1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Meng Yi-tzu Konfucijaus paklausė, kaip šis jaučiasi žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje. Mokytojas atsakė: „Kilnus žmogus nekeikia lietaus, bet pasirūpina skėčiu sau ir savo giminei."

Gali būti, kad skirtinguose pasauliuose gyvenam: panašu, kad jums neįtikėtinai sekasi, jei kažkas jums bruka pramogas. Per savo ilgą ir turiningą gyvenimą esu gavęs kelis kvietimus šen bei ten papramogaut, bet brukimu to nepavadinsi. Dažniausiai reikia pirkti bilietus, ką ir darau. Štai kad ir šią savaitę – paėjau Gedimino prospektu nuo Lukiškių aikštės iki Katedros, pasiūlė tik reklaminių lankstinukų. Neseniai buvau Vingio parke – irgi nerezultatyviai. Tad negaliu atsakyt, kaip jaučiuosi, nes nesijaučiu gyvenąs tokiam pasauly, kokį jūs, kultūrinė žiniasklaida, man užduodami šį klausimą, nutapėt. O jei tyliai man pasakysit, kur bruka pramogas, mainais išduosiu grybingą vietą, žinau vieną.

Beje, apie pramogų pasaulį. Ar kada susimąstėte, kaip bus: Lietuvai įstojus į eurozoną ir litą keičiant į eurą, pramogų pasaulio elitas taps pramogų pasaulio „eeuru"? Esu beveik tikras, kad ne, nes pramogų pasaulio elitą sudaro, deja, „ecentai", o „ecentai" ir liks „ecentais" tiek prie lito, tiek prie euro.

Su politinėm diskusijom turiu specifinį santykį, vienu metu tai buvo mano „darbo baras" – rašiau politikos sociologijos srities disertaciją. Ir trigrašį esu įkišęs. Ir tai, kad politinės diskusijos pas mus „nesibaigiančios", manau, puiku. Yra pavyzdžių netoliese, kur jos baigėsi.

O aplinka kūrybą veikia, žinoma. Ir iš patirties žinau, ir kaip sociologas taip manau.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Psichoterapiniai jūsų klausimai – ir pirmasis, ir šis, antrasis, apie tai, kaip jaučiuosi. Nors nesu tikras, kad teisingai supratau klausimą, bet gerai jaučiuosi – tiek kuriamo meno aplinkoje, tiek tarp kolegų. Jei jausčiausi blogai, ką nors nuveikčiau, kad jausčiausi gerai.

Sakyčiau, visi mes jaučiame konkurenciją – poetai konkuruoja dėl raidės „o" (nes be „o" iš poezijos liktų tik pezija), prozininkai – dėl „r" (be „r" proza būtų, deja, tik poza). Bet ši konkurencija ne tarpusavyje – visi turim vienodas galimybes naudoti visas 32 abėcėlės raides (esu ir w ir q panaudojęs, kai prisireikė), o kaip kam pasiseks ir kas iš tų raidžių bus, tas ir bus.

Propagandinių veiksmų, būna, imuosi – pavyzdžiui, kompiuteryje paspaudžiu mygtuką „send" ir siunčiu eilėraščių publikaciją į „Literatūrą ir meną" ar kitus leidinius. Jei toje publikacijoje būna literatūros arba meno, pasitaiko, išspausdina ir papropaguoja. Išleistos knygos irgi kūrybos propagavimo veiksmas, kartais sudalyvauju kokiame renginyje, švelnios propagandos veiksmų imuosi ir kitais būdais. Bet nesistemingai ir nestipriai.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Perskaitau, ne nuosekliai, bet vaizdą susidarau. Skaitau dažniausiai namie, rečiau – internete ar popieriuje. O kultūrinei spaudai, mano galva, apskritai miegot ar snaust nederėtų, tada apskritai nekils klausimas – ar jau laikas keltis, ar dar ne.

Formuluočiau taip: kultūrinė spauda, esanti ir internete, turi didesnes sklaidos galimybes (ar labai daug kur Lietuvoje, pavažiavus toliau nuo didžiųjų miestų, galime rasti kultūrinės spaudos?) ir tuo pačiu didesnes galimybes išlikti apskritai. Būtų labai gerai, kad ji liktų ir popieriuje, bet jei reikėtų rinktis vieną alternatyvą, kaip skaitytojas pasisakyčiau už internetinį variantą.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Tai kad nelipa, bent jau savom akim nemačiau. Na, gal nebent kai sutemsta, gal kokie naktiniai renginiai. Bet ačiū, kad bent neparašėt „šurmuliuoja".

Čia ne Niujorkas – štai ten kiekvieną vakarą didelis galvos skausmas, ką veikti ir kur eiti, pasiūla nesuvokiama. Linkiu, kad čia turėtume kuo daugiau tokių galvos skausmų. Tegu tik lipa tie renginiai vienas ant kito.

Mėgstamą festivalį turiu – „Vilnius Jazz". Spalio mėnesį Rusų dramos teatre. Praplečia mąstymo ribas be jokių papildomų stimuliatorių. Fenomenalu, kad jau 27 metus tokio lygio festivalis vyksta Vilniuje. Dar vienas įrodymas, ką gali atsidavimas ir entuziazmas. Retkarčiais vis pagalvoju sau, štai ir šiųmetiniame festivalyje praėjusią savaitę pagalvojau: o kodėl džiazo festivalių publika ploja atlikėjams aštuntinėmis, kaip klasikos koncertuose? Gal „Vilnius Jazz" galėtų tapti pirmuoju pasaulyje festivaliu, kuriame publika ploja sinkopėmis? Juk festivalis tai džiazo, o kaip džiazas be sinkopių? Būtų smagu, ir džiazo pasaulyje plačiai nuskambėtume. Sinkopėmis.

Atsakant į jūsų klausimą apie profesionaliojo meno ir pramogų kultūros konkurenciją: o ko reikia, kad šachmatai efektyviau konkuruotų su vandensvydžiu? Ar sinchronininis plaukimas su akmenslydžiu? Dekupažu? Kulinarijos knyga su telefonų knyga? Rūkytas ungurys su balta mišraine? Skirtinga žanrinė prigimtis ir paskirtis, nebūtina supriešinti.

O šiaip trivialu, bet pirmas žingsnis, norint konkuruoti –­ imti ir pradėti konkuruoti. O norint konkuruoti, reikia atsisakyti tam tikrų išankstinių nuostatų, neleidžiančių nusileisti iki to „žemesniojo", „nemeno". Jei vienas ar kitas menininkas nori, kad apie jo kūrinius žinotų kuo daugiau žmonių, ima ir daro tai, kas padėtų žinoti tiems „kuo daugiau žmonių". Bet jei nenori, tai nenori. Kas bėdoja, o nieko nedaro, kad būtų kitaip, tai to ir bėdos.

Kita vertus, ar profesionalusis menas, jei, taip užduodami klausimą, jį priešinate pramogų kultūrai, jums kančia? Man tai iš esmės tokia pati pramoga. Galinti būti sukrečianti, šokiruojanti, sunki, bet pramoga. Va, kai kurie „pramogų kultūros" renginiai būtų tikra kančia, reikėtų juos ištverti sukaupus visą valią (sugebėčiau, jei prireiktų, „valionis" vis dėlto) – tai kodėl jie vadinami „pramoginiais"? Gal geriau būtų kokie „kančių keliai" ar panašiai?

Dar daugiau – negi manote, kad profesionalusis menas dabar neefektyviai konkuruoja su pramogų kultūra? Vienose srityse galbūt mažiau efektyviai, kitose daugiau, bet turim aibę pavyzdžių, tiek senesnių, tiek dabartinių: ar matėte anšlagus į Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) koncertus? Prisiminkite G. Rinkevičiaus orkestro veiklos pradžią (dar praėjusiame tūkstantmetyje), matysite, kiek tuščių vietų bus (ar bus?) Philipo Glasso koncerte Vilniuje lapkričio mėnesį, pamėginkite nuvesti vaikus į Operos ir baleto teatrą gerokai iš anksto nepasirūpinę bilietais, galiu pavardyti, kokie spektakliai kuriuose teatruose nuolat pilni žiūrovų... Bet nesiplėsiu, šis „Literatūros ir meno" numeris turi ribotą puslapių skaičių.

Ir apibendrinant – ar esate gavę elektroniniu paštu nuolaidų į geriausius profesionalaus meno renginius –­ koncertus, teatro spektaklius – pasiūlymų? Aš tokių nepamenu, bet pasiūlymų su nuolaidomis į „pramogų pasaulio" renginius gaunu nuolat. Tokiu aspektu žvelgiant, sakyčiau, jūsų įvardyta „pramogų kultūra" bando konkuruoti.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Čia rimtas klausimas, sudėtinga tema, čia ne apie brukamą pramogų pasaulį arba vienas ant kito laipiojančius renginius. Man sunku atsakyti neįsigilinus. Komentuotojų apie viską ir taip netrūksta.

Pasakyčiau tik tiek – peržiūrėjau Kultūros tarybos sprendimus – matau ten, mano galva, švelniai tariant, menkaverčių projektų, kurių jei nebūtų, nelabai kas pasikeistų. Nors ne, pasikeistų – jiems skirtą finansavimą būtų galima kitur panaudoti. Bet čia jau pradedu kalbėt kaip koks kandidatas į Kultūros tarybą, tai nesiplėsiu.
Apskritai nebūčiau už tolygų visų sričių rėmimą. Tolygus rėmimas reikštų, kad nėra prioritetų; mano galva, prioritetai yra būtini, ypač kai kultūrai skiriamas finansavimas ne begalinis.

Visoms sritims trūksta finansavimo, turbūt niekad kitaip nebuvo ir nebus. O paramos reikia tiems, kam jos iš tiesų reikia – tai, spėju, geriausiai galėtų žinoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pirmas žingsnis, kurį turime padaryti, – nustoti kalbėti apie kultūrą kaip apie sritį, kuriai reikia paramos, t. y. šelpimo. Pinigai, išleisti kultūrai, –­­ ne parama, o investicija. Ilgalaikė, kurios grąža sunkiai išmatuojama, bet – investicija. Apie kelių tiesimą juk niekas nesako: „Paremsime kelių tiesimą", sakome:­ „Investuosime į infrastruktūrą". Taip ir dėl kultūros, nematau skirtumo.

Viskas prasideda nuo mąstymo ir sąvokų formulavimo. Jei pasuksime mąstymą nuo „paramos" (t. y. šalpos) kultūrai prie „investavimo" į kultūrą, natūraliai iškils prioritetų klausimas.

O reklama niekad nepamaišys. Visoms sritims.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Penkmečiais nematuoju, taip darydavo senovėj.

Į šią anketą atsakinėję kolegos paminėjo nemaža pastarųjų metų išskirtinių kūrinių, įvykių ir reiškinių, pažiūrėję į išvardytus dalykus matome, kad ne visi menininkai drožinėja pasagėles kurortams pakaustyti ar mezga sostinėj, prie žiedo, geltonų plytų kelią ar sieną. Prie išvardytų dalykų pridėčiau kelis – ne todėl, kad bandyčiau spėlioti, liks istorijoje ar ne, bet kaip, mano galva, reikšmingus mūsų laikmečiui:

• Jau mano minėtas „Naujų idėjų kamerinis orkestras" (NIKO) – puikus pavyzdys, kaip profesionalusis menas gali efektyviai konkuruoti su pramogų kultūra. Šviežio oro gūsis;

• Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas", režisuota Oskaro Koršunovo – reiks dar porąkart perskaityt ir nuvažiuot į Rygą pažiūrėt latvių pastatymą. Labai mėgstu kūrinius, kurie (mano subjektyviu pajautimu) prisikasa prie esmės;

• Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė" albumas „Broliai" – pavyzdys, kad ne koncepcijų rašymai, o veikla, iniciatyva ir tvirtas žinojimas, ką darai ir kodėl, yra tikrasis kelias stiprinant jaunimo pilietinį ir nacionalinį sąmoningumą. Na, ir talentas, be abejo. Duočiau jiems Nacionalinę premiją;

• LTV „Kultūros" kanalas – pastarųjų kelerių metų tendencija nuteikia labai optimistiškai. Mano giliu įsitikinimu, LRT „Kultūros" kanalas buvo sukurtas tam, kad atėjus Paskutiniojo televizijos teismo dienai amortizuotų LRT nuodėmes, tokias kaip absoliučiai draustina įvairaus amžiaus žmonėms, ypač vaikams, laida „Juokis" ar „Duokim garo". Va, tik palinkėjimas „Kultūros" kanalui, kad nerodytų fonograminių įrašų, nes labai matyti. Feikas nedera solidžiausiam televizijos kanalui Lietuvoje. Vietoj fonogramščikų geriau dar vieną kitą filmą originalo kalba su lietuviškais subtitrais.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Kadangi kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tai ir dienotvarkė atitinkama: padirbi, dar padirbi, o tada ilsiesi. O šiaip nelabai čia yra ką pasakot, neturiu tokio dalyko kaip kūrėjo dienotvarkė: visą gyvenimą dirbu kitus darbus, o apytiksliai trečdalį gyvenimo, kaip ir dauguma mūsų, deja, pramiegu. Nuo darbų ir miego likusio trečdalio gyvenimo kažkurią dalį skiriu kūrybai, jei sutampa trys dalykai – kai yra tam laiko, kai norisi ir kai išeina. Tokia labiau situatyvinė dienotvarkė. Iki šiol tik kelias trumpas gyvenimo atkarpas galėjau sau leisti gyventi ekskliuzyviai, kaip „grynasis" kūrėjas – su kūrėjo dienotvarke ir naktie(ne)tvarke. Per trumpos atkarpos apibendrinimams.

O dėl įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti –­ liaudies išmintis byloja: „Kaip šauksi – taip atsilieps."

Jei šauksiu: „Sėkme, ateik!", kas iš to, kad man atsilieps: „Sėkme, ateik!" Jei taip, kokia prasmė rėkaut?

Be to, mieste, sostinėj, negražu. Tad rėkaut nerekomenduoju –­ su 95 proc. tikimybe galima teigti, kad šūkaudami nubaidysit sėkmę.

P. S. Konfucijus, kurį citavau atsakydamas į pirmąjį klausimą, taip greičiausiai nesakė, čia aš sugalvojau. Nors manau, kad paklaustas būtų atsakęs panašiai.