Povilas Andrius Stepavičius. Istorinių knygų tikslai

2013 m. pavasarį jaunas ir bebarzdis pirmakursis įžengia į Istorijos fakulteto skaityklą ir pamato vaizdą: skaitytojai ne skaito, o stovi ir stebi. Stebi vieną vienintelį tuo metu skaitantįjį – prof. Edvardą Gudavičių. Laikas, atrodo, sustojęs, o atmosfera skaitykloje – kaip iš pasakos. Tik paskui pirmakursis perskaitys Marco Blocho mintį: „The good historian is like the giant of the fairy tale“ („Geras istorikas yra kaip milžinas pasakoje“). Bet tik po 7 metų toji mintis jį pasivys.

2019 m. gruodžio 11 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto renginyje, skirtame Johano Huizingos „Viduramžių rudens“ 100-mečiui, svarstėme amžinąjį klausimą: „Kodėl kai kurios knygos nesensta?“ Žinoma, kalbėta apie istorines knygas. Perfrazuojant Aurelijaus Giedos pastabą – kas gi mes tokie, kad paskelbtume nuosprendį, ar knyga pasenusi, ar ne, – galime į temą pažvelgti kiek iš kitos pusės ir užduoti klausimą: „Ko tikimės iš istorinių knygų?“

 

Johan Huizinga „Viduramžių ruduo“. Vertė Antanas Gailius. Dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė. – V.: „Aukso žuvys“, 2019.
Johan Huizinga „Viduramžių ruduo“. Vertė Antanas Gailius. Dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė. – V.: „Aukso žuvys“, 2019.

 

Lengviausia būtų atsakyti, kad tikimės istorinės informacijos. Ir tai būtų tiesa. Tačiau tik tokiu atveju, jei istoriją suvoktume kaip duomenų, datų bei įvykių fiksavimo mokslą. Tuo atveju, jei dar nepamirštame, kad istorija apskirtai yra mokslas. Nemanau, kad verta kartoti dažnai girdimus pasakymus, jog gyvename informacijos amžiuje ir net kenčiame (!) nuo informacijos pertekliaus. Vis dėlto tokį istorinių knygų skaitymo tikslą būtų galima pavadinti mažų mažiausiai ribotu. „Viduramžių rudenyje“ ne vienas J. Huizingos pateikiamas faktas, informacija ar net kai kurios išvados apie viduramžių pabaigą ir vykusius procesus jau yra pasenę, tačiau netrukdo šiai knygai būti skaitomai jau visą šimtmetį, o Lietuvoje išgyventi antrąjį leidimą. Taip pat, šimtmetį minint, Amsterdame buvo išleista nuostabi knyga „Rereading Huizinga: Autumn of the Middle Ages, a Century Later“ („Iš naujo skaitant Huizingą. Viduramžių ruduo po šimtmečio“). Joje įvairūs mokslininkai nagrinėjo žinomiausią J. Huizingos veikalą įvairiais pjūviais – nuo autoriaus vidur­amžių istorijos supratimo iki svarstymų, ar pagrįsti J. Huizingos nuopelnai atsirandančiai naujajai istorijai. Vis dėlto nieko apie informaciją, t. y. datas, įvykius ar faktus, knygoje nėra rašoma. Aptariami visai kiti skaitytojui aktualūs – istorinės sąmonės, vaizduotės, supratimo, konteksto suvokimo – klausimai. Būtent jie J. Huizingos studiją išgarsino, ji tapo nuolat skaitoma ir žadinanti skaitytojų fantaziją.

Pažymėtina, jog neretai manome, kad perskaitę vieną istorinę knygą žinosime viską. Jei ne 100 %, tai bent kokiais 80 %. Gal todėl vienos populiariausių kelerių praėjusių metų istorinių knygų buvo tiek Yuvalio Noah Harrari’o „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, tiek Jaredo Diamondo „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“. Reikia sutikti, šios knygos smarkiai prisidėjo prie istorijos populiarinimo ir jų išleidimas buvo tikslingas. Tačiau istorinių knygų skaitymas nėra vien vaikščiojimas po Kunstkammerą, nors žmonijos istorijoje ir kultūroje tikrai būta daugybės įvairių įdomybių. Skaitydami geras istorines knygas galime įžengti, pasinaudojant jau legendiniu tapusiu prancūzų istoriko M. Blocho istorikų apibūdinimu, į amatininko dirbtuves.

 

Rimanto Kmitos nuotrauka
Rimanto Kmitos nuotrauka

 

Tad geroje istorinėje knygoje, kaip ir tvarkingoje dirbtuvėje, privalome atkreipti dėmesį į naudojamus įrankius – šaltinius bei literatūrą; amatininko techniką – kūrybos metodą; viziją – darbo konceptą, tikslą ir galų gale idėją. Nors po tam tikro laiko istorinėje knygoje pateikiami duomenys gali pasenti, išvados gali būti paneigtos, bet naudojamas metodas gali būti (ar išlikti) novatoriškas, konceptas – originalus. Į visa tai ypač svarbu atkreipti dėmesį skaitant istorines knygas. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad tai yra geros knygos ilgaamžiškumo garantas (ar bent jau vienas jų), kuris ryškus ir J. Huizingos studijoje. Nedaug istorinių knygų yra sulaukę ar tuoj sulauks savo 100-ojo jubiliejaus ir vis dar nenustojo būti aktualios. Minėtame Istorijos fakulteto renginyje jų išvardijome beveik penkias: lenkų istoriko Oskaro Haleckio „Jogailaičių unijos istorija“ (2 t., 1919–1920), M. Blocho „Karaliai stebukladariai“ (1924), vokiečio Ernsto Kantorowicziaus darbas apie šv. Romos imperatorių Fryd­richą II (1927). Tarp jų nebuvo nė vienos lietuviškos istoriografijos pozicijos... Neturėtų stebinti, kad kol kas neturime 100-mečio sulaukusios ir nepasenusios lietuvių istoriko parašytos knygos. Tiesiog dar nebuvo kada tokiai atsirasti, gal dar ir neapmąstėme. Be abejo, pretendentų, kuriems greit sukaks 100 metų yra, pvz., Zenono Ivinskio ar Konstantino Avižonio darbai. Tačiau apie tai galėsime kalbėti ateityje, telieka skaityti.

Draugai