× Lina Laura Švedaitė

 

Su kino kūrėju ir visuomenės veikėju Romu Zabarausku kalbamės apie šiandienius kino industrijos ypatumus. Ir jeigu šis pokalbis būtų filmas, stambiame plane matytume, kaip Romas kartais nutyla, sveria žodžius, dirsteli po stalu. Paradoksalu, tekste šito nematyti.

Lapkričio pradžioje „LRT plius“ rodys du jo filmus – „Advokatas“ (2020) ir „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016).

 

„Arcana Femina“ nuotrauka

 

Kodėl kinas?

Mane kinas traukia visų pirma dėl ilgaamžiškumo ir stambių planų. Kiekvienas filmas tarsi atsako į klausimą: kas yra vertas ekrano? Ekrane susitinkančios idėjos, vaizdai, istorijos išplėšia ir įamžina mūsų laikinos realybės akimirkas. Kitas kino burtas: žiūrėdami filmus, skaitome veikėjų mintis. Juk kine žmogų matai arčiau nei tikrame gyvenime. Todėl dievinu stambų planą, kurio paprastumą laikau apgaulingu.

Ar tau artimas prancūzų kinas?

Nes studijavau kiną Paryžiaus Sen Deni universitete? Žinoma, bet ar jis kam nors nėra artimas – gal tada nėra meilės ir kinui! Prancūzija – ne tik kino, bet ir sinefilijos, meninio požiūrio į kiną gimtinė. Būtent prancūzai ėmė vertinti kiną kaip meną, ne tik kaip pramogą – taip pat išaukštino režisierių kaip menininką, mat iki tol labiau vertintas filmo scenarijaus, literatūrinės plotmės autorius. Todėl žavėtis Prancūzijos kinu nėra neįprasta, jis neišvengiamai įkvepia. Politiškas Jeanas-Lucas Godard’as, Alainas Resnais, tęsiantis kamerinės dramos tradiciją, provokuojantys Jacques Demy miuziklai, šiuolaikinio kino pavyzdžiai – Christophe’o Honoré „Meilės dainos“... Žaviuosi, kaip prancūzai geba suderinti sentimentalumą ir eksperimentus.

Kas tau svarbiausia kuriant filmą?

Kinas derina labai daug skirtingų dalykų. Kiekvienas filmas kuriamas ir tam tikromis politinėmis aplinkybėmis, ir sąveikauja platesnėje kino industrijoje. Todėl tikrai yra apie ką pagalvoti. Man svarbiausia plėtoti savo autorinę viziją, ieškoti naujos kino kalbos. Kad ir kiek postmodernizmas būtų sulaužęs aklą tikėjimą apšvietos idealais, galų gale menas vis tiek intuityviai traukia tuomet, kai siūlo naują požiūrio tašką.

Kaip tave priima Lietuvos auditorija, kritikai?

Prieš 11 metų „Kino pavasaryje“ savo debiutinio trumpametražio filmo „Porno melodrama“ premjeroje atsiskleidžiau, kad esu homoseksualus. Kilo didelis skandalas. Sulaukiau daugybės kvietimų duoti interviu apie savo orientaciją, o mano filmas – keliolikos recenzijų, ir jos visos buvo išskirtinai neigiamos. Negaliu pasakyti, kad tiesmukai homofobiškos. Atvirkščiai, kritikai dažnai pabrėžė, jog palaiko LGBTQ+ bendruomenę, o kai kurie jų ir patys buvo LGBTQ+ bendruomenės nariai.

Tuo metu man buvo vos 20 ir reagavau tikrai skaudžiai. Esu kai kuriems kritikams ir asmeniškai skundęsis, to dabar gailiuosi. Tiesiog tada visiškai nesupratau tos neapykantos.

Svarbu paminėti, jog šią diskusiją vis dėlto laimėjau – filmas dabar išgyvena netikėtą atgimimą. Pernai „Porno melodrama“ parodyta ir aptarta „Lithuanian Shorts“ renginyje „Open Talks“, kartu su visais mano filmais pristatyta retrospektyvoje Tel Avive. Šiemet – su diskusija pristatyta Šiaulių Višinskio bib­liotekos „Filmų ir diskusijų ciklo DUK“ renginyje, Baltijos šalių kino paramos Ukrainai renginyje Toronte, „NYC Pride“ žmogaus teisių konferencijoje ir „Kreivių“ kino festivalio seanse Kaune. Jei filmą rodo po 10 metų, jis nėra nei blogas, nei geras, o tiesiog klasika (šypsosi).

Sakoma, geriau, kai kritikuoja, nei tyli.

Galbūt, bet tiesa ir ta, kad filmams, pasirodžiusiems ekranuose, itin reikia palaikymo. Kita vertus, nenoriu pradėti kritikuoti kritikų. Man ši profesija atrodo be galo svarbi ir suprantu, jog kritikai negali pataikauti kūrėjams ar visuomenei.

Tiesa yra tokia: daug kas sako, kad mano stiprybė – komunikacija, tačiau man nepavyko sukurti rimto kūrėjo įvaizdžio. Daugelis mane vertino kaip aktyvų visuomenės veikėją, o ne kaip menininką. Nors nuolat kūriau filmus, ši tapatybės dalis buvo tarsi nurašyta. Taip nutiko ir todėl, kad šiandien Lietuvoje vis dar kritiškai vertinamas menininkų pilietiškumas, manoma, kad tai nelietuviška. Bet juk tarpukario rašytojai ar kiti kūrėjai labai aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime. Sovietų okupacija suardė šią tradiciją ir bet koks angažuotumas mums kelia alergiją, asocijuojasi su lozungais.

Kitas dalykas, kad tapau tarsi priglaustas Lietuvos pramogų pasaulio. Čia, viena vertus, dirba daug šiuolaikiškai mąstančių žmonių, kita vertus, pramogų žiniasklaidai tiesiog naudingas tas dėmesys, kurio sulaukia mano idėjos. Ir vėlgi Lietuvoje pramogų kultūra vertinama neigiamai ir visiškai nesiejama su aukštojo meno idealais. Ilgai ieškojau būdo tam suderinti, tačiau dabar nusprendžiau nuo pramogų pasaulio atsitraukti. Sakykime, tai šioks toks mano pralaimėjimas – kita vertus, kam užsiimti veikla, jei ji neneša jokios naudos. Prieš dešimtmetį jaučiau didesnę prasmę viešinti savo asmeninę istoriją dėl menko LGBTQ+ žmonių matomumo, tačiau šiandien jo turime daugiau.

Įvaizdis svarbus vietiniame kontekste. Kaip tavo kūrybą priima užsienio auditorija, kritikai?

Atsidarysiu savo instagramą ir pacituosiu užsieniečio gerbėjo žinutę: „Sveiki, visai nežinojau jūsų kūrybos, kol nepamačiau „Advokato“, ir nusprendžiau spontaniškai įsigyti DVD. Kokia puiki staigmena! Meistriška vaidyba, graži muzika ir kinematografija. Pažiūrėsiu ir visus kitus jūsų filmus.“ Vėliau rašo: „Tiesiog noriu pasidalinti, kad jūsų kūryba įkvėpė mane savanoriauti padedant LGBTQ+ pabėgėliams Nyderlanduose. Ačiū už jūsų pavyzdį ir įkvėpimą!“

Turėti tokių gerbėjų – nereali prabanga. „Advokatas“ buvo parodytas daugiau kaip 30 tarptautinių kino festivalių, parduotas 8 platintojams, įgarsintas prancūzų ir portugalų kalbomis – pavyko paliesti nemažai žmonių. O šiaip mano karjeros kelias yra labai savitas, bet nuoseklus. Su kiekvienu filmu atsiveria vis naujų galimybių.

Koks esi režisierius?

Esu priverstas visada stengtis dvigubai daugiau. Iššūkį priimu. Ilgainiui išsiugdžiau itin stiprius komunikacijos, darbo planavimo, sprendimų paieškos įgūdžius. Jei dabar paskambintum mano kolegoms, tarkim, operatoriui Narvydui Naujaliui ar garso režisieriui Vyčiui Puronui, jie tau pasakytų, kad esu labai pastabus. Man labai patinka dirbti su aktoriais. Didžiuojuosi darbu su Eimučiu Kvoščiausku „Advokate“ – manau, jis sutiktų, kad padėjau jam atrasti visiškai naują vaidybos stilių. Visa tai gali skambėti arogantiškai, bet tiesiog taip yra. Tikriausiai galėčiau praturtėti reklamos industrijoje, bet nesu režisavęs nė vienos reklamos gyvenime, nes to tiesiog nereikia – pragyvenu iš savo kūrybos. O tai irgi retas dalykas.

Taip, tau puikiai sekasi prodiusuoti savo filmus.

Šis pasirinkimas buvo be pasirinkimo – kai pradėjau karjerą, ne tiek daug prodiuserių norėjo su manimi dirbti. Ilgainiui sukaupiau patirtį, kuri jau ir kitus gali pamokyti šio amato subtilybių. Tam padėjo tarptautinis išsilavinimas – studijuodamas Paryžiuje ir Niujorke sužinojau apie skirtingus kino indust­rijos, lėšų paieškos ir filmų platinimo niuansus. Tačiau vis dėlto svarbiausia man pačiam prodiusuoti, kad išlaikyčiau kūrybinę ir komunikacinę laisvę. Tai tarsi mano slaptas susitarimas su žiūrovu – čia matysite tik mano viziją, be kito žmogaus primestų kompromisų.

Kaip vertini Lietuvos kino industriją?

Kaip ir visoje Europoje, Lietuvoje autorinį kino kūrimą nulemia valstybės finansavimas. Tai sudėtinga, nes neišvengiamai skatina industrijos dalyvių konformizmą. Tarsi negali su niekuo susipykti, nes niekad nežinai, kada tas žmogus bus komisijoje ir vertins tavo darbą. Be to, statistika yra žiauri – tik apie 20 proc. Lietuvos visuomenės pritaria partnerystės lygybei. Vadinasi, keturi iš penkių žmonių turi sąlyginai homofobiškas pažiūras, neatsiejamas ir nuo seksizmo. Ar įmanoma tikėtis, kad tai netrukdys vertinti meno? Todėl daryti karjerą kine ir kartu stengtis keisti kino industriją labai sudėtinga.

Lietuvos kino industrijai labai reikėtų kilstelėti etikos standartus aikštelėje ir už jos ribų, paieškoti temų, veikėjų ir žanrų įvairovės. Kita vertus, pastarųjų metų Lietuvos kino pasiekimai be galo aukšti. Kristinos Buožytės, Lauryno Bareišos, Andriaus Blaževičiaus, Giedrės Žickytės ir kitų kūrėjų filmai rodomi visame pasaulyje, pelno prestižinius apdovanojimus.

 

Lietuvos kontekste esi išskirtinis ir tuo, kad tavo filmuose dažnai veikia LGBTQ+ personažai. Ar sutinki?

Žinoma, mano filmai Lietuvoje ir net Baltijos šalyse išsiskiria įvairių seksualinių, etninių ir tautinių tapatybių reprezentacija. Pramušiau ne vienas stiklo lubas. Dabar jau matome vis daugiau LGBTQ+ personažų ar queer teorijos prieigų tiek kine, tiek kitose meno srityse. Bet reprezentacija tėra viena iš meno savybių, neapibrėžianti nei mano kūrybos, nei ap­skritai kino.

Čia vėlgi trūksta naujo žvilgsnio. Daugelis kūrėjų remiasi į savo patirtis, bet kai kalbama apie LGBTQ+ personažus, intelektualinis kūrinio pamatas dažnai redukuojamas. Pavyzdžiui, kai kūrėjas kilęs iš neturtingos aplinkos ir apie tokią aplinką kuria, juk nesakome: „Ai, čia – ne menas, nes kalba tik apie save.“ Net ir kūrinio politiškumas vertinamas visiškai kitaip. Įžvelgiu dvigubus standartus.

Svarbu suprasti du dalykus. Viena, pasaulyje egzistuoja didžiulė auditorija, kurią domina LGBTQ+ žmonių istorijos kine. LGBTQ+ žmonėms ir jų artimiesiems tai yra būdas atpažinti ir pažinti save, nesijausti vienišiems. Ši auditorija visada išliks, ir dėl jos konkuruoti taip pat yra be galo sunku. Kita vertus, seksualumas apskritai nėra atsiejamas nuo kino. Vieni pirmųjų filmų buvo pornografiniai, tarpukariu taip pat buvo daug erotikos – cenzūra atsirado vėliau. Žiūrovus traukia kino erotika, o queer kūrėjai visada buvo ir bus jos dalis, pradedant Luchino Visconti, Pieru Paolo Pasolini’u ir Pedru Almodóvaru ir baigiant šiandien eksperimentuoti pradedančiais balsais.

Skaitydamas kino kritiką greičiausiai pavartai kultūrinę spaudą. Ką apie ją manai?

Atvirai pasakysiu: esu atitrūkęs nuo lietuviškos kultūrinės spaudos, nes joje įprasti straipsniai mane šokiruoja. Tarsi vadovaujamasi principu, kad viskas leidžiama: ir LGBTQ+ bendruomenės palaikymas, ir homofobija, ir svarbias temas nagrinėjantis menas, ir sąmokslo teorijas propaguojantys menininkai. Man tai nepriimtina. Reikia nors vieno nuosekliai progresyvaus kultūrinio leidinio.

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.