Semiotikas Thomas Albertas Sebeokas iškėlė idėją, kad būtent genetinis kodas yra visus organizmus siejantis fundamentinis semiotinis tinklas. Tačiau paveldime ne tik genus. Šeima perduoda ir memus – kultūrinius informacijos vienetus, ne ką mažiau lemiančius mūsų elgesį ir sprendimus. Dar netoli nuėjome nuo baltiškosios gamtojautos. Nuo neolito augalai atliko svarbų vaidmenį baltų ritualinėse ir maginėse praktikose, kalendoriniuose papročiuose. Tautodailininkų darbuose atsikartoja augaliniai archetipiniai ženklai: eglutė, roželė, katpėdėlė. Fitonimai vartojami tautosakos tekstuose. Ar dar žinome kokią informaciją šie ženklai neša?

Su paveldėtais memais gali būti susijęs ir žaliapirštiškumo fenomenas – kai kuriems žmonėms puikiai sekasi auginti augalus. Jie turi kitokį santykį su augalais, daugiau apie juos žino, tinkamai rūpinasi ir sulaukia atsako – augalai klesti, krauna žiedus. Eugene’as Rochbergas-Haltonas dar 8 dešimtmetyje rašė apie daiktų reikšmę mūsų gyvenime. Vertinant trijų kartų – vaikų, tėvų ir senelių – labiausiai saugomus daiktus pastebėta tendencija: didžiausias jauniausios kartos turtas būna daiktai, kuriais reikia manipuliuoti: stereogrotuvai, muzikos instrumentai, augintiniai ir pan. Seneliai, priešingai, labiausiai vertina daiktus, kuriuos apžiūrint užtenka pasyvaus dalyvavimo: šeimos nuotraukas, knygas, paveikslus, servizus. Tėvai užima tarpinę grandį, jų pasirinkimuose dominuoja paveikslai, knygos, augalai. Senstant žmogui svarbūs daiktai turi vis mažiau gyvybės.

Biosemiotikas Kalevi Kullas iš Tartu universiteto 2000-aisiais rašė, kad tolesnė teorinės botanikos raida yra neatsiejama nuo semiotikos. Augalų biologijoje gausu fenomenų, kuriuos galėtume laikyti semiotiniais, todėl botanika irgi yra semiotinė disciplina. Biosemiotika siekia įtvirtinti idėją, kad ženklai yra svarbūs visiems poreikių turintiems organizmams. Poreikiai ir jų patenkinimas yra glaudžiai susiję su gyvybės procesais.

 

Kuo skiriasi sistemos aplinka ir sistemos umwelt (pagal Ricardo Ribeiro Gudwin „Umwelts and artificial devices: a reflection on the text of claus emeche: does a robot have an umwelt?“, 1999)

 

Tradiciškai galime išskirti penkis ženklų sistemų lygmenis:

1. Ląstelinės ženklų sistemos. Fermentinės atpažinimo sistemos, membranų pralaidumo kitimas. Aplinkumos (vok. umwelt) suvokimo nėra.
2. Vegetacinės ženklų sistemos. Komunikacija tarp audinių daugialąsčiame organizme, nulemianti sėkmingą jo vystymąsi.
3. Gyvūnų ženklų sistemos. Egzistuoja jutiminė-neuroninė-raumeninė sistema, nulemianti judraus organizmo reakciją į aplinką, apie kurios egzistavimą jis žino.
4. Lingvistinės ženklų sistemos, kurioms būdingi sintaksės ženklai, simbolių kalba.
5. Kultūrinės ženklų sistemos, kurioms būdingos meno, ideologiniai, etiniai ir kt. konstruktai.

Diskusijų, ar specifinių ženklų procesai egzistuoja, nekyla, tačiau kur ženklų klasifikacijoje turėtų būti augalai? Ar augalų ir gyvūnų naudojami ženklai skiriasi? Ar augalai, gyvūnai ir kitų karalysčių atstovai gali susišnekėti? Teiginys, kad kiekviena simbiozė atspindi procesą, kuriame funkcionuoja ženklas ir atsiskleidžia jo reikšmė (t. y. semiozė), dažnas biosemiotinėje literatūroje. Biologas kibernetikas Jakobas von Uexküllis dar 1922 m. pažymėjo, kad išorinė augalų ramybė nuo žmogaus akių slepia komunikacinių sandorių šurmulį. Visi gyvi organizmai iki ląstelių lygmens autonomiškai pasirenka priimti ar atmesti išorinius ženklus. Per semiotinę organizmo ir jo aplinkumos komunikaciją įgyvendinamas gamtos planas. Thure’as von Uexküllis vėliau rašė, kad vegetaciniai ženklai informuoja ne apie įvykius augalų išorėje, kadangi vegetacinės sistemos nesuvokia aplinkumos. Augalai nežino apie objektus, esančius už jų kūno ribų, todėl nėra prasmės jų laikyti subjektais – jie geba tik atskirti „save“ ir „nesave“. Ženklai augalams padeda įvertinti panašumo į save didėjimą ar mažėjimą. Taip yra ir gyvūnų kūnuose: jų ląstelės taip pat solipsistinės. Tiek augalų, tiek gyvūnų audiniuose būtinas ląstelių bendravimas tam, kad vyktų gyvenimo ciklas. Nors augalai ir nėra nemirtingi, jų augimas neribotas. Kiekvienas individas sudarytas iš pasikartojančių bamblių ir tarpubamblių (šiek tiek panašu į lego). Jo ląstelėms būdingas totipotentiškumas. Iš vienos jau diferencijuotos ląstelės gali atsikurti visas augalas, o skirtingi audiniai ir organai gali priimti augalų hormonų nešamą informaciją ir į ją įvairiai reaguoti. Ir nors mes, žmonės, esame sistemos, kaip ir kiti gyvi organizmai, dalijamės ta pačia aplinka, visgi nepajėgiame suprasti kitų organizmų aplinkumų dalių; nebent jos egzistuoja ir mūsų aplinkumoje.

