Pradedame spausdinti straipsnius apie tą mėnesį žydinčius ir svarbius augalus. Gamta turi savus ciklus – kuklūs pavasariniai žiedai, prabangios rožės vidurvasaryje, mąslios ir melancholiškos nendrės lapkritį... Kaip skirtingu istoriniu tarpsniu augalai ar jų šeimos „atrado“ savo vietą? Kaip tapo itin svarbūs buitiniame, kultūriniame ir netgi politiniame gyvenime?
Nuskinki šią gėlelę ir pasiimki ją, nedelski! Bijau, kad ji nuvytusi nulinks į dulkes.
Galbūt neatsiras jai vietos Tavo vainike, tačiau suteik jai garbę skausmingu savo rankos palytėjimu ir ją nuskinki. Bijau, kad sutemos nejučiomis ateis ir bus praėjusi aukojimo akimirka.
Nors žiedas jos ir nespalvingas, o kvapas nestiprus, priimki auką šios gėlelės ir ją nuskinki, kol dar laikas.
Rabindranatas Tagorė (vertė Vytautas Nistelis)
Dauguma pavasarinių augalų priklauso vėdryninių šeimai: žibuoklės, plukės, švitriešiai, purienos, vėdrynai... Tai efemeriški augalai, išnaudojantys labai trumpai atsirandančius šviesos, prasiskverbiančios į žemutinį ardą, išteklius, kol dar nesulapoję medžiai ir krūmai. Šis periodas trumpas, todėl ir nemaža dalis pirmųjų pavasarinių augalų turi reaktyvią strategiją greitai užbaigti vegetacijos ciklą. Kita vėdryninių augalų šeimai būdinga charakteristika – nuodingų medžiagų – alkaloidų – gausa. Vėdryninių šeimos augalai ne tik daro įtaką natūraliam landšaftui pavasarį, suteikia savotišką koloritą, tačiau yra įgiję tam tikrų kultūrinių apraiškų, senovėje naudoti kare, politikoje, ritualuose.
Pokalbiuose tenka išgirsti frazes „efemeriški įspūdžiai“, „efemeriški įvykiai“, „efemeriški išgyvenimai“, „efemeriškas teatras“ ir net „efemeriškas gyvenimas“... Graikų kalboje ephēmeros reiškia „trunkantį tiktai dieną“, savo ruožtu šis žodis kilęs iš kito graikiško žodžio hēmera, reiškiančio „dieną“. Beje, botanikoje egzistuoja terminas „efemeras“. Tai vienmetis, greitai praeinantis gyvenimo ciklą ir sunykstantis augalas, paliekantis žemėje tik sėklas, garantuojančias tolesnę populiacijos tąsą. Yra ir panašus terminas „efemeroidas“. Tai vienmetis augalas, taip pat greitai pereinantis gyvenimo ciklą, bet palikuonių tąsą užtikrinantis žemėje žiemojančiomis kitomis vegetatyvinėmis dalimis, pavyzdžiui, šakniastiebiais, svogūnėliais ir pan. Lietuvoje paplitęs efemeras yra labai gležnas augalas – pavasarinė ankstyvė (Erophila verna). Suprantama, sužysta ir kitoms augalų šeimoms priklausantys pavasariniai augalai, pavyzdžiui, snieguolės, scylės. Pažymėtina, kad esama ir rudeninių efemerų bei efemeroidų, tačiau dažniausiai jie yra pavasariniai.
Lietuvoje sodybų darželiuose buvo populiarių vėdryninių gėlių: burbulių, pentinių, sinavadų. Tai nereikalaujančios specialios priežiūros gentys. Pentiniai ir sinavadai kiek aukštoki, „išsidraikę“ augalai, puikiai tikę prie kaimiškos ir nenuglaistytos aplinkos. Dabar jau esama daug sukultūrintų vėdryninių šeimos augalų. Darželiuose gausu sukultūrintų žibuoklių, plukių, vėdrynų. Išvesta ir įvairių dekoratyvinių veislių, net su pilnaviduriais žiedais. Nors natūraliai gamtoje augantys vėdrynai yra tik geltonos spalvos, jų dekoratyvinės veislės gali būti rožinės, margos, net violetinės. Vis dėlto vėdryninių šeimos gėlės nėra itin populiarios. Tai didžia dalimi vėlgi nulemta biologinių savybių – daugelio šios šeimos augalų požemines vegetatyvines žiemojančias dalis reikia iškasti ir per žiemą laikyti patalpose tam tikromis sąlygomis. Dėl tokios būtinos priežiūros, savaime suprantama, šių gražių gėlių paplitimas darželiuose negausus.
Dar vienas vėdryninių šeimos augalų bruožas – alkaloidų gausa. Alkaloidai – grupė azoto organinių, dažniausiai augalinės kilmės, biologiškai aktyvių junginių, veikiančių centrinę ar periferinę nervų sistemas. Todėl tarp vėdryninių augalų dažnai pasitaiko ir nuodingų augalų, pavyzdžiui, mėlynoji kurpelė (Aconitum napellus). Šio augalo nuodingumą nulemia alkaloidas akonitinas. Žmonės, dar žiloje senovėje išsiaiškinę mėlynosios kurpelės savybes, ją naudojo ir piktiems tikslams. Antai ruošdamiesi karo žygiams, virdavo šio augalo nuovirus ir juose mirkydavo strėlių antgalius. Taip priešas, ir lengvai kliudytas tokios strėlės, mirdavo ne nuo pačios žaizdos, bet nuo patekusių į kūną nuodų. Nenuostabu, nes akonitinas lengvai absorbuojamas ir per odą. Reikia pastebėti, kad augalas buvo naudojamas ir rafinuotesnei kovai, ne tik ginantis nuo priešų atvirame mūšyje. Senovės Romoje dėl vykstančios kovos tarp skirtingų politinių grupuočių neretai savų tikslų buvo siekiama nuodijant politinius oponentus. Didesnės dozės žmogų numarindavo beveik akimirksniu nepalikdamos jokių apčiuopiamų nuodų pėdsakų.
Įdomus faktas, siejamas su augalų nuodingosiomis savybėmis, yra ir romėnų teisenoje: 81 m. pr. Kr. įstatyme, pavadintame jo leidėjo Liucijaus Kornelijaus Sulos vardu (lex Cornelia de sicariis et veneficis), pažymėta, kad gresia baudžiamoji atsakomybė (dažniausiai mirtis) už bet kokių nuodų gaminimą, platinimą ir panaudojimą, ypač siekiant tyčia nužudyti laisvąjį romietį (parricidium – nusikaltimas). Vis dėlto tai netrukdė Romos politiniam elitui toliau naudoti nuodus, gaminamus ir iš augalų, ir iš grybų. Viena didžiausių senovės Romos nuodų „meistrių“ buvo laikoma Agripina Jaunesnioji, nunuodijusi du savo vyrus (vieną iš jų – imperatorių Klaudijų) ir daugelį kitų politinių priešininkų. Deja, ir jos likimas buvo nepavydėtinas – nužudyta sūnaus Nerono. Neatsitiktinai senovės Romos imperijos gyvavimo pabaigoje buvo uždrausta auginti nuodingąją mėlynąją kurpelę – augalą auginantiems asmenims grėsė mirties bausmė. Matyt, šis draudimas įsigalėjo, kai nuodai politinėje kovoje pradėti naudoti pernelyg dažnai. Viduramžiuose nuodingųjų augalų auginimas ar jų naudojimas medicinos tikslais buvo siejamas su prietarais (superstitio) ir blogųjų jėgų veikla, o tai dariusieji laikyti velnio apsėstaisiais, gebančiais apžavėti žmones, juos nužiūrėti, „nugydyti“ ar kitaip pakenkti.
Prūsams ir lietuviams nuodingos žolės taip pat buvo žinomos. Pavyzdžiui, XVII a. kronikininkas Matas Pretorijus ne kartą buvo minėjęs, kad dar jo gyvenamu laikotarpiu esama žmonių, žolininkų, išmanančių augalų nuodingąsias arba psichotropines savybes: esą vieni augalai gali sukelti mirtį, nepaliekant jokių smurtinių pėdsakų, kiti gali leisti pamatyti velnią, miegant sukelti košmarus ir pan. Vienas iš nuodingų ir anksti pavasarį žydinčių vėdryninių šeimos augalų yra daugiametis augalas eleboras (Helleborus). Šio augalo gražūs žiedai pasirodo jau kovo mėnesį (žr. nuotrauką). Jis turi ir poetiškesnį pavadinimą – „sniego rožė“ (winter rose) – tuo labiau kad po žiemos visų akys turbūt nėra išlepintos žiedų grožio ar gausos. Graikiškai elein – reiškia „žudyti“ ir βορά (bora) – „maistas“. Jau pats pavadinimas nurodo augalo nuodingumą. Eleboras pasižymi nuodingais glikozidais ir alkaloidais, kurie netgi gydo kai kurias šizofrenijos formas, epilepsiją. Dėl tokių savybių šis augalas buvo nuo seno naudojamas netgi magiškose praktikose, susijusiose su „netyrų“ dvasių išvarymu. Ne veltui lietuvių liaudyje paplitęs dar vienas eleboro pavadinimas – „čėras“. Rusų kalboje žodis „čary“ („чары“) reiškia „kerus“. Pažymėtina, jog nuodingi augalai (pavyzdžiui, ir mėlynoji kurpelė) itin paplitę homeopatijoje. Tibeto medicinoje mėlynoji kurpelė laikoma medicinos karaliene, nes gydo labai sunkias ligas ir yra pagrindinis augalas kovojant su onkologinėmis ligomis.
Šie pavasariniai augalai itin trumpalaikiai, išnaudojantys Saulę, kol ji pasiekiama pro nesulapojusių medžių šakas. Trumpam. Kartu šie evoliuciškai primityvūs vėdryniniai augalai dažnai slepia... žudymo galią, nuodingumą. Slaptinga... Turbūt galima simboliškai paklausti: ar pražūtis tiktai žeidžia? Ar ji nėra reikalinga kaip atspirtis naujam džiaugsmui?