Rašytojas Liutauras Degėsys: „Norėčiau, kad atsirastų uždaros menininkų srovės, sektos, grupuotės“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Žiniasklaida yra labai supaprastintas realybės tūrio pjūvis – taigi geriausiu atveju – plokštuma, interpretacija. Kaip gaila, kad žiniasklaidoje beveik neatsiranda rimtesnės (gal net teorinės) reiškinių analizės, tų reiškinių dekonstrukcijos ir rekonstrukcijos – o ne vien aprašinėjimai ir vaizdavimai. Labai įtartinas žiniasklaidos požymis yra tai, kad joje viskas yra taip lengvai, taip paprastai „suprantama". Tas skaitymo, žiūrėjimo, sklaidymo lengvumas išduoda, kad žiniasklaidoje labai dažnai tiesiog nėra ko nesuprasti. Nes norint suprasti – reikia ieškoti prasmės, reikia pastangų, įtampos. Supratimas yra vargas, prasmė nepasiekiama savaime. Nėra „savaime suprantamų" dalykų. Ir supratimo, prasmės ieškojimo – reikia mokytis, tam reikia ruoštis. O toks prie žinia­sklaidos paprastumo ir suprantamumo pripratęs žmogus pasiima knygą į rankas ir supyksta, nes nieko nesupranta. Ir nusivilia (iš tiesų tai savimi, bet jam atrodo, kad jį nuvylė „pernelyg sudėtingas", savaime nesuprantamas tekstas). Lyg teksto (meno) priedermė yra „būti savaime suprantamam". Čia, man atrodo, ir yra didžioji žiniasklaidos klasta, kurios reikia išmokti saugotis –­ tas supaprastintas pasaulis, kurį ji pateikia kaip realiojo pasaulio tikrąjį, objektyvųjį vaizdą. Suprantama, kad tokiame fiktyviame pasaulyje labai lengva susiformuoti paprastutę pasaulėžiūrą, išsilavinti neabejotinas politines pažiūras, įsijausti į primityvias ideologijas, emociškai nusispalvinti pamatines, beveik biologines nuostatas ir – atsigręžus į realybę – vėl supykti, kad pasaulis yra sudėtingesnis, kad jis netelpa į schemas. O ir kitaip galvojančių žmonių sudėtingumas irgi gerokai erzina, nes –­­ kai pats viską taip aiškiai supranti, tai tiesiog „negali suprasti, kaip tie kiti gali nesuprasti". Ir politinės diskusijos tuoj pat pavirsta labai praktiškais, paprastais mojavimais kumščiais. Nes jėga –­ smagu. Nes jėga – aišku. Nes jėgoje nėra ko suprasti ir joje nėra ko nesuprasti. Ji –­ ne teorinė tikrovė, ir jos teoriškai negali pagrįsti. Juk taip aišku, kad „dauguma teisi". O kodėl ji teisi – irgi aišku: todėl, kad jos daug. Niekada nemėgau vienpusių žmonių su labai aiškiomis ir jiems patiems neabejotinomis nuomonėmis. Tvirtai įsitikinęs: aiškiai žinantis tiesą man visuomet pavojingesnis už abejojantį ir ieškantį išminties. Ne kartą esu pastebėjęs, kad žmonių galvose atsirandantis aiškumas reikšdavosi kaip su realybe nedaug ką bendro turinti būsena. Filo-sofija man visada atrodė įdomesnė ir svarbesnė už pačią sofiją.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Blogiausia, kad ta aplinka tokia išskydusi, tokia nesusiformavusi į kažką apčiuopiamo, jog kartais net norisi, kad atsirastų kokios uždaros menininkų srovės, sektos, judėjimai, savanaudės grupuotės. Kad jos konkuruotų, kovotų, įrodinėtų. Vėlgi –­ gal išaiškėtų būtinybė kažkokius dalykus aiškinti, teoriškai pagrįsti. Gal iš to atsirastų kokia intensyvesnė meno reiškinių analizė ir kritika. Gaila, kad esant tokiai mažai meno rinkai, neatsiranda kokie veiklūs literatūros agentai, meno tarpininkai, kūrinių vadybininkai, kurie užsiimtų meno ekonomika. Tokiu vadybininku literatūroje galėtų pabūti valstybė, kuri, tarkime, investuotų į lietuvių rašytojų kūrinių vertimus, o tuomet kitose šalyse išleistus kūrinius pirktų ir skaitytų – ir jau jie mokėtų mūsų autoriams honorarus. Gal čia labiau galėtų prisidėti ir leidyklos, kurioms, mano subjektyvia nuomone – pasaulinėse knygų mugėse labai gerai sekasi nupirkti užsienio autorių knygas, bet nelabai sekasi parduoti lietuvių autorių kūrinius. Ir tuomet – lietuviai skaito į lietuvių kalbą išverstus užsienio rašytojų kūrinius – ir moka tiems autoriams honorarus.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Esu tas idealusis skaitytojas (apie kurį pasakojamos tiesiog legendos), kuris pirmiausia pasiskaito knygą ar jos fragmentą internete, o paskui –­ jei ji patinka – nusiperka popierinį knygos variantą. Kultūros leidiniams irgi būtų gerai internete parodyti tik turinį ir gal tik įdomiausių publikacijų fragmentus, kad užsimanytum nusipirkti meno daiktą. Ir – aišku, kad kultūros leidiniams labai svarbus yra jo patrauklumas, estetika. „Literatūrą ir meną" pasižiūriu internete ir kartais nusiperku vien todėl, kad man jis yra gražus ar patinka jo viršelis, kad smagu jį paimti į rankas. Senasis pilkai žalias LM to poveikio man neturėjo.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Gal čia reikėtų kokios lengvos prievartos arba palankių gyvenimo aplinkybių. Gal čia galėtų ką nors padaryti mokykla. Lavinti, rodyti, pratinti, dalyvauti. Kai kuriuos dalykus pamilsti tik vartodamas. Vartoji – ir pamilsti. Aš pats išmokau anksti skaityti, o ir mano vaikai nuo mažens pamėgo skaityti knygas, nes namuose būdavo visur primėtyta knygų. Mano meilę operai išugdė faktas, kad mano klasės draugo senelis grojo operos orkestre, o kitos bendraklasės tėvas buvo operos solistas, ir mes nuo pirmos klasės vos ne kiekvieną vakarą sėdėdavom ant pristatomų kėdžių senajame operos pastate Basanavičiaus gatvėje, nes, įtariu, mūsų, mažiukų, nebūdavo kur ir kam palikti saugoti, tai nuvesdavo į teatrą ir palikdavo visiems trims operos veiksmams. O interneto – kuris yra geriausia vaikų auklė, kaip žinia, dar nebuvo. Dabar paprasčiau: įjungei kompą ir pasodinai vaiką, gali išvykti nors ir savaitei – sugrįžęs rasi vaiką ten, kur palikai – prie ekrano. O dar turėjau patefoną –­ ir klasikinės muzikos plokštelės buvo gana nebrangios, ir jų lengviau buvo galima gauti, nei kokių vadinamųjų estrados grupių įrašų.

Todėl skaičiau knygas, vaikščiojau į operą ir klausiau klasikinės muzikos plokštelių – turėjau sunkią vaikystę. Kai pagalvoji – tai supranti, kad visada esi įmestas į kažkokią kultūrą. Ir labai dažnai pamilsti tai, kame esi. Kasdien klausydamas popso – neduok, Dieve, gali imti ir įsimylėti popsą. Kai pagalvoji, tai ir žmoną būtum, ko gero, susiradęs truputį kitokią, jeigu būtum gyvenęs kitur ir kitaip. Ir jeigu būtum žiūrėjęs „trijų servetėlių" kanalą nuo pat vaikystės – gal ir dabar dainuotum užstalėje – kokią „raudoną rožę".

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Parama man yra toks kažkoks užgaulus, menkinantis žodis. Gal reikėtų tai vadinti – pagarba. Gal reikėtų daugiau –­ finansinės ir moralinės, ir netgi – politinės (plačiąja prasme) –­ ne paramos, o pagarbos menui. Ir gal man taip atrodo dėl mano įgimto neobjektyvumo, kad literatūra žmogui yra vienas iš svarbiausių ir geriausių būdų pamatyti ir suprasti save. Pirmiausia išmokti artikuliuoti, verbalizuoti, reflektuoti pasaulį, kitus žmones ir save. Ir todėl aš sakau, kad pagarbos literatūrai reikia labai.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Nelabai diplomatiškai pasakysiu, kad visi mano pastarųjų metų meniniai atradimai – niekaip nesusiję nei su chronologija, nei su topografija, taigi, tai – ne naujausi kūriniai ir atsiradę jie – ne dabar ir ne Lietuvoje.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Darbotvarkę, deja, vis labiau sąlygoja nesugebėjimas pragyventi iš literatūros, taigi – daug ką lemia būtinybė ieškoti visokių būdų išgyventi – dėstytojauti, dalyvauti visokiausiuose projektuose –­ labai dažnai atidėliojant tą akistatos su savimi momentą, kuris man yra pats baisiausias: tai ritualas, kurio metu tu atsisėdi prieš baltą popieriaus lapą – ir tave apima vienatvės siaubas ir visiško bejėgiškumo jausmas – kai viską reikia pradėti iš pačių, pačių, pačių pradžių...