Remiantis Charleso Sanderso Peirce’o modeliu, semiozės fenomenui visuomet būdingos trys šalys: pristatantis (pirmoji), objektas (antroji) ir interpretatorius (trečioji). Šį trikampį galėtume iliustruoti pavyzdžiu iš gyvūno perspektyvos: ženklas – debesys, objektas – lietus, interpretuojama dalis – šlapi plaukai, drabužiai, šalčio pojūtis patekus į lietų. Ch. S. Peirce’as taip apibrėžia semiozės procesą: „Ženklas, arba reprezentamenas, yra kažkas, kas kam nors tam tikru atžvilgiu ar tam tikru mastu atstoja kažką kita. Jis atkreipia tam tikro asmens dėmesį, t. y. sukuria to asmens sąmonėje ekvivalentišką arba galbūt labiau išplėtotą ženklą. Šitą sukurtąjį ženklą aš vadinu pirmojo ženklo interpretante. Šis ženklas kažką atstoja: tai yra jo objektas. Jis atstoja šį objektą ne visais atžvilgiais, bet sąryšyje su tam tikra idėja, kurią kartais vadinu reprezentameno pamatu.“ Semiotikas Clausas Emeche iškėlė klausimą, ar robotai – dirbtinės sistemos – turi aplinkumą. Jo nuomone, turi. Tik yra skirtumas tarp sistemos aplinkumos ir vidinio aplinkumos modelio, kuris priklauso nuo sistemos gebėjimo aptikti aplinkos elementus. Pavyzdžiui, jei sistema gali nustatyti tik raudonos spalvos egzistavimą savo aplinkumoje, ji nieko nežinos apie žalios ar kokios nors kitos spalvos egzistavimą ir šios spalvos nebus reprezentuojamos sistemos aplinkumoje. Galbūt būtent vidinio aplinkumos modelio dirbtinėms sistemoms ir stinga? O augalams? Galima manyti, kad žmonių aplinkuma bent iš dalies atitinka aplinką ir yra jai lygiavertė, arba, kitaip tariant, kad žmogaus aplinkuma yra didesnė už visų kitų sistemų aplinkumas. Tad mūsų aplinkuma turės elementus, būdingus visų kitų sistemų aplinkumoms, ir todėl mes ją vadinsime „aplinka“. Ar gebame pažinti savo aplinką kaip visumą? Ne! Žmogui būdingas redukcionistinis požiūris į pasaulį. Tegalime pažinti savo pačių aplinkumą. Ir tos savybės, kurias priskiriame šalia esantiems objektams, yra mūsų aplinkumos modelis (vidinė reprezentacija). Objektas, kurį matau, iš tikrųjų neegzistuoja. Jis egzistuoja tik mano aplinkumoje kaip asmeninė reprezentacija. Todėl tai, kiek kadaise esu susidūręs su augalais, darys įtaką mano požiūriui į paveikslą, kuriame vaizduojama augalijos įvairovė.

 

 

Tad gal augalų aplinkuma kitokia ir nepatenka į mūsų aplinkumą, todėl nežinome apie jos egzistavimą? Stebėdami augalus jau ne kartą esame suklydę. Pavyzdžiui, teiginys, kad gyvūnai juda, o augalai ne – nėra moksliškai teisingas. Augalai juda, tik negali aktyviai persikelti iš vienos vietos į kitą. Jų judesiai nulemti reakcijos į įvairius stimulus: pradedant žemės trauka ir baigiant augalų hormonų koncentracijos pokyčiais. Žinoma, tarp augalų ir gyvūnų judesių yra esminių skirtumų. Dauguma gyvūnų turi organus, galinčius visą organizmą perkelti į kitą vietą, o augalų organizmas persikelia nebent augdamas. Be to, didelius atstumus, esant tinkamam vektoriui, gali nukeliauti ir augalų diasporos, iš kurių atsiranda naujas individas. Augalai būna pasirengę tam tikriems įvykiams jų aplinkoje. Jei atmintimi vadinsime epigenetinius pokyčius, jau žinoma, kad tokius pokyčius augaluose galime užfiksuoti.

Norėdami kurti kartu su augalais ir atsakyti jiems, turime geriau suprasti augalijos gyvybės komunikacijos būdus. Čia gali padėti fitosemiotika, tirianti ženklų procesus augaluose ir tarp jų (kalba ir reikšmės suteikimas suprantami kaip augalų fiziologinės funkcijos). Semiotikas Martinas Krampenas, įvedęs fitosemiotikos sąvoką, rašė: nors augaluose nėra gyvūnams būdingų funkcinių ciklų, grįžtamojo ryšio ciklas (komunikacija) vyksta tarp jutiklių ir reguliatorių – tarp cheminių informacijos nešėjų ir medžiagų taikinių. Šiandien žinome, kad augalai geba komunikuoti tarpusavyje ir su kitais organizmais naudodami alelocheminius junginius. Platus lakiųjų junginių spektras padeda privilioti ar atbaidyti įvairius bestuburius ar kitus gyvūnus, tad augalai aktyviai formuoja savo bio­loginę nišą. Lakiųjų medžiagų spektras labai platus, vadinasi, tiek žinutės siuntėjas, tiek gavėjas turi turėti signalo skleidimo ir apdorojimo sistemas, gebėti atrankiai prisiminti ar pamiršti sensorinius stimulus, kad geriau prisitaikytų prie nuolat kintančios aplinkos. Šie reiškiniai neliko nepastebėti ir lietuvių literatūros klasikų darbuose. Poetas Vytautas Mačernis 5-ajame „Pavasario sonete“ būtent ir atkreipia skaitytojo dėmesį į lakiuosius junginius, žiedų sandarą, žydėjimo fenologiją ir apdulkinimo procesus:

 

 

Ant linkstančių, ilgų kotelių pasikėlę,

Plačiom apykaklaitėm iš žaliųjų lapų

Lyg oriento pypkininkai sodo gėlės,

Gražiai ratu sustoję, skleidžia dūmą kvapų.

 

O bitės skambų rezginį aplinkui pina;

Jos, nuo kvapų apsvaigę, į žolynus puola

Ir ten, lyg tie girtuokliai, įsigėrę vyno,

Iš lėto rėplina per aksominę žolę.

 

O gėlės, dideles, gražias akis išplėtę,

Plonyčiais jų sparnais atsistebėt negali,

Kai jos aptingę vartosi ant lapo žalio.

 

Bet, jas pamiršę, vakaro vėsoj virpėti

Ir žemėn linkti jų ilgi koteliai ima;

Ir gražios akys merkias pilnos pavargimo.

                                          Šarnelė, 1944.V.13

 

Tiesa, biosemiotikas filosofas Johnas Deely abejojo, ar komunikacija tarp augalų ir tarp augalų bei gyvūnų, vertinant iš augalų perspektyvos, yra tikras semiozės procesas. Visi endosemiotiniai, fiziologiniai ir trofiniai fenomenai yra vegetaciniai. Yra skirtumas tarp komunikacijos ir reikšmės suteikimo (angl. signification proper). Kuo skiriasi fizinio poveikio sukeltas veiksmas nuo veiksmo, kurį sukėlė ženklas? Kaip sužinoti, ar jis kyla dėl reakcijos į ženklą, ar dėl ženklo reikšmės organizmui? Augalo organų reikšmė yra susijusi su reikšmės faktorių analize. Pavyzdžiui, augalų formos yra prisitaikiusios prie reikšmingo veiksnio – vėjo, kurį jie įvairiai naudoja savo sėkloms išplatinti. Čia galime paminėti nevienareikšmiškai vertinamą filosofijos kryptį – teleologiją, teigiančią, kad visi gyvi organizmai turi vidinius tikslus. Apie evoliuciją autoriai ir šiandien dažnai rašo teleologiškai: rūšių pokyčius dėl gamtinės atrankos aprašo taip, lyg individai patys nuspręstų labai pasistengti ir pakeisti savo spalvą. Iš tiesų per milijonus keičiantis kartoms efektyvesnio prisitaikymo prie aplinkos pokyčiai įtvirtinami genetiniame kode. Tad gyvos būtybės, labiausiai tikėtina, šiame procese nenaudoja nei valios, nei planuoja į ateitį.

Sakoma, žmonės randa laimę ir ramybę atsakę į klausimą, kodėl jie čia, Žemėje, yra reikalingi, kokia jų paskirtis, misija. Galbūt augalai visada yra be galo laimingi. Teleologiją propagavusio Aristotelio nuomone, subrendusi gilė, vos stuktelėjusi į žemę, jau turi visą informaciją apie savo paskirtį pasaulyje. Jos vidinis tikslas – tapti ąžuolu.