Poetas Kęstutis NAVAKAS: „Hierarchija kinta kasdien“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Poezijos pavasaris ’06. Kornelijaus Platelio nuotrauka

Aš tame pasaulyje negyvenu, gyvenu savame, kurį vis iš naujo kuriuosi. Nežiūriu televizijos, neskaitau dienraščių, šiuo metu gyvenu užsidaręs, beveik neišeidamas į miestą. Turiu savąją realybę, vidinę, kuri gerokai skiriasi nuo išorinės. Politinės diskusijos irgi už mano kompetencijos ribų, nors nuomonę apie vykstančius procesus bei tam tikras savo preferencijas turiu. Gyvenu totaliai poetiniame pasaulyje, kurio taisyklės yra visai kitos. Ir man jame labai gerai.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, kolegų tarpe? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Nejaučiu jokios konkurencijos, aš ne firma. Dirbu savo darbą ir bandau jį atlikti kiek įmanoma geriau. Kolegas labai gerbiu, tarp jų daugybė puikių ir talentingų žmonių. Džiaugiuosi kiekviena gera kolegų knyga ar publikacija. Gerai sutariu ir su vyresniąja karta, ir su jaunimu. Nesutariu tik su kai kuriais agresyviais grafomanais, o tokių esama. Bet ir ant jų negaliu pykti, nes tai vargšai žmonės. O kūrybą šiek tiek kukliai papropaguoju, pvz., feisbuke.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Skaitau „Šiaurės Atėnus" (visada), „Literatūrą ir meną" bei „Nemuną" (ne visada). Kai žinau, kad bus man įdomi publikacija, einu pirkti popierinį, šiaip skaitau internete. Gerai, kad yra pasirinkimas tarp ekrano ir popieriaus, nes tie variantai šiek tiek skiriasi.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Mėgstamiausi festivaliai, žinoma, PDR ir Poezijos pavasaris, dar „Kaunas Jazz". Nesuprantu, kam tam profesionaliajam menui konkuruoti su pramogų kultūra, tegu būna ir tai, ir tai. Kur nenorime, neikime, ko nenorime –­­­ nedarykime. O kas nori nuodytis –­ negi sustabdysi. Viena visuomenės dalis vis labiau regresuos, kita progresuos. Žiūrėti į tai reikia ramiai, toliau dirbant savo darbą. Jei mūsų menas bus geras, daugės ir jį mėgstančių.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Reikia visoms, tačiau profesionaliojo, o ne mėgėjų meno. Dėl to Kultūros taryba turi būti labai kompetentinga spręsti, kas yra geriausia.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Tokių buvo, kolegos parašė gerų knygų, buvo ir muzikos bei teatro. Tačiau leiskite neminėti, kiekvienas išskyrimas ar paminėjimas simboliškai nužemina nepaminėtus, o aš to nenoriu. Nors, be abejo, hierarchija egzistuoja, tiktai kinta beveik kasdien.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Esu chaoso žmogus, iš jo kasdien kuriuosi vis naujus kosmosus. Kadaise turėjau visokių juokingų ritualų, gražiai apsirengdavau, prisidegiodavau žvakių, pasidengdavau stalą su sidabro įrankiais (iš čia ir mano rinktinės pavadinimas „Stalo sidabras"), užsidėdavau kurios nors A. Brucknerio simfonijos vinilą ir rašydavau. Dabar to nebedarau. Tačiau rašant „100du" tekdavo sulaukti savotiško transo, tad buvo tam tikros maginės praktikos. Visi knygos eilėraščiai pasirašė tarsi patys, kai kuriuos esu susapnavęs. Tačiau šis etapas irgi tarsi baigtas, negalima ilgai laikyti duris pravėrus į ten, kur prasideda tai, kas absoliučiai nesuvokiama.