1. Kaip gyvenate žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Žiniasklaidos tapomas gyvenimas mažai ką turi bendra su tikrove – tai toks nevykusio turgaus dailininko siurrealizmas. Tame pasaulyje aš ne tik negyvenu, bet ir nesilankau, nes jo tiesiog nėra, tai fikcija. Net nebūtina nuo viso to kaip nors specialiai atsiriboti – man iš tiesų nuoširdžiai neįdomu, kur vėl lankėsi Žilvinas Grigaitis arba su kuo savaitgalį šėlo aistringosios klaipėdietės.

Dėl dalyvavimo politinėse diskusijose – jei trumpai, tiesiog mėginu turėti pažiūras. Nebūtinai kairiąsias ar dešiniąsias – tiesiog savo nuosavas. Lietuvoje tai labai nepopuliaru. Netgi gėdinga. Na, neseniai ir surinkti savo šuns šūdukus atrodė labai gėdingas ir komiškas reikalas. Nieko, laikui bėgant tai praeis.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Kaip jaučiuosi? Dažniausiai kaip svetimkūnis, ypač visokiuose masiniuose renginiuose. Nesmagu žiūrėti, kai lyg ir padorus žmogus iš kailio neriasi, mėgindamas save kuo praš­matniau pristatyti. Dar nesmagiau užsiimti tuo pačiam –­ lyg būtum patekęs į kokią Raudonųjų žibintų kvartalo vitriną. O gerai, tiesiog puikiai jaučiuosi – su vienu ar keliais man mielais žmonėmis, kolegomis, kalbėdamasis su jais, nebūtinai apie didelius ir svarbius dalykus, tiesiog kartu patylėdamas. Tik retokai tai nutinka.

Kūrybos propagavimas? Na, jei veiksmai yra eilėraščių publikavimas, knygų leidimas, koncertai (aš dar ir pagrojinėju kartais), tada veiksmų imuosi. Kitokių – nelabai. Gimiau su yda –­ neturiu pardavėjo gyslelės.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Skaitau internete, bet ne viską –­ dažniausiai ieškau man svarbių autorių pavardžių, kurių tekstus stengiuosi sekti. Tai nebūtinai garsios pavardės, gali būti net mažai girdėti jauni autoriai, kuriuos kažkada įsidėmėjau. Stengiuosi sekti, kuria linkme jie juda, kaip keičiasi. Be jokio asmeninio suinteresuotumo – tai tiesiog įdomu.

Kultūrinė spauda internete yra gerai – man asmeniškai gal to ir užtektų. Bet yra daugybė žmonių, kuriems patinka laikyti rankose tikrą, popierinį laikraštį, žurnalą. Kai kurie juos net uosto – patinka kvapas. Rimtai, pažįstu keletą tokių. Turbūt nesunkiai vien iš kvapo atskirtų „Litmenį" nuo „Nemuno". Neatimkim iš jų to malonumo –­ būtų žiauru ir neteisinga. Ir apskritai – kuo plačiau kultūrinė spauda sklis, tuo visiems bus geriau. Tai ir skleiskim –­ visomis įmanomomis formomis, visose įmanomose teritorijose.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Gyvenu Klaipėdoje, čia kasmet vykstančių festivalių nėra daug. Klaipėdos džiazo festivalis man – be konkurencijos. Renginių apskritai Klaipėdoje lyg ir netrūksta, tik aš vis rečiau juose lankausi. Kai pasiilgstu žmonių, nueinu į turgų.

Tai neteisingas klausimas, vadybininkiškas toks. Profesionalusis menas neprivalo konkuruoti su pramogų kultūra. Lygiai kaip hadronų greitintuvas neprivalo graužtis, kad jis mažiau naudingas ir populiarus už virtuvės kombainą. Hadronų greitintuvas turi konkuruoti su kitu hadronų greitintuvu.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Kad jau nebeaišku, už kurios vietos griebtis – visur vienos skylės... Neseniai, kai valdžia dalijosi portfelius, matėme simptomišką situaciją, kai Kultūros ministerija pasirodė besanti nereikalinga nė vienai politinei partijai. Niekas nenori Kultūros ministerijos, įsivaizduojate?

Visų pirma reikia baigti tą tylią dešimtmečius besitęsiančią diversiją prieš kultūrą – kai viešai deklaruojama, kad kultūra yra Valstybės prioritetas, o patylomis skleidžiamas mitas apie menininką – biudžeto siurbėlę, atiminėjantį iš vargšų senelių paskutinę sriubos lėkštę. O privačiuose pokalbiuose vis droviai pakikenant prasitariama, kad, girdi, yra tokia nuomonė, jog apskritai visa ta kultūra turėtų išsilaikyti pati. Įdomi nuomonė. Gal tada ir švietimas, ir medicina, ir policija su kariuomene turėtų išsilaikyti pačios, kuo jau čia ta kultūra tokia išskirtinė?

Iš tos pačios operos apie savaime išsilaikančią kultūrą –­ ir naujieji repertuarinių teatrų pervartos planai. Iš esmės –­ siekiama, kad teatrai išsilaikytų patys. Valstybė nusimeta finansinę naštą ir moralinę atsakomybę, ir vietoje tų kelių turimų valstybinių teatrų įsisteigia kontoros, gaminančios pigią pramogėlę ir renkančios pinigėlius. Argumentai? Repertuariniai teatrai ekonomiškai nenaudingi. Štai vienas aktorius per metus suvaidino –­ o siaube – tik dviejuose spektakliuose. Nesvarbu, kad tas aktorius –­ Vytautas Paukš­tė, jiems jis tik paukščiukas ataskaitoje... Ponai, visa kultūra visame pasaulyje yra ekonomiškai nenaudinga – su retomis išimtimis. Tačiau žmonėms, kurie neskiria kultūros nuo pramogų verslo, tai sunku suvokti.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

O. Koršunovo „trilogija" – „Hamletas", „Dugne", „Žuvėdra". Ypač du pastarieji.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų, prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Dažniausiai dirbu naktimis, iki paryčių. Per tą netikusį įprotį įsivariau tokį vampyro kompleksą – dabar net jei nieko neveikiu, miegoti nueinu ne anksčiau kaip trečią. Anksčiau neapsieidavau be stiprios kavos, dabar skrandis streikuoja, keičiu į visokias mandras kiniškas arbatas. Nieko, mūzos neišsilakstė.