Fauzonės atveju darbas prilygsta problemos sprendimo paieškoms.Aušvice nekart pastebėjau vieną įdomų reiškinį. Lavoro ben fatto, tinkamai atlikto darbo, poreikis yra toks stiprus, kad stumia žmones gerai atlikti net ir vergišką, jiems prievarta primestą darbą. Italų mūrininkas, išgelbėjęs man gyvybę (jis 6 mėnesius slapta nešiojo man maistą), nekentė vokiečių, jų maisto, jų kalbos, jų karo; tačiau kai šie jį versdavo statyti sienas, statydavo jas tiesias ir tvirtas, tik ne iš paklusnumo, o dėl profesinio orumo.


Ph. R. Romanas „Jei tai žmogus“ baigiasi skyriumi „Dešimties dienų istorija“. Jame dienoraščio forma aprašai, kaip 1945-ųjų sausio 18–27 d. išlikai drauge su maža sergančių ir merdinčių ligonių grupele, prisiglaudusia improvizuotame lagerio izoliatoriuje, kai naciai leidosi bėgti į Vakarus ir su savimi išsivedė 20 tūkst. „sveikų“ ligonių. Šis pasakojimas man nuskambėjo kaip savotiška į pragarą patekusio Robinzono Kruzo istorija, su tavimi, P. Levi’u, vaidinančiu Robinzoną Kruzą: siekis išgyventi įsitvėrus į pakrikusias totalaus blogio salos liekanas. Šiame skyriuje, kaip ir visoje knygoje, mane pribloškė faktas, koks svarbus tavo išlikimui pasirodė aktyvus mąstymas: praktiškas, žmogiškas, mokslinis. Tavo išsigelbėjimas, man regis, buvo lemtas ne gyvuliškos biologinės jėgos ar neįtikėtinos sėkmės, jis buvo grįstas tavo amatu ir profesiniu charakteriu: esi preciziškas žmogus, eksperimentuotojas, kuris, regėdamas niekšišką prasmės inversiją, ieško tvarkos principo. Sunumeruotas kalinys pragaro mašinoje, tačiau neišsižadėjęs metodiško nuovokumo ir noro suprasti. Aušvice sau kartoji „mąstau pernelyg daug“, kad nepalūžtum, „aš vis dar pernelyg civilizuotas“. Bet, mano supratimu, civilizuotas ir pernelyg daug mąstantis žmogus yra neatsiejamas nuo išsigelbėjusiojo. Mokslininkas ir išsigelbėjusysis yra tas pat.


P. L. Būtent, pataikei tiesiai į dešimtuką. Per tas atmintinas 10 dienų iš tiesų jaučiausi it Robinzonas Kruzas, tačiau iš esmės kitoks: Robinzonas Kruzas kibo į darbą dėl individualaus išlikimo, o aš ir du mano bičiuliai prancūzai sąmoningai ir noriai dirbome vedami teisingo, žmogiško tikslo – išgelbėti sergančių mūsų likimo draugų gyvybę.

Išlikimo klausimą kėliau sau begalę kartų ir daugelis to manęs klausė. Atkakliai kartoju: jokių išlikimo taisyklių nebūta, išskyrus šias – į lagerį patekau geros sveikatos ir mokėjau vokiečių kalbą. Be šių, viską lėmė grynas atsitiktinumas. Regėjau išgyvenusius apsukriuosius ir kvailius, drąsuolius ir bailius, „mąstytojus“ ir bepročius. Mano atveju sėkmė aplankė bent du kartus: likimas suvedė su tuo italų mūrininku ir susirgau tik kartą, bet reikiamu momentu.Tiesą sakai, kad mąstymas ir stebėjimas buvo svarbūs išlikimo veiksniai, vis dėlto, mano akimis, viršų paėmė aklas atsitiktinumas. Pamenu, Aušvico metus nugyvenau apimtas nepaprasto dvasinio gyvybingumo. Nežinau, ar tai priklausė nuo mano profesinio išsilavinimo, ar nuo netikėtos ištvermės, ar nuo sveiko išgyvenimo instinkto. Niekada nesilioviau fiksavęs supančio pasaulio ir žmonių, dar ir šiandien likęs stulbinamai tikslus vaizdinys. Troškau suprasti, buvo užvaldęs smalsumas, kai kam netgi pasirodęs ciniškas. Tačiau smalsumas buvo natūralisto – natūralisto, atsidūrusio aplinkoje, kuri yra siaubinga, bet nauja, siaubingai kitokia.


Ph. R. „Jei tai žmogus“ angliškai perleistas pavadinimu „Survival in Auschwitz“, nors iš pradžių pasirodė kaip „If This Is a Man“, kuris atitinka originalų pavadinimą „Se questo è un uomo“ – jo amerikiečių leidėjai, deja, nesusivokė palikti. Tavo prisiminimus apie vokiečių „milžiniškų mastų biologinį ir socialinį eksperimentą“ bei jo analizę gana preciziškai diktuoja susirūpinimas, kaip žmogų galima transformuoti arba palaužti ir tarsi cheminės reakcijos metu yrant substancijai atimti jam būdingas savybes. Knygą „Jei tai žmogus“ skaitome kaip memuarus teoretiko ar etinio biochemiko, pasivertusio organizmu-mėginiu per grėsmingiausią laboratorinį eksperimentą. Knygoje „Skečiamasis veržliaraktis“, kuri puikiausiai galėtų vadintis „Toks yra žmogus“, Fauzonei, savo darbininkui-Šachrezadai, sakai, kad „pasaulio akyse esi chemikas, o venose junti pulsuojant rašytojo kraują“, iš esmės turi „dvi sielas viename kūne, ir to yra per daug“. Teigčiau, jog tavyje esama vienos sielos, talpios ir vientisos; teigčiau, jog suderinami ne tik išsigelbėjusysis ir mokslininkas, bet ir rašytojas bei mokslininkas.


P. L. Tai veikiau diagnozė nei klausimas, kurią mielai priimu. Lageryje gyvenau kiek galėdamas racionaliau ir parašiau „Jei tai žmogus“ mėgindamas paaiškinti kitiems, o ir sau pačiam, mane įtraukusius įvykius, tačiau be jokios konkrečios literatūrinės intencijos. Mano stilius, koks fabrikuose įprastas kassavaitinis pranešimas: jis privalo būti tikslus, glaustas ir parašytas kiekvienam suprantama kalba. Jokiais būdais ne moksliniu žargonu. Beje, nesu ir niekada nebuvau mokslininkas. Svajojau juo tapti, bet karas ir lageris man to neleido. Turėjau pasitenkinti techniko statusu. Sutinku su tavo mintimi, kad esama „vienos (...) nedalomos sielos“ ir darkart išreiškiu savo dėkingumą. Teigdamas, jog „dviejų sielų (...) per daug“, viena vertus, juokavau, kita vertus, paliečiau rimtus dalykus. Gamykloje pradirbau beveik 30 metų ir turiu prisipažinti: prieštaros tarp chemiko ir rašytojo nėra; viens kitą tik sustiprina. Tačiau gyvenant gamykloje ir ypač jai vadovaujant tenka paliesti begalę kitų chemijai tolimų dalykų: tenka samdyti ir atleisti darbuotojus, ginčytis su savininku, klientais ir tiekėjais, spręsti avarines situacijas, atsakinėti į skambučius, kartais naktimis ar per šventes rūpintis nuobodžiais biurokratiniais reikalais ir dar daugeliu kitų sielą dusinančių dalykų. Visa tai niekaip nesiderina su rašymu. Todėl pajutau milžinišką palengvėjimą sulaukęs pensijinio amžiaus, kai pagaliau palikau darbą ir išsižadėjau savo pirmosios sielos.


Ph. R. „Jei tai žmogus“ tęsinys – romanas „Paliaubos“ („The Re-awakening“ – vėlgi nesėkmingai Amerikos leidėjų parinktas pavadinimas). Jame rašoma apie tavo kelionę iš Aušvico į Italiją. Nelengvoje kelionėje, ypač ilgu „nėštumo laikotarpiu“ laukiant repatriacijos Sovietų Sąjungoje, esama mitinės dimensijos. „Paliaubos“ stulbina tuo, kad, užuot būtų paženklintos gedulo ar nepaguodžiamos nevilties, trykšta gyvybingumu. Tavo susitaikymas su gyvenimu vyksta pasaulyje, kartais primenančiame pirmykštį Chaosą. Vėlgi esi tiek įnikęs į kiekvieną jo dalelę, taip stipriai mėgaujiesi ir semiesi žinių, kad skaitydamas klausiau savęs, ar, nepaisant alkio, šalčio ir baimių, netgi prisiminimų naštos, tau pasitaikė geresnių mėnesių už tuos, kuriuos pavadinai neribotų galimybių priedėliu, stebuklinga, bet nepasikartojančia likimo dovana. Regis, esi žmogus, kuriam svarbiausia turėti šaknis. Vis dėlto, kuomet buvai išrautas su visomis šaknimis ir tapai vienišiausias, koks tik gali būti žmogus, pavadinai tai dovana.


P. L. Vienas mano bičiulis, puikus daktaras, beje, Natalijos Ginzburg brolis, prieš daugelį metų yra pasakęs: „Visi tavo prisiminimai yra nespalvoti, bet prisiminimai iš Aušvico ir kelionės namo – „Technicolor“.“ Jis buvo teisus. Šeima, namai ir fabrikas savaime yra geri dalykai, bet jie iš manęs atėmė šį tą, ko ligi šiol ilgiuosi, – nuotykį. Likimas panoro, kad atrasčiau nuotykį karo parblokštos Europos sumaištyje.

Tu taip pat darbuojiesi šiame lauke ir žinai, kaip viskas vyksta. „Paliaubos“ buvo parašytos praėjus 14 metų po „Jei tai žmogus“: knyga sąmoningesnė, metodiškenė, literatūriškesnė. Ji transliuoja tiesą, tačiau filtruotą. Prieš tai kiekvieną nuotykį begalę kartų perpasakojau skirtingo kultūrinio išsilavinimo žmonėms (daugiausia bičiuliams ir moksleiviams mokyklose) ir pamažu retušavau, kad sukelčiau palankesnes jų reakcijas. Knygai „Jei tai žmogus“ sulaukus vis didesnės sėkmės, ėmiau matyti galimą rašytojo ateitį ir išdėsčiau savo nuotykį ant popieriaus. Norėjau, kad rašymas būtų pramoga tiek man, tiek būsimiems skaitytojams. Todėl išryškinau tam tikrus keistus, egzotiškus ir linksmus epizodus, ypač iš arčiau vaizduodamas rusus, o nuotaiką, kurią pavadinai gedulu ar nepaguodžiama neviltimi, palikau tik pirmuose ir paskutiniuose knygos puslapiuose.

Aš išties esu giliai suleidęs šaknis ir man pasisekė jų neprarasti. Beveik visa mano šeima išsigelbėjo nuo nacių skerdynių ir šiandien toliau gyvena name, kuriame gimiau. Mano rašomasis stalas, pasak šeimos legendos, stovi būtent toje vietoje, kurioje išvydau pasaulį. Likęs „išrautomis šaknimis ir vienišiausias, koks tik gali būti žmogus“, žinoma, patyriau kančią, tačiau vėliau viską kompensavo nuotykio žavesys, netikėtos pažintys, saldus „gijimas“ nuo Aušvico žaizdos. Rusiškosios „paliaubos“ toje istorinėje tikrovėje man dovana tapo tik po daugelio metų, kuomet permąstydamas ir aprašydamas jas išgryninau.


Ph. R. Romanas „Jei ne dabar, kada?“ išsiskiria iš visos tavo kūrybos, kurią man teko skaityti angliškai. Nors grįsta realiais istoriniais faktais, ši knyga – paprastas, vaizdingas pasakojimas apie nedidelę rusų ir lenkų žydų partizanų grupelę, puldinėjančią vokiečius Rytų fronto užnugaryje. Kitos tavo knygos siužeto požiūriu galbūt ne tokios „lakios vaizduotės“, tačiau mane labiau paveikė techninės plotmės vaizduote. Už „Jei ne dabar, kada?“ slypintis kūrybinis impulsas atrodo tendencingesnis, todėl ne toks išlaisvinantis nei tavo autobiografines knygas įkvėpęs postūmis. Noriu paklausti, ar rašydamas apie sukilusių žydų drąsą jauteisi darąs tai, ką privalėjai, ar jutai atsakomybę duoti moralinį ir politinį atsaką?


P. L. Romanas „Jei ne dabar, kada?“ pasisuko kiek netikėtai. Imtis jį rašyti mane paskatino įvairios priežastys. Štai kelios jų.

Ėjau su savimi lažybų: ar rašęs taip atvirai autobiografiškai, tikrai esu visavertis rašytojas, gebantis konstruoti romaną, kurti personažus ir aprašyti niekad nematytus kraštovaizdžius? Išmėgink save!

Norėjau suteikti sau pramogą ir rašyti vesterną, kurio veiksmas vyktų neįprastoje aplinkoje. Norėjau suteikti pramogą skaitytojams, papasakoti iš esmės optimistišką istoriją, vilties istoriją, netgi džiaugsmingą, nors ir skerdynių fone.

Norėjau sulaužyti Italijoje vis dar gajų stereotipą: žydas – romus žmogus, atsidavęs vien mokslui (religinėms ar profaniškoms studijoms), nekaringas, pažemintas, be jokio pasipriešinimo susitaikęs su šimtmečiais trukusiu persekiojimu. Laikiau savo pareiga pagerbti tuos žydus, kurie atrado drąsos pasipriešinti.

Taip pat puoselėjau ambiciją tapti pirmuoju (o gal vieninteliu) italų rašytoju, aprašiusiu jidiš pasaulį. Ketinau „išnaudoti“ savo populiarumą šalyje ir įbrukti savo skaitytojams į rankas knygą, kurios centre būtų aškenazių civilizacija, istorija, kalba ir pasaulėvoka, kuri Italijoje itin mažai žinoma, išskyrus Josepho Rotho, Saulo Bellow, Israelio Joshuos Singerio, Bernardo Malamudo, Chaimo Potoko ar, tarkime, tavo skaitytojui.

Esu patenkintas šia knyga, man buvo smagu ją planuoti ir rašyti. Pirmą ir vienintelį kartą savo, kaip rašytojo, gyvenime susidarė įspūdis (kone haliucinacija), kad manieji personažai yra gyvi, supa mane ir patys užrašinėja nuotykius bei dialogus. Metai, praleisti rašant šį romaną, buvo geri, jaučiausi laimingas, tad, nepaisant galutinio rezultato, knyga išlaisvino.


1 It. La chiave a stella, 1978 m., priklauso taip vadinamajam industrinės literatūros žanrui, itin populiariam 7 dešimtmetyje. Romanas apie Fauzonės darbo keliones ir patirtis Aliaskoje, Sovietų Sąjungoje ir kitose pasaulio dalyse 1979 m. apdovanotas prestižine „Premio Strega“.

2 It. Se questo è un uomo, iš italų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

1986 m. spalio 12 d.

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė