Rebecca Solnit (g. 1961) – JAV eseistė, aktyvistė, daugiau kaip 20 knygų feminizmo, aplinkosaugos, kultūros kritikos ir kt. temomis autorė. 2008 m. „Los Angeles Times“ ji publikavo straipsnį „Vyrai, kurie aiškina“ (vėliau įtrauktas į knygą „Vyrai man aiškina“ / „Men Explain Things To Me“, 2014) apie kasdienio seksizmo pavyzdžius; su šiuo straipsniu siejamas žodžio mansplaining¹ atsiradimas.

Publikuojame R. Solnit tekstą, rašytą laikraščiui „The Guardian“ tik prasidėjus vadinamajam Weinsteino skandalui, kai žymus JAV kino prodiuseris Harvey Weinsteinas sulaukė pirmųjų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu – iš viso 2017 m. spalio mėn. jį tuo apkaltino per 60 moterų.

 

Per daug yra vyrų, kuriuos jaudina galimybė sukelti moterims skausmą ir jas žeminti. Bet jų aukos jau išgirstos.

Pastaroji savaitė nebuvo palanki moterims. JAV vyrui, kuriam pareikšti kaltinimai dvylikmetės išprievartavimu, suteiktos dalinės aštuonmečio berniuko, gimusio po išprievartavimo ir šiuo metu auginamo jaunos motinos, priežiūros teisės².

Savaitės pradžioje netoli Kopenhagos rasta nupjauta Švedijos žurnalistės Kim Wall galva ir kojos – moteris dingo išplaukusi išradėjo Peterio Madseno povandeniniu laivu. Danų policija prasitarė, kad rastas P. Madsenui priklausantis kietasis diskas, pilnas videomedžiagos, kur gyvoms moterims nupjaunamos galvos.

Švedijoje manekenė sulaukė grasinimų išprievartauti už tai, kad nusifilmavo „Adidas“ reklamoje neskustomis kojomis. Išmestas Pietų Kalifornijos universiteto Medicinos fakulteto dekanas, į viešumą iškilus skundams, kad 2003-iaisiais jis seksualiai priekabiavo prie jaunos medikės. Paaiškėjo, kad keletas vyrų iš liberaliųjų leidinių rašydavo Milui Yiannopoului³ – įkalbinėdavo jį pulti moteris: „Būk geras, pasityčiok iš tos storos feministės“, – rašė vyresnysis žurnalistas, dirbęs žurnalo „Vice“ moterų kanale (dabar jau atleistas). Na, ir, žinoma, laikraštis „New York Times“ kino magnatą Harvey Weinsteiną titulavo serijiniu seksualiniu priekabiautoju – jis kaltinamas ir tuo, kad, pasak TV žurnalistės, užspeitė ją koridoriuje, tada masturbavosi ir ejakuliavo į vazoną.

Šią savaitę Ronanas Farrow (biologinis Woody Alleno sūnus, atsižadėjęs tėvo už tai, kaip šis pasielgė su jo seserimi⁴) žurnale „New Yorker“ paskelbė tyrimo tęsinį: moterų pateikti kaltinimai H. Weinsteinui išplėsti, dabar jis kaltinamas ir seksualine prievarta. R. Farrow cituoja jauną moterį, teigiančią, kad, jai atėjus į susitikimą, „jis privertė mane atlikti oralinį aktą“. Moteris priduria: „Dar dabar sapnuoju jį košmaruose.“ H. Weinsteinas neigia užsiiminėjęs seksu be abipusio sutikimo.

Šeštadienį, spalio 7-ąją, suėjo metai nuo tada, kai paviešintas vaizdo įrašas, kuriame JAV prezidentas giriasi seksualiai priekabiavęs prie moterų, – po paviešinimo atsiliepė 11 moterų, kurios patvirtino Donaldą Trumpą prie jų priekabiavus. Be to, praėjusią savaitę pradėjo didžiausios masinės šaudynės per dabartinę JAV istoriją – jas įvykdė žmogus, kaltinamas reguliariu žodiniu smurtavimu prieš savo merginą⁵; smurtas artimoje aplinkoje masiniams šaudytojams nesvetimas.

Visas šias atakas grindžia empatijos trūkumas, valia dominuoti, įsitikinimas, kad gali kontroliuoti ir žaloti kitus, netgi atimti kitiems žmonėms gyvybę. Yra pagrindo tvirtinti, kad viso to negalima aiškinti psichikos liga (dauguma psichikos ligomis sergančių žmonių nėra žiaurūs), tačiau masinių šaudynių vykdytojams ir prievartautojams, atrodo, taip stinga empatijos, kad šį stygių jau galima laikyti psichikos sutrikimu. Šiandien manytume, kad tai ne tik įgimtas trūkumas, bet ir bruožas, kurį daugeliui vyrų įdiegia juos supanti kultūra. Be šito nesukelsi siaubingų kančių, nesimėgausi jomis kaip savo galios ir pranašumo ženklu, nematysi kitų kaip beverčių, savo nuosavybės, kurią gali žaloti ar apskritai sunaikinti.

O gal tai kraštutinė vyriškumo atmaina, gal ji visuomet esti kultūroje, kur vyrams suteikiama daugiau galios ir privilegijų negu moterims, – galbūt šie veiksmai tėra logiška visa ko pasek­mė. Turbūt tai baisi vienatvė: nesuvokti kitų žmogiškumo, negalėti jo įvertinti, neturėti empatijos, vaizduotės, laikyti save vieninteliu kažką reiškiančiu žmogumi. Juk kiekvieną mūsų išlaisvina rūpestis kitais, empatizavimasis, meilė žmonėms; tie vargani asmenys atrodo įkalinti savo pačių savanaudiškumo – dar iki tol, kai pradeda bausti kitus.

Daug prirašyta, kodėl masinės šaudynės nėra terorizmas (nebent kai šaudo musulmonas, nors taip būna retai), tačiau galbūt terorizmą galime suvokti ir kaip kultūros, ne tik politikos, reiškinį – kaip geismą pasėti baimę, dominuoti, nuvertinti kitų žmonių teises ir laisves, įtvirtinti smurtautojų galią, smurto galią. Tokio reiškinio ideologija nebūtinai atvirai politinė – tai savęs sureikšminimo, žiaurumo, smurto ir ne­apykantos skatinimo ideologija.

Taip pat šią savaitę ultranacionalistai ir vėl žygiavo Šarlotsvilyje – ten, kur rugpjūtį buvo nuskinta aktyvistė Heather Heyer⁶, kur virš mano juoda­odžių, žydų ir azijiečių draugų tvyro smurto ir neapykantos šešėlis. Šioji smurto dominavimo, jo idealizavimo ideologija turi ir rasistiškumo. O dabar turi ir prezidentą – Baltuosiuose rūmuose sėdintį rasistą mizoginą.

Atrodo, kad pro akis dažnai prasprūsta pats smurto autoritariškumas, veiksmai, prieštaraujantys demokratijos idealui – kad visi žmonės lygūs ir turi tam tikras neatimamas teises. Nėra nieko autoritariškiau nei žmogus, kuris pažeidžia kito žmogaus valią, kūną, gerovę, kuris atima kitam gyvybę. Čia minimi nusikaltimai nuo seksualinės prievartos iki masinių žudynių – tarsi šiuo tikslu suformuluoti patvirtinimai: užpuolikas turi dieviškąją galią, o jo aukos – bejėgės.

Atrodo, tokiais atvejais kitų bejėgiškumo geidžiama, juo mėgaujamasi. Atėjo laikas pasakyti: daugelį vyrų erotiškai jaudina tai, kad jie gali bausti, žeminti moteris, sukelti joms skausmą. Tokia juk yra didžiosios dalies pornografijos tema. Kai smaukaisi į kampą užspeitęs to nenorinčią moterį, tave gali jaudinti jos bejėgiškumas, gal apgailėtina jos padėtis ar pasišlykštėjimas. Žurnalui „New Yorker“ dar viena H. Weinsteino auka pasakė: „Baimė jį užveda.“ Rogeriui Ailesui (JAV žinių kanalo „Fox News“ įkūrėjas ir generalinis direktorius), pasak jo aukų, buvo malonu žeminti savo darbuotojas, kurias seksualiai išnaudodavo, prie kurių priekabiaudavo. 2016 m. žurnalistas Gabrielis Shermanas dalijosi: „Baimės kultūra „Fox“ kanale buvo tokio lygio, kad niekas nedrįso pasipriešinti.“ Tylą nutraukė Gretchen Carlsson – padavė ieškinį. Šiemet žinių kanalą į teismą padavė keletas juodaodžių darbuotojų už diskriminaciją rasės pagrindu.

Pastaruoju metu gavome daug nek­rologų Hugh Hefneriui⁷. Kai kuriuose buvo rašoma, kad H. Hefneris ir jo žurnalas buvo nekenksmingi, išlaisvinantys. Tačiau būtent H. Hefneris ir „Playboy“ tvirtino: moterys, kurios atitinka siaurą patrauklumo apibrėžimą, yra skirtos vyrams vartoti, o kurios neatitinka – jų patyčioms ir ignoravimui. Ir žurnalas, ir H. Hefneris dažnai rodomi kaip seksualinės revoliucijos dalis, nors išties tai buvo kontrrevoliucijos dalis –­ jie rado būdą, kaip pokyčių laikotarpiu įtvirtinti vyrų galią ir subordinuotą moterų vietą.

Jaunos moterys, gyvenusios „Playboy“ dvare (kartais pačios apie tai sakydavo, jog „jautėsi užspeistos“), buvo ten tam, kad teiktų malonumą senam ožiui rūmų centre ir jo draugams – o ne atvirkščiai. Kai kurioms jo žaidimų draugėms viskas baigėsi mirtimi – Dorothy Stratten žuvo 20-ies nuo sutuoktinio paleisto šūvio jai į veidą; Paulos Sladewski kūną rado „neatpažįstamai sudegusį“ Majamio šiukšlių konteineryje ir taip toliau. Žinių vedėja (ir viena Rogerio Aileso aukų) Andrea Tantaros apie „Fox“ kanalą pasakojo: „Užkulisiuose jis veikia kaip sekso varomas „Playboy“ dvaro tipo kultas, persunktas pažeminimo, nepadorumo ir mizoginijos“, – nekokia reklama „Playboy“ dvarui.

Išeitis yra, bet aš nežinau, kaip ją įgyvendinti, – nebent aibe mažų veiksmų, kurie visi susiklijuos į kitokią pasaulėžiūrą, kitokias vertybes. Nebent tuo, kaip auklėsime berniukus, kaip apibrėšime, kas yra erotiška, nebent tuo, kaip vyrai galės vieni kitus atpratinti nuo minties, jog dominavimas moterų atžvilgiu, jų žalojimas pakylėja vyrišką statusą. Gal nebent tuo, kaip jauni vyrai, užimantys galios pozicijas, pasimokys iš R. Aileso, Billo Cosby’o, Billo O’Reilly’o⁸, dabar ir iš H. Wein­steino nuopuolio – kaip ir iš milijono Silikono slėnio darbuotojų nuopuolio, iš tikrai daugiau nei saujelės akademikų nuopuolio – ir supras, kad moterys turi balsą, kad kartais jų klausomasi ir jomis patikima, kad neliečiamybės amžius jau tolsta. Tačiau tikrai svarbus pokytis – pašalinti geismą apskritai šiuos dalykus daryti, o ne liautis iš baimės, jog pagaus.

Darreno Aronofsky’o filme „Motina!“ (2017) Jennifer Lawrence vaidina jauną dievišką moterį, kuri, kaip tik pajėgia, atstatinėja vyro poeto namą; atstatinėja viena, o jis nekreipia jokio dėmesio į jos norus ir nuomonę, kam leisti įeiti į namus. Šią istoriją galima interpretuoti kaip aplinkosauginę alegoriją (to D. Aronofsky ir siekė): namas – tai žemė, naikinimas – gamtos naikinimas, o beatodairiškumas eina drauge su savanaudiškumu. Arba tiesiog pasakojama istorija apie vis labiau byrančią nelygią santuoką tarp egocent­riko, neturinčio empatijos, ir moters, kuri per daug aukojasi ir nesulaukia nei vyro, nei vis destruktyvesnių svečių pagarbos. Abiem atvejais tokia istorija filme ir vyksta.

Tai filmas mūsų laikams, ir man belieka tikėtis, jog šie laikai praeis, nes noriu, kad pagaliau įsikūnytų demokratijos idealai, nes jau seniai laikas prabilti, kad anapus lavonų, anapus košmarų, anapus kasdienių baimių glūdi nuodijantis empatijos ir vaizduotės stygius.

 

¹ Sudurtinis žodis iš man (vyras) ir explain (aiškinti) – aiškinimas (dažniausiai vyro moteriai) patronizuojant, remiantis nepatikrinta prielaida, kad pašnekovė žino mažiau už tą, kuris kalba. (Čia ir toliau – vert. past.)

² Spalio 17 d. teisėjas R. Solnit minimą sprendimą atšaukė.

³ M. Yiannopoulas – britų žurnalistas, buvęs interneto portalo „Breitbart News“ korespondentas ir redaktorius, 2017 m. pradžioje pasitraukęs iš pareigų po viešų pasisakymų, kad vaikų prievartavimas yra gera patirtis patiems vaikams ir „nieko tokio“. 2017 m. spalį paviešinti darbiniai M. Yiannopoulo el. susirašinėjimai su ultradešiniųjų ir neonacių judėjimų atstovais apie jų idėjų sklaidą ir populiarinimą „Breitbart“ kanalu.

⁴ R. Farrow gimė 1987 m., per ilgą W. Alleno romaną su Mia Farrow. 1997 m. Allenas vedė Mios Farrow įvaikintą dukterį (taigi netikrą R. Farrow seserį) Soon Yi-Previn.

⁵ 2017 m. spalio 1 d. Las Vegase per koncertą amerikietis Stephenas Paddockas iš viešbučio kambario 32 aukšte pusiau automatiniais ginklais pradėjo šaudyti į minią: nužudė 58 žmones, daugiau kaip 500 sužeidė ir nusišovė pats. Po įvykio žiniasklaidoje pasirodė liudijimų apie jo šiurkštų elgesį su moterimis (žeminimas, fantazijos apie prievartą ir pan.).

⁶ 2017 m. rugpjūčio 12 d. Šarlotsvilyje į žmones, protestavusius prieš ultranacionalistų mitingus, įvažiavo Jameso Fieldso vairuojamas automobilis; 19 žmonių buvo sužeisti, o H. Heyer žuvo vietoje.

⁷ 2017 m. rugsėjo 27 d. miręs H. Hefneris – JAV žurnalistas, verslininkas, žurnalo „Playboy“ įkūrėjas (1953).

⁸ Visiems pareikšti kaltinimai seksualiniu priekabiavimu bei prievarta.

 

Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė

www.theguardian.com, 2017-10-